Vasario 28 d. minėjome vyskupo, rašytojo Motiejaus Valančiaus 225-ąsias gimimo metines. Motiejus Valančius (1801–1875) – pirmasis valstietiškos kilmės Žemaičių vyskupas, lietuvių beletristikos ir vaikų literatūros pradininkas, istorikas, švietėjas, blaivybės sąjūdžio iniciatorius, nelegaliosios lietuviškos spaudos organizatorius, kuris savo darbų gausa, įvairiapusiškumu, reikšme ryškiai išsiskyrė iš kitų XIX a. kultūros ir visuomenės veikėjų. Vaikų literatūros knyga „Vaikų knygelė“ (Tilžė, 1868 m.), beletristinis kūrinys „Palangos Juzė“ (Tilžė, 1869 m.), smulkiosios tautosakos rinkinys „Patarlės žemaičių“ (Tilžė, 1867 m.)  – tai tik dalis M. Valančiaus plunksnai priklausančių ir išliekamąją vertę turinčių leidinių.

Rašytojo karjerą M. Valančius pradėjo istorijos veikalu „Žemaičių vyskupystė“, kurį, pasak paties autoriaus, „dviejuose tomuose parašiau, dar seminarijos Rektoriumi būdamas. Išspausdinau 1500 egzempliorių 1848 m.“ „Žemaičių vyskupystės“ sumanymas, kai kurie panaudoti šaltiniai, pasirinkta veikalo rašymo kalba – lietuvių – susiję su istoriku Simonu Daukantu. Tokių istorijos mokslo knygų, kaip S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.) ir M. Valančiaus „Žemaičių vyskupystė“ (1848 m.) pasirodymas lietuvių kalba anuomet buvo tikra sensacija. „Žemaičių vyskupystę“ M. Valančių paragino rašyti S. Daukantas, šioje knygoje yra išnašų, rodančių, kad autorius gavo iš S. Daukanto paramą. Intensyviausiai prie „Žemaičių vyskupystės“ rašytojas dirbo 1845–1847 m. M. Valančiui 1845 m. tapus Varnių seminarijos rektoriumi, atsivėrė plačios galimybės naudotis Žemaičių vyskupijos ir Varnių kapitulos archyvais. Tačiau bažnytiniai archyvai ne vieninteliai šaltiniai Žemaitijos istorijai atskleisti, istorikas M. Valančius buvo išstudijavęs Jono Lasickio „Apie žemaičių dievus“, Motiejaus Srijkovskio „Kroniką“, S. Daukanto „Istoriją žemaitišką“ (rankraštį). Iš viso knygoje remtasi trisdešimt šešiais spausdintais veikalais ir trylika archyvų bei rankraščių. Tai rodo autoriaus erudiciją ir norą kuo detaliau ir išsamiau aprašyti pasirinktą faktą ar įvykį. Daugelis istorikų, recenzuodami „Žemaičių vyskupystę“, pabrėžia M. Valančiaus objektyvumą – pavyzdžiui, rašydamas apie Lietuvos krikštą, autorius 26 paragrafą pavadina „Žemaičiai per nenorą krikštijasi“, nors tas faktas nėra parankus katalikų bažnyčiai. Ištikimas tiesai M. Valančius nenutyli dvasininkų vaidų, raganų bei burtininkų deginimo, nešališkai aprašo priemones, kurių katalikų bažnyčia ėmėsi prieš protestantizmo plitimą.

Vyskupas M. Valančius aprašo ir pasaulietinius dalykus – XV–XIX a. švietimo įstaigas („Apšvietimas Žemaičių vyskupystės“, „Mokslinyčios“), miestelių istorijas, pažymi žemaičių moralinius bruožus („Elgimos žemaičių“). Literatūros istorijai ir bibliografijai svarbus antro tomo skyrius „Mokyti lietos [valstybės] vyrai“ kuriame apibūdinami lietuvių literatūros ir raštijos darbininkai. Nedideliame kelių lapų skyriuje M. Valančius pirmasis lietuvių kalba išspausdino Mikalojaus Daukšos, Konstantino Sirvydo, Stanislovo Čerskio, Pranciškaus Šrubauskio, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos trumpas biografijas, taip pat pamini Petrą Roizijų, Motiejų Srijkovskį, Kalikstą Kasakauskį ir jo lietuvių kalbos gramatiką, Simono Groso žemaičių kalbos gramatiką (1835 m.). Ypač vertingas M. Valančiaus sudarytas botaniko J. A. Pabrėžos rankraštinių darbų sąrašas, nes dalis dingusių rankraščių dabar žinomi tik iš šios apžvalgos. Autorius neigiamai apibūdina Mykolo Olševskio knygą „Broma atverta ing viečnastį“: „Knygos tos yra nieko liečios [be vertės], nes turi saviep daug netikimų pasakų.“„Žemaičių vyskupystėje“ paminėtas Martyno Mažvydo „Katekizmas“, Jokūbo Morkūno „Postilė“ (išleista Vilniuje 1600 m.), Kėdainių protestantų knygos. Iš viso „Žemaičių vyskupystėje“ užfiksuota keturiasdešimt lietuviškų knygų bei rankraščių, kai kurie – pirmą kartą. M. Valančius pateikia knygų leidybos duomenų: nurodo tiražus, kritikuoja spaustuvių daromas klaidas, pateikia fragmentiškų žinių apie platinimą, populiarumą.

