„Kiek daug žemėj neminta kelių,
Kiek dar daug neištarta žodžių!..“
VLADUI MOZŪRIŪNUI – 100
Šiemet, vasario 1 d., minėjome gana anksti mirusio poeto, rašytojo, redaktoriaus Vlado Mozūriūno (1922 -02-01–1964-06-09) 100-ąsias gimimo metines. Poetas įėjo į lietuvių literatūros istoriją kaip savitas Vilniaus miesto dainius, vienas pirmųjų sovietinėje literatūroje ėmęs „akcentuoti gyvus dabarties ryšius su istorija, į dabarties panoramą įbrėždamas istorinio laiko perspektyvą“ (Algis Samulionis).
Būsimasis poetas gimė neturtingoje siuvėjo šeimoje, gyvenusioje Kauno priemiestyje, dviejų galų dilgėlėmis ir usnimis apaugusioje lūšnoje su darželiu palangėje. Šeima teturėjo tik vieną kambarį. Vaikai žaisdavo smėlyje iškastose duobėse, rudenį kūrendavo bulvienojų laužus, kuriuose kepdavo bulves. Pasaulinės krizės metais persikėlė į kaimą, kur vaikas kas rytą po tris kilometrus klampodavo į „buožės svirne prisiglaudusią mokyklą“. Tėvas jį atvežė mokytis į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją, apgyvendino giminaičio vežiko šeimoje, vieno kambario bute. V. Mozūriūnas socialistiškai angažuotoje autobiografijoje pasakoja, kaip kartą jį aplankęs išsipuoselėjęs, putliu veidu klasės auklėtojas, saugodamasis išsitepti savo prabangų paltą varganame, pilname garų kambaryje. Pamatęs skurdžias gyvenimo sąlygas, vaikui patarė mokytis kokio nors amato, nes toli taip nenueisiąs. Paaiškėja, kodėl V. Mozūriūnas šaržuotai apibūdina savo mokytoją: „Žinojau, kad jis yra stambus tautininkų veikėjas, mokslus baigęs užsienyje. Po metų jis tapo departamento direktoriumi.“ Tėvas nusprendė, kad ir „biednam“ vaikui reikia mokytis, tad iš kaimo su motina ir mažais vaikais vėl grįžo į Kauną bei gavo darbo kažkokioje dirbtuvėje. Mokydamasis Kauno 3-ioje gimnazijoje, V. Mozūriūnas lanko literatų būrelį, per kurį įsitraukia į pogrindinę komjaunimo veiklą ir 1938 m. įstoja į šią organizaciją, kuriai priklauso ir Eduardas Mieželaitis. Didelę įtaką jaunuoliui padaro ir tolimi motinos giminaičiai komunistai, besislapstantys jų bute. Rašo eilėraščius ir straipsnelius, kuriuos spausdina žurnalas „Moksleivių varpai“. 1940–1941 m., Lietuvą okupavus sovietams, poetas atsigauna ir stačia galva neria į įvykių sūkurį: entuziastingai organizuoja komjaunimo mitingus, „Komjaunimo tiesoje“ dirba reporteriu, redaguoja žurnalą „Pionierius“ ir kūrena pionieriškus laužus. Karo metais pasitraukęs į Rusiją, darbuojasi fronto laikraščio „Už Tarybų Lietuvą“ redakcijoje (1942–1944 m.). Mediniame Valdajaus miestelyje, kur „kvepėjo paraku, krauju ir kareivių prakaitu“, gimsta pirmieji fronto eilėraščiai. Po karo, grįžęs į Lietuvą, rašys: „Vilnius pasitiko mane šiurpiais griuvėsiais, sudegusių namų skeletais ir okupacijos liekanomis. Kaunas atrodė sumenkęs, netekęs prieškarinio savo blizgesio, žmonės neramūs nuo pergyventų savo nelaimių.“ Užsimena ir apie Lietuvos kaimą, jo apylinkėse „siautusias nacionalistinių banditų gaujas“, nužudytus partorgus, mažai patyrusius, darančius daug klaidų vadovus. Autobiografijoje parsiveržia ir vienas kitas atviresnis žodis: „Į visa tai buvo skaudu žiūrėti. Norėjosi rašyti širdies krauju, rašyti atvirai, bet tuo laiku susidariusi tarybinėje literatūroje gyvenimo lakavimo, gražinimo tendencija įgavo per daug didelę galią, ir tokie kūriniai sunkiai galėjo pasirodyti spaudoje. Ji daug pakenkė ir mano vos įeinančiam į vėžes literatūriniam darbui“ (Vladas Mozūriūnas, Raštai, t.2, Vilnius: Vaga, 1971, p.353). Poetas Algimantas Baltakis prisimena tuos laikus: „O bohemiška kompanija ir po karo susidarė. Ir girtuoklystės netrūko – kiek poetų vien… Vladas Grybas, Kostas Kubilinskas, Vladas Mozūriūnas juodai gėrė, Antanas Jonynas, Paulius Širvys… Eduardas Mieželaitis irgi“ (Bernardinai, 2015 m.).
Mozūriūnas po karo dirba redaktoriaus darbą laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ (1945–1948 m.), žurnaluose „Švyturys“ (1948–1954 m.) ir iki mirties – „Pergalėje“ (1958–1964 m.). 1956 m. Maskvoje baigia Aukštąją partinę mokyklą prie SSKP CK ir M. Gorkio pasaulinės literatūros instituto Aukštuosius literatūros kursus. Jo rinkinyje nemažai literatūrinės ir visuomeninės veiklos dokumentų, įvairių apdovanojimų : „Darbo Raudonosios vėliavos“, „Garbės ženklo“ ordinų knygelių, sovietinių medalių. Žinomas poetas, redaktorius ir komunistų partijos narys naudojasi išskirtinėmis privilegijomis: kiek prasivėrus geležinei uždangai, