Virtualios parodos

Pirmasis lietuvių poetas gimęs ir augęs mieste, Vilniuje. Vėliau dvidešimt metų gyveno Kaune, po karo vėl sugrįžo į Vilnių jau iki gyvenimo pabaigos. Apie vaikystės Vilnių ne kartą pasakojo įvairiuose interviu: „Kiek prisimenu, nors išvykau iš gimtojo miesto teturėdamas aštuonerius metus, Vilnius buvo linksmas miestas – su kavinėmis, mugėmis, teatrėliais ir visapusiška tautine tolerancija, kuri baigėsi prasidėjus lietuvių-lenkų konfliktui dėl Vilniaus, atsiradus demarkacijos linijai, atskyrusiai okupuotą Lietuvos sostinę nuo jos kamieno.“ Mėgdavo rašytojas prisiminti ir savo jaunystės miestą: „Kauną radome nykų, provincialų, nors ir vadinamą jau laikinąja sostine. Pirmoji mūsų pastogė buvo menkame viešbutėlyje Maironio gatvėje. <... > Dar negalėjome tada su motina pro mūsų kambario langą grožėtis Chaimsono namais, aukštais ir respektabiliais, suprojektuotais architekto V. Landsbergio-Žemkalnio. Gražūs, Kauną puošiantys pastatai tada dar glūdėjo tik architektų svajonėse. 1919-ųjų Kaunas buvo dulkinas, grįstas akmenimis (kai kur negrįstas), su mediniais šaligatviais ir latakais jų pakraščiuose. Po lietaus, plūstant tais latakais purvinam vandeniui, buvo smagu plukdyti popierinius laivelius. Metai iš metų miestas augo, plėtėsi ir gražėjo. Aš augau kartu su šiuo miestu, o miestas įaugo į mane. Kai po dvidešimties metų jau visam laikui palikau Kauną, buvo atplėšta ir dalelė manojo „aš“.“

Kaune, baigęs Jėzuitų gimnaziją, V. Sirijos Gira studijavo mediciną Vytauto Didžiojo universitete. Ši profesija „viliojo nuo pat mažumės“. Studijas po ilgesnės pertraukos tęsė ir gydytojo diplomą gavo jau Vilniaus universitete 1949 metais. Prieš tapdamas gydytoju, ragavo žurnalisto ir mokytojo duonos. Savo literatūrinius bandymus pradėjo vaikystėje. Būdamas aštuonerių parašė pirmąjį „filosofinį“ eilėraštį, kurį tėvas poetas Liudas Gira įdėjo į šeimos albumą. Devynerių rašė istorinę dramą, trylikos – romaną, kurį parodė šeimos bičiulei, savo krikšto motinai (krikšto tėvas buvo Antanas Smetona) Sofijai Pšibiliauskienei-Lazdynų Pelėdai, tačiau jos reakcija atminty neišliko... Vėliau, kai keletą eilėraščių davė paskaityti tėvui, šis nuoširdžiai patarė nesiimti poezijos, tačiau kai paskutinėje gimnazijos klasėje, 1931 m., išėjo pirmoji eilėraščių knyga „Golas į ateitį“, „patarė poezijos nemesti“.

Savo autobiografijoje V. Sirijos Gira rašo: „Neretai esu klausiamas, ar tėvas turėjo kokią nors įtaką man renkantis pagrindine profesija literatūrą. Manau, kad ne, tėvo ir mano algoritmai ne visai sutapo, tačiau vyraujanti  namuose atmosfera, ypač mano ankstyvoje jaunystėje, galėjo pastūmėti į nelengvą (ir gana nedėkingą) literatūros kelią...

Visą jaunystę lydėjo kontaktai su Vincu Krėve, kartais su Baliu Sruoga, Faustu Kirša, atsimenu Maironį, apsilankiusį pas mus, Adomą Jakštą. O gal anksčiausiai į sąmonę įsirėžė Kazys Binkis; ėjo man bene dešimti metai, kai Binkis ir mūsų šeima gyveno viename bute...“ Interviu „Metams“ rašytojas yra sakęs: „1934 m., kai buvau priimtas į Lietuvių rašytojų draugiją, jau buvau bendravęs ar susitikęs vos ne su visais Lietuvos rašytojais.“ Artimesnė bičiulystė siejo su savo kartos poetais Jonu Kossu-Aleksandravičiumi, Antanu Miškiniu ir kitais.