Iškalbinga ir pačios „Žemaičių vyskupystės“ leidimo istorija. 1852 m. carinės administracijos paskirtas lietuviškų knygų cenzorius šventikas Antanas Petkevičius konstatuoja, jog autoriaus samprotavimai „yra netinkami ir išdėstyti be reikiamos pagarbos ir palankumo teisėtai vyriausybei“, o 1865 m. Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, žmonių praminto Koriku, įpėdinis Konstantinas Kaufmanas uždraudžia platinti „Žemaičių vyskupystę“ kartu su kitais lietuviškais leidiniais.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje, M. Valančiaus rinkinyje saugomi keli „Žemaičių vyskupystės“ pirmojo, 1848 m. leidimo egzemplioriai. Ypač vertingas vienas egzempliorius, labai geros būklės, įrištas į rusvos odos viršelius, puoštus ornamentiniais aukso spalvos įspaudais, su žalvarine sagtimi. Dar vienas „Žemaičių vyskupystės“ antrojo tomo egzempliorius yra su poeto Maironio autografu. Knygų nuotraukas pamatysite virtualios parodos galerijoje.

Po 1863 m. sukilimo perkeltas į Kauną, M. Valančius išleidžia grožinės prozos knygas: pirmąją iliustruotą vaikų literatūros knygelę „Vaikų knygelę“ (1868 m.), „Paaugusių žmonių knygelę“ (1868 m.) ir etnografinę apysaką „Palangos Juzę“ (1869 m.). Šių knygų pratarmės pasako apie švietėjišką autoriaus nusiteikimą. „Vaikų knygelės“ pratarmėje M. Valančius nurodo savo adresatą – tai „vaikai, elementorių perėję“: „Vaikai nori atrasti knygose daiktus ir kitiems pasakotinus, nerasdami kartais nebgeba nė mokytis. Tai numanydamas, parašiau pasakų knygelę, kurią vaikai skaitydami nesiilgės; lai tada būna pirma po elementoriaus knygelė.“ 

Brandžiausio M. Valančiaus literatūrinio kūrinio „Palangos Juzės“ prakalboje autorius rašo: „Kaip viskas pasaulėj persimaino, taip persikeis ilgainiui ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas, ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadynės. O tai dėl to, idant atenčios giminės žinotų, kas tiko žemaičiams su lietuviais gale mūsų devynioliktojo amžiaus. Žinodamas lietuviams užvis tinkant daiktus Dievo, tyčiomis įkaišiau še ne čia naujas šventas giesmes. Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o jei nepatiks, lai sviedžia į pakurtą pečių. O nors taip katras padarys, tačiaus užliks kame nor bent viena, kurią atenčios giminės juokdamos skaitys.

Nusimanau ne viską tesurašęs, bet turiu viltį atsirasiant mokytą vyrą, kurs mano paveizdą sekdamas, surinks ir likusius dalykus.

Vardai miestelių ir ūlyčių, arba sodų, toj knygelėj priminavoti, taipogi vardai ir pavardės žmonių nėra išmislyti per raštinyką, bet tikri.“

Maironio lietuvių literatūros muziejuje tarp kitų muziejinių vertybių saugomas Motiejaus Valančiaus rinkinys, kurį sudaro knygos, rankraščiai, laiškai, fotografijos, memorialiniai daiktai, dailės kūriniai, spaudiniai. Rinkinys pradėtas kaupti 1952 metais. Dalį memorialinių daiktų, fotografijų, knygų dovanojo Stefanija Gruzdytė-Gravrogkienė (1884–1977) – M. Valančiaus sesers Petronėlės Valančiūtės-Beresnevičienės vaikaitė (M. Valančiaus sesers Petronėlės Valančiūtės-Beresnevičienės dukters Petronėlės Beresnevičiūtės-Gruzdienės dukra). Rašytojo rinkinyje saugomi ir vyskupo memorialiniai daiktai – jam priklausęs puošnaus darbo stalas-sekreteras, kėdė, staltiesėlės su vyskupo monograma lenkų k., meniškai išdrožinėtas padėklas duonai ir keletas kitų. Norėtųsi išskirti trejetą memorialinių M. Valančiaus daiktų, kuriuos muziejui 2002 m. padovanojo poetas Justinas Marcinkevičius, gavęs juos iš D.  Grinkevičiūtės 1987 metais. Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987) – Lietuvos gydytoja, rašytoja, tremtinė, rezistentė. Tie daiktai – tai du M. Valančiui priklausę padėkliukai stalo įrankiams ir ąsotėlis grietinėlei. Padėliukai stalo įrankiams (peiliui, šakutei ar šaukštui) yra metaliniai. Tai du horizantalūs pailgos formos metaliniai ilgoki strypeliai, kurių galuose yra yra atsišakoję keturi trumpi strypeliai, nutolę vienas nuo kito maždaug 90 laipsnių kampu ir užsibaigiantys metaliniu rutuliuku. Kiekviename gale yra po 4 rutuliukus, ant kiekvieno padėkliuko yra 8 rutuliukai. Padėkliukų matmenys: ilgis x plotis (plotis galuose) - 8,8 x 3,5 cm.

Trečias memorialinis daiktas -  M. Valančiui priklausęs metalinis ąsotėlis - indelis grietinėlei. Ąsotėlis grakščios rytietiškos formos, žemas, ties viduriu plačiausias, piltuvėlis išplatintas. Ąsotėlio rankenėlė raityta, su lietais ornamentais. Ąsotėlio pati apačia ir pats viršus puoštas lietais ornamentais. Ąsotėlio apačioje iškalta: „Warszawa Norblin Plaque“. Užrašas žymi, kad ąsotėlis išlietas Varšuvoje, Norblino fabrike. Norblin įmonės istorija siekia 1809 m., kai bronzos meistras Vincentas Norblinas įkūrė bronzos dirbtuves Varšuvos senamiestyje. Šio XIX a. pagaminto ąsotėlio dydis – aukštis x plotis (plotis plačiausioje vietoje) – 8,0 x 10,5 cm.

Įdomi šių M. Valančiaus memorialinių daiktų gavimo legenda, kurią surašė Dalia Grinkevičiūtė ir pavadino „Dovanojimo paliudijimu“. Rankraštis rašytas ant lygaus popieriaus lapo mėlynu rašalu stambia rašysena. Jame rašoma, kad vyskupui Motiejui Valančiui priklausiusį ąsotėlį ir du stalo padėkliukus yra gavusi iš Justinos Tallat-Kelpšaitės, vyskupo M. Valančiaus sesers Beresnevičienės anūkės 1968 metais. Ir dovanojanti poetui Justinui Marcinkevičiui. Pasirašo Dalia Grinkevičiūtė ir nurodyta data: „1987.IV. 30 d.“ „Dovanojimo paliudijime“ autorė rašo, kad tikinti, jog tuos daiktus lietusi ir Simono Daukanto ranka. Matyt, žinodama faktą, kad 1850 m., M. Valančiui tapus Žemaičių vyskupu, pas jį Varniuose apsigyveno tarnybą Peterburgo archyvuose pabaigęs istorikas S. Daukantas. Pas vyskupą S. Daukantas gyveno iki 1855 m. D. Grincevičiūtės rašte minima ir Motiejaus Valančiaus sesuo Beresnevičienė. Galima pateikti ir daugiau žinių apie ją: Petronėlė Valančiūtė–Beresnevičienė, vyskupo Motiejaus Valančiaus sesuo, gimė 1805 m., mirė 1867 m. Palaidota Varnių senosiose kapinėse. Ji buvo du kartus ištekėjusi: pirmąkart – už bajoro Kazimiero Bagdzevičiaus (~1775–1835), o antrąkart – už Simono Beresnevičiaus (1811–??). Petronėlė turėjo šešias dukteris ir sūnų Vladislovą Beresnevičių, kurį M. Valančius labai mylėjęs, jį rėmęs, rašęs jam laiškus.

