V. Mačernis gimė 1921 m. birželio 5 d. žemaičių sodyboje Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos. Motina laukė dukters, bet gimė sūnus ir ji Vytauto nemylėjo. Vytautą globojo senolė. Ji buvo pats gražiausias prisiminimas. Jos paveikslas ryškus V. Mačernio „Vizijose“. Vytautas mokėsi Sedoje, vėliau Telšių gimnazijoje. Studijavo Kauno ir Vilniaus universitetuose.
Vytautas Mačernis buvo gabus, darbštus, bet silpnos sveikatos. Skųsdavosi plaučiais. Labai intensyviai mokėsi kalbų. Maironio muziejaus fonduose saugomi keli mažučiai žodynėliai. Jie buvo labai patogūs Vytautui, nes galėjo lengvai įsidėti į kišenę. Labai mėgo skaityti filosofinius veikalus. Filosofas V. Sezemanas pranašavo Vytautui žymaus filosofo ateitį... Vytautas anksti pats pradėjo rašyti. Spausdino savo kūrybą Telšių gimnazijos laikraštėlyje, dalyvaudavo literatūros vakaruose.
V. Mačernis dalyvavo studentų literatų draugijos „Šatrija“ veikloje. Ten ateidavo Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus, Pranė Aukštikalnytė, Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas ir kiti.
Vytauto Mačernio gyvenimas buvo labai trumpas. Jis žuvo 1944 m. spalio 7 d., eidamas dvidešimt ketvirtuosius metus. Jį pakirto atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra. Artimieji palaidojo poetą kitą dieną, paskubomis sukalę karstą. Dundėjo frontas, todėl palaidoti Vytauto Žemaičių Kalvarijoje nepavyko. Palaidojo ant tėviškės kalnelio, kurį Vytautas labai mėgo nuo vaikystės. Taip ir liko V. Mačernis visai netoli savo sodybos Šarnelėje.
V. Mačernis per trumpą savo gyvenimą spėjo pabaigti tiktai „Vizijų“ ciklą. Sonetų nespėjo sutvarkyti ir pabaigti. Paskutinę savo gyvenimo vasarą jis tvarkė rankraščius, juos perrašinėjo, norėjo parengti spaudai.
Poeto eilėraščiai per draugus plito nuorašais. Vytautas mėgo dovanoti savo rankraščius, išsiųsdavo juos laiškuose. V. Mačernio kūryba buvo labai domimasi...
„Vytautas Mačernis – sudėtingas ir tragiškas poetas. Visame jo likime, jo poezijoje – tragiška pasaulėjauta. Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtų buvę vis naujų poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes.“ Taip apie V. Mačernį rašė jo bičiulis Eugenijus Matuzevičius knygoje „Po ūkanotu nežinios dangum“.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė