2023 m. minime vaikų literatūros rašytojo Vytauto Tamulaičio 110-ąsias gimimo metines. Gimęs Sutkiškiuose, Šakių valsčiuje 1913 m. sausio 17 d., 1933 m. baigęs Marijampolės marijonų gimnaziją, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, 1935 m. baigė Kauno karo mokyklos aspirantų kursus, nuo 1937 m. redagavo žurnalą „Kariūnas“, 1942–1944 m. dirbo žurnalo „Žiburėlis“ redakcijoje, bendradarbiavo leidiniuose „Vyturys“, „Saulutė“, „Šaltinėlis“, „Šaltinis“, „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Pavasaris“, „Žvaigždutė“. 1944 m., artėjant karo frontui ir sovietinei okupacijai, pasitraukė į laisvesnį pasaulį emigracijoje, nuo 1948 m. gyveno ir kūrė Kanadoje, mirė 1993 m., palaidotas Toronte.

Parašė apie 11 knygų vaikams: Skuzdėlytės Greitutės nuotykiai (1935 m.), Kiškelio užrašai (1935 m.), apysakas Ateina pavasaris (1937 m.) ir Vytuko užrašai (1937 m.), apsakymų rinkinį Naktis ant Nemuno (1938 m.), Vieną kartą (1942 m.), Sugrįžimas (apsakymai ir pasakos, Tiubingenas, 1948 m.), Svirplio muzikanto kelionės (1960 m.), Vasaros pasakos (1980 m.) ir kt.

Gimęs ir augęs tėvų sodyboje ant aukšto Nemuno skardžio, iš motinos paveldėjęs jautrią širdį, nuo ankstyvos vaikystės žavėjosi slėpininga gimtinės aplinka – kalnuotomis pakrantėmis, Nemunu pūškuojančiais garlaiviais, garsiomis pilimis ir kovomis su kryžiuočiais, plačiomis panemunės lankomis, kuriose dūzgė bitės, ropojo vabalėliai. Gal todėl skaitė ne tik pasakas apie karalaites ir raganas, bet ir apie augmeniją bei gyvūniją, kartu su skautų organizacija daug laiko praleido gamtoje, įmatė jos sudėtingą ir slėpiningą pasaulį, egzistuojantį šalia žmonių pasaulio.

Anot literatūrologo J. Linkevičiaus, V. Tamulaitis pirmas lietuvių vaikų literatūroje taip atidžiai, lyg pro padidinamąjį stiklą, pažvelgė į vabalus vabalėlius. Pats gerai su jais susipažinęs sakė, jog svarbu parodyti tų gyvūnėlių žemę tokią, kokia ji yra: „Mano vabaliukų gyvenimo kasdienybė yra tikra. Pasaka ji tik tiek, kad jie kalba mūsų kalba“. Visi vabzdžiai gyvenimo būdu ir išore labai įvairūs ir labai panašūs į žmones savo santykių raizgumu, susipriešinimu ir kova tarpusavyje – tik kalbėti nemoka. „Supasakinti“, sužmoginti ir kalbantys jie pasidaro artimi ir suprantami, savo išgyvenimais veikiantys mūsų mintis ir jausmus.

Iš visos surinktos, perrašytos keliomis kalbomis, pripieštos, iškarpytos iš laikraščių medžiagos rašytojas ryžosi atkurti vabzdžių gyvenimą pasakose ir prabilti jų kalba – „sugebėjo [...] sukurti savitą, meniškai vertingą literatūros veikalą“ – netgi trilogiją – Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai, Svirplio muzikanto kelionės ir Vasaros pasaka, kurios pradžia buvo padaryta Auksinėje pasakoje – 200 puslapių sąsiuvinio juodraštį, prirašinėtą beveik be paraščių, pribraukytą, papildytą įklijomis su paties pieštais vabzdžiais – vabalais, voragyviais, bitėmis – saugo Maironio lietuvių literatūros muziejus, o šioje parodoje pateikia keliolika fragmentų. Gal kada nors kas nors susidomės jį labiau patyrinėti ir padaryti apžvalgą.

Virtualiai parodai, skirtai paminėti 110-ąsias gimimo metines, atrinkti iš muziejaus fondų eksponatai – nuotraukos, rankraščiai, laiškas – atspindi rašytojo, savitos asmenybės, gyvenimo ir kūrybos akimirkas. Atidžiau pastudijavę fragmentus iš pasakų juodraščių, parodos lankytojai suvoks, kiek laiko reikia ruoštis, kad parašytum įdomų – ne tik vaikams, bet ir suaugusiems – kūrinį, paskatins jį surasti ir perskaityti, praturtinant savo paties žinias apie mikropasaulį, nes „susitelkdamas prie ne visada greit paprasta akimi pastebimų vabalijos gyvenimo pusių, rašytojas byloja apie pasaulio sudėtingumą, žadina kilniausius jausmus, širdingumą ir jautrumą.“ (J. Linkevičius. Vytautas Tamulaitis. Vilnius: Versmės leidykla, 2018. Psl. 30.)

Rašytojas neįstengė pamiršti savo gimtųjų vietų, kuriose susiformavo jo atidi mažiausiom smulkmenom, nepaprastai kruopšti, filosofiška asmenybė. Žmogaus gyvenimas greitai prabėga – tokią filosofinę gaidelę galime pajusti ir V. Tamulaičio laiške A. Kniukštai (1973-01-25): „Kaip greit laikas lekia, nešdamas pasroviui ir mus. Pats jau žmogus nė nespėji skaičiuoti metų, kai vienas už kito keičiasi, stumdami vos senatvėn. Man jau ogi tuoj bus 60. Sunku ir patikėti, kaip greit viskas prabėgo. [...], rodos, taip neseniai plaukėm garlaiviu, meškeriojom Nemune.“

Garbingas jubiliejus – gera proga perskaityti visas jo rašytas knygas (ne tik apie vabzdžius), kurios įdomios įvairaus amžiaus tarpsnio skaitytojams, skatina patriotiškumą, meilę Lietuvos senovei, gamtai, kiekvienai žemės pėdai. O aplankę rašytojo gimtinę, nuo aukšto Nemuno skardžio galėsite savo akimis išvysti beveik nepakitusį vaizdą – „medžiuose paskendusią Žemąją Panemunę, kur būsimasis rašytojas lankė pradinę mokyklą, kur vienose iš gražiausių Lietuvoje kapinių palaidoti jo tėvai „klausosi tylaus miškų ošimo“ – metai sumenkino Tamulaičių sodybą, bet „neįstengė įveikti gamtos grožybės“. (J. Linkevičius, ten pat, p. 10).

Vaikų literatūros muziejaus edukatorė Vilma Petrikienė