Vertingiausi rinkinio eksponatai – M. Valančiaus laiškai su originaliu jo parašu, originalios portretinės fotografijos ir pirmieji M. Valančiaus knygų leidimai, memorialiniai daiktai. Iš keliolikos rankraštinių laiškų dauguma rašyti vyskupo sekretorių, tačiau jie pasirašyti paties M. Valančiaus. Rašyta lenkų, lietuvių, lotynų kalbomis. Seniausias laiškas datuotas 1850 m. rugpjūčio 31 d., o vėliausias parašytas 1871 m. lapkričio 10 d. Adresatai patys įvairiausi. Daugiausia – tikintieji vyskupijos gyventojai, tačiau yra ir personalinių laiškų: Krakių klebonui Juškevičiui, Simonui Pacevičiui į Tauragę, Veliuonos administratoriui Simonui Paškevičiui. Laiškų tikslas bei turinys taip pat labai įvairus: rašoma blaivybės ar blaivybės metinių proga, dėl baudžiavos panaikinimo manifesto ar kokiu nors administraciniu bažnytiniu reikalu. Trys laiškai yra su vyskupo antspaudu. Vyskupo M. Valančiaus sekretoriais yra buvę: religinės literatūros rengėjas, vertėjas, poetės Karolinos Praniauskaitės brolis Otonas Praniauskas (buvo 1850–1857 m.), rašytojas didaktas Juozapas Silvestras Dovydaiti (buvo 1858–1860 m.), Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninkas Justinas Dovydaitis (po 1860 m.). Įdomus spausdintas kreipimasis lietuvių k. į tikinčiuosius dėl baudžiavos panaikinimo manifesto, kuris prasideda žodžiais: „Motiejus Kazimieras Wołonczewskis isz miłaszirdistes Diewa ir milestas sosta apasztoliszka wiskupas Źemajcziu...“ Ant plono gelstelėjusio popieriaus lapo vienos pusės atspausdintas Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus kreipimasis į tikinčiuosius dėl  caro Aleksandro II paskelbto baudžiavos panaikinimo manifesto. Rašyta Kaune 1861 m. kovo 8 d. Kreipimesi vyskupas M. Valančius ragina elgtis ramiai ir supratingai, kaip pridera geriems katalikams, teigia, kad caras Aleksandras II išleido naujus įstatymus, kurie pagerins žmonių darbininkų padėtį, bet dar praeis laiko, kol vyresnybė viską „surėdys“. Rašo apie tikėjimo išlaikymą, sako, kad be darbo nebus ir duonos, primena užsilaikyti blaivystės, nes „blogaj wied ir rodij galwa užpilta arielku.“

Muziejuje saugoma keletas retų M. Valančiaus fotografijų. Tarp jų – trys originalios portretinės rašytojo fotografijos, darytos 1850–1870 metų laikotarpiu. Viena su vyskupo autografu, skirtu Didkiemio filijalistui Leonui Skopui. Taip pat yra šiuolaikinių spalvotų nuotraukų, darytų M. Valančiui skirtų muziejaus ekspedicijų metu, kuriose užfiksuoti vyskupo gyventų vietų ar atminimo įamžinimo ženklų vaizdai: išlikusi klėtelė M. Valančiaus gimtuosiuose Nasrėnuose ar Kalnalio bažnyčios, kurioje buvo krikštytas. Daug vaizdų yra iš Varnių, kuriuose jis vyskupavo nuo 1850 m. iki 1864 m., kol Žemaičių vyskupijos centras buvo perkeltas į Kauną. Vienoje spalvotoje nuotraukoje užfiksuotas paminklas vyskupui M. Valančiui Varniuose, Paminklo autorius – Antanas Aleksandravičius, pastatytas 1925 m. Sovietmečiu, 1951 m. paminklas buvo nugriautas, bet vietinių išsaugotas ir atstatytas 1990 m. 

1850 m. M. Valančius, tapęs Žemaičių vyskupu, reorganizavo vyskupiją ir Varnių seminariją, inicijavo blaivybės sąjūdį, rūpinosi vaikų ir suaugusiųjų švietimu, sukūrė platų parapinių mokyklų tinklą, platino religinę literatūrą. Poetas Kazys Binkis taip rašė apie Valančiaus švietėjišką veiklą: „Valančius išmokė lietuvius skaityti, ir jie skaityti nebepamiršo.“ Motiejaus Valančaius sudarytas religinių giesmių rinkinys „Kantyčkos arba knyga giesmių“ buvo labiausiai paplitusi knyga spaudos draudimo metais. M. Valančiaus kantičkos (giesmynai) sulaukė 27 leidimų ir ėjo iki 1928 m.

1864–1875 m. M. Valančius gyveno Kaune. Netoli nuo muziejaus buvę ir vyskupo M. Valančiaus namai (pastatas Valančiaus g. 6), Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika, kuri mena jo žingsnius ir katedros kripta, kurioje atgulė amžino poilsio. Dabar vakariniame Kauno rotušės aikštės kampe, šalia Kauno kunigų seminarijos stovi paminklas Motiejui Valančiui (skulpt. Vladas Žuklys).

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė, 2026 m.