Esu aš saulės vaikas
Ir šviesa gyvenu.
Tai kas – jei vėjai vaiko
Kasdieną takeliu?

Zenta Tenisonaitė-Hellemans (1925 01 10—2001 03 11) – išeivijos lietuvė, po karo gyvenusi Belgijoje. Ji bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, siuntė savo poeziją, kelionių įspūdžius, pasakas vaikams. Taip pat yra išvertusi lietuvių poetų kūrybą į nyderlandų kalbą. Jos kūryba buvo spausdinta ir Australijos periodikoje, pvz., „Adelaidės lietuvių žinios“.

Tėvas Aleksandras Tenisonas buvo garsus miškininkas. Jis gimė Latvijoje, baigė fiziką ir matematiką Petrograde. Nuo 1918 m. gyveno Lietuvoje. Išvertė 92 lietuviškas pasakas į flamandų k.

Zenta gimė Stalgo kaime, o jai sulaukus penkerių šeima persikėlė į Telšius. Jau vaikystėje išmoko vokiškai. Mama gražiai piešė o tėtis buvo pasakotojas ir rašytojas, išleido savo atsiminimus. Būdama trylikos Zenta pati pradėjo rašyti eilėraščius. „Mano pirmas kūrinys buvo mažas scenos veikaliukas, man esant dvylikos metų. Atostogavau tuomet su mama Panemunėj Vičiūnų kaime. Ūkininko Babušio troba stovėjo kaip tik visai ant Nemuno kranto. /.../ Turėjau to paties amžiaus draugę Jūratę. Mes tą veikaliuką suvaidinome dukart pas ūkininką Babušį, išmokinusios mažas kaimo mergaites vaidinti, pasiuvusios gėlių kostiumus iš gofruoto popieriaus /.../ Pirmą eilėraštį parašiau trylikos metų. Penkiolikos metų kibau į noveliukę, bet mama ją taip suvarė į ožio ragą, kad sudraskiau ir neberašiau (prozos). Karui kilus eilėraščių neberašiau. Vėliau jau po kokio dešimt metų kartais parašydavau vieną kitą, kada eilėraštis taip įkyriai neleisdavo net užmigti“ (1977 09 29; GEK MLLM 115053)

Kai ką apie jos vaikystę, supusią aplinką galima sužinoti iš gautų laiškų. „Vasarą leisdavome pakalnės pievose, kurios pavasariais geltonuodavo stambiomis vešliomis purienomis. Ir mes grožėdamiesi šokinėdavome nuo vieno drėgno kupsto ant kito. Tai buvo pašėlusiai linksma, ypač kai nuslysdavome į balutes. Ten ir mūsų upeliukas, tiksliau, sraunus griovys, amžinai čiurlendamas varė iš pakapės pelkių savo vandenis. Visa tai buvo Jūsų žemėje /.../ na, ką dar prisimenu? Ogi vyšnių, o gal trešnių alėją, vedančią į kelią. Ir simpatišką, tylų jūsų tėtį, kuris vaikščiodavo po sodą, alėją liesdamas medžius, karpydamas, formuodamas medžių šakas“ – rašė vaikystės bičiulė Elena Adomaitienė-Helga po ilgų nesimatymo metų (1996 05 08; GEK MLLM P72018). Z. Tenisonaitė mielai bendravo su savo krašto žmonėmis, siekė artimesnio bendravimo ir su kitais iš vaikystės pažįstamais bičiuliais. Artimai bendravo su į Australiją gyventi išvykusia telšiške, poete Aldona Prižgintaite.

Skaityti Zenta pradėjo devynerių. Penkiolikos metų bandė skaityti Nyčę ir Volterą, bet jie dar atrodė nesuprantami. Patiko K. Hamsunas, T. Dreizeris. Rusų rašytojais nesižavėjo dėl lėto siužeto vyksmo. Iki amžiaus galo mėgo skaityti pasakas.