Po pirmosios pasirodė kitos poezijos knygos: „Širdys formaline“ (1934), „Mergaitės ir asonansai“ (1935), „Šešėliai nuo ekrano“ (1937). To meto  kritika gana palankiai sutiko savito balso poetą, o jaunimui jis buvo vienas populiariausių ir mėgstamiausių lyrikų. Literatūros kritikas Vytautas Kubilius apibūdina jo eilėraščius kaip ironiškus, dainingos ritmikos, elegantiško tono, primenančius prancūzų šansonetę, nors patriotiniais ir religiniais motyvais artimus neoromantinei tradicijai.

Po karo išleidus porą eilėraščių rinkinių, kur, pasak autoriaus, „gerų eilėraščių maža, o prastų daug“, po pirmųjų prozos bandymų (apsakymų knyga „Žmonės iš didžiojo laivo“, 1951), kitus literatūros žanrus išstūmė romanai. Juos skaitytojai pamėgo jau nuo pirmojo – „Buenos Airės“ (1956), kuriame pavaizduotas prieškarinis Kaunas. V. Kubiliaus žodžiais, romanas „išsiskyrė žaisminga intriga, lengvais potėpiais, lakia scenų kaita, grindžiama miesto gyvenimo ritmu, <...> asociatyvine bei ironiška inteligento mąstysena.“ Režisierius Vytautas Žalakevičius pagal šią knygą pastatė filmą „Adomas nori būti žmogumi“. Kino kritikas S. Macaitis yra sakęs, kad filme režisierius „atkuria savojo miesto atmosferą, neslėpdamas ikikarinių jo socialinių kontrastų, emigracijos rykštės, tačiau nesistodamas į tradicinę sovietinio „demaskuotojo“ poziciją. Tas pats pasakytina ir apie knygą.

Antrasis romanas „Voratinkliai draikės be vėjo“, publikuotas žurnale „Pergalė“ 1960 metais, buvo priešiškai sutiktas oficialiosios kritikos, nes „pavaizdavo intymų „tarybinio žmogaus“ gyvenimą be įprastų visuomeninės aplinkos rėmų ir viską determinuojančios idėjinės programos.“ (V. Kubilius) Atskira knyga romanas išėjo tik 1968 metais.  

Aršiai puolamas kritikos rašytojas liko ištikimas pamėgtam žanrui, bet vėlesniuose romanuose, pasak Kubiliaus, „grįžo į tradicinę panoraminio romano kompoziciją, konformistiškai grindžiamą socialistinės ideologijos pranašumo ir sovietinės valdžios būtinybės nuostatomis. Vakarietiška lengvo romano elegancija apibluko, bet išliko sakinio judrumas ir fragmentiška kompozicija.“

Kai kurie iš vėlesniųjų romanų susilaukė „gero likimo“: „Raudonmedžio rojų“ (1972)  ekranizavo Lietuvos televizija (penkių serijų to paties pavadinimo filmas buvo rodomas net aštuonis kartus), romanas  „Kanarėlės“ laimėjo populiariausios 1983 m. knygos prizą, už „Nakties muziką“ (1986) autorius apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija.

Rašytojas yra sakęs, kad jo obsesija – jūra, kuri sužavėjo nuo 12 metų, kai pirmą kartą su tėvais atvyko atostogauti į Palangą. Turbūt neatsitiktinai 1968 m. buvo pakviestas dirbti laivo gydytoju žvejybos traleryje „Viktoras Jecenevičius“. Po šios kelionės per Atlantą gimė  knygos „Afrika be liūtų“ (1970) ir „Atlanto idilės“ (1973).

V. Sirijos-Gira į lietuvių kalbą išvertė A. Mickevičiaus poemą „Gražina“, M. Zoščenkos, M. Kosciubinskio, K. Simonovo kūrinių. Jo paties romanai išversti į rusų, latvių, estų, lenkų, čekų, vokiečių kalbas.

 

Parengė muziejininkė Elvyra Brazaitienė