Ateityje svajojo tapti madų kūrėja, tačiau baigusi gimnaziją įstojo mokytis medicinos, nors tie mokslai nebuvo prie širdies. „Man esant penkerių metų, tėvai persikėlė į Telšius. Į pradžios mokyklą nėjau. Tėtis parengė egzaminams į gimnaziją, juos išlaikiau būdama 9 m. Septyniolikos baigiau Telšių gimnaziją ir įstojau į Kauno universitetą studijuoti medicinos“. Vokiečiams uždarius universitetą, kurį laiką dirbo vaistinėje. Vėliau kartu su šeima išvyko į Vokietiją. Ten sutiko būsimąjį vyrą George, kuris mokėdamas daug kalbų, ten padėjo tarptautinėms organizacijoms. Pasibaigus karui išvažiavo į vyro tėvynę. Gyveno Antverpene, paskui dėl vyro tarnybos kėlėsi iš vieno miesto į kitą. Antroje gyvenimo pusėje persikraustė paskutinį sykį: iš Antverpeno į Hove. Laikydama Antverpeno orą kenksmingu sau ir savo šeimai (turėjo penketą vaikų), ieškojo namo nuošalesnėje vietoje: „Radome kitą namą už miesto, su dideliu sodu aplink, žalioje zonoje“. Apie Antverpeną rašė taip: „Ten, kur ganėsi karvės, kyla namai ir visa apylinkė apstatyta fabrikais, naftos rafinerijos dega amžinąja ugnimi. Naktį tai savotiškas grožis, dieną – užnuodytas oras“.

Išleido poezijos rinkinius „Pavasaris ir aš“, „Šviesos šešėliai“, „Vieniši vėjo vaikai“. Sudarė 2 antologijas: „Mažas akmenėlis turi šaltą širdį“ 1971 m. su maždaug 40 lietuvių autorių poezija, išversta į flamandų kalbą. Antrasis „XX a. nyderlandų poezijos rinktinė“ pasirodė 1973 m. Jame sudėti 74 nyderlandų autoriai, išversti į lietuvių k. „Lietuvių dienos“ rašė, kad „Zenta Tenisonaitė „nusipelno didelio pagyrimo ir padėkos, supažindinusi flamandus su mūsų dvasinės kultūros lobiais“. Ji pati siūlė LRD kelti klausimą dėl gausesnių vertimų, kad kuo daugiau Europos šalių susipažintų su lietuvių literatūra.

Vertimuose į kai kuriuos dalykus turėjo savitą požiūrį, pavyzdžiui, griežtai pasisakė prieš užsieniečių autorių pavardžių lietuvinimą. „Kaip būtų, jei Maironį visi imtų versti į savo kalbą. Pvz., vokiečiai – Mairon, rusai Maironov, italai Maironelli, ispanai Mairones, prancūzai Maironesque danai Maironissen, tik graikai gal rašytų kaip reikiant. O ką padarytų su Čiurlionio pavarde? Bijau, kad enciklopedijoje jo jau nebūtų galima atrasti (Chioerliyonis)“ – rašė ji viename iš laiškų. Pakritikuota dėl lietuvių poetų atrankos savo verstai antologijai ji taip pat turėjo ką atsakyti: „Mano atranka buvo skirta flamiškam skaitytojui, bet ne lietuviškam kritikui. O labai geri poetai kartais dėl savo tobulumo neišverčiami, reikia ir to nepamiršti“. (1972 05 19; GEK BBR9845). Bet viską, kuo tikėjo ir ką norėjo pasakyti, ji sakė atvirai ir už nieko nesislapstydama: „Ką nors rašyti su slapyvarde iš principo nenoriu, nes jei ką sakai, tai sakyk drįsdamas žiūrėti kitam į akis, jei turi tokią nuomonę. O tie, kurie pasirašydami slapyvardėmis tik suvedinėja būtas ar nebūtas sąskaitas arba atsikrato kokių nors jaunystės kompleksų, yra menki didvyriai“ – rašė ji P. Jurkui (1980 10 28; GEK 86177).

Z. Tenisonaitė didesnio pripažinimo sulaukė būtent kaip vertėja. Dėl poezijos kartais gaudavo draugiškų pastabų. Albinas Baranauskas davė tokį patarimą „Vienintelė kritiška pastaba, kurią galėčiau padaryti, tai – gal turėtumėte labiau vengti kokio nors tiesioginio minties išsakymo, o ją skaitytojui perteikti vaizdu. Teoretiškai tai ir yra tas skirtumas, kuris poeziją atriboja nuo filosofijos – tai, kad mintys poezijoje paverčiamos vaizdais“ (1973 05 27; GEK 146576). Iš jos susirašinėjimo su poetu A. Visvydu taip pat matyti, kad bičiulis kartais komentuodavo jos kūrybą: „Ačiū ir už pastabas apie „Žiemos miegą“. Gal kada prie progos rasiu tinkamesnį žodį tam nelaimingam kirčiui ant „pasakiškas“, čia jau mano žemaitiška kilmė kalta. Kirčiavimas yra man tikras vargas, nes žemaičiai deda kirčius kitaip“ – rašė ji jam atsakymą (1978 02 19 GEK 115059). Kitame laiške rašė: „Teisybė, su eilėraščiais reikia laukti. Tik gaila, kad ypač moterims pritrūksta kantrybės ir jos paskuba viską išleisti iš rankų į pasaulį. Po metų, pasiskaičius, vėl taisai, bet kada jau išspausdinta tai net pikta pasidaro“ (1976 06 08; GEK 115043).

Nors ilgus metus Z. Tenisonaitė buvo aktyvi LRD narė, bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Moteris“, „Aidai“, „Lietuvių dienos“ „Keleivis“, „Draugas“, „Europos lietuvis“ ir kt., o sulaukusi beveik 70-ies pagaliau ėmė studijuoti tai ką seniai svajojo – meną. Užauginusi vaikus, 1981 m. įstoja į Lier Meno akademiją, specializuojasi portreto tapyboje. Dailė ją traukė ir anksčiau, pripuolamai bandė mokytis tapybos savaitgaliais ir nuotoliu. „Nutariau mokintis piešti ir įsirašiau į dailės mokyklą Leiden‘e, kursai per paštą. Nežinau ar kas iš to išeis, bet namų darbams (piešimui) reikės skirti po 6-8 val. per savaitę. Tai atrodo man įkandama. Man ir dabar užeina kartais toks noras paišyti, kartais kimbu į grafiką, kartais tempera, na, o kartais ir kambario sienos gauna naują dažų sluoksnį /.../ norėčiau rašymą pakeisti piešimu, nors vienas draugas man neseniai tvirtino, kad rašymas ir p[iešimas yra du skirtingi išraiškos būdai ir vienas negali pakeisti kito“ (1977 12 14; GEK 115056).

Pradėjusi mokytis Lier meno akademijoje, vis dažniau ėmė į rankas teptuką, ir vis rečiau – plunksną. Laiške A. Vaičiulaičiui ji rašė: „visą gyvenimą svajojau galėti lankyti meno akademiją. Dabar, kada vaikai suaugę, man gera proga įvykdyti mano gyvenimo pačią svarbiausią svajonę. Nes spalvų pasaulis mane dar daugiau vilioja, negu žodžių muzika“ (GEK 81549). Rašytojas E. Cinzas po apsilankymo Lietuvoje 1975 m. laiške rašė, kad jos vardas Lietuvoje žinomas ir teiravosi, ar neapsiimtų Z. Tenisonaitė versti prozos. Tą klausimą perdavęs „Vagos“ leidyklos direktorius K. Ambrasas. Deja, moteris, teisindamasi laiko stoka, to darbo atsisakė – laiką skyrė tapybai.

Visą laiką gyvendama emigracijoje Zenta stengėsi išlaikyti ryšius su Lietuva. Domėjosi, kaip žmonėms sekasi po Nepriklausomybės atgavimo, siekė bendravimo. Su Maironio lietuvių literatūros muziejumi bendravimą užmezgė apie 1998 m. Pati buvo supakavusi savo archyvą ir ketino jį persiųsti, bet nespėjo. Pernai mamos valią įvykdė jos dukra ir anūkas, kartu su šeimomis atvykę į muziejų ir perdavę visą mamos palikimą.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2025 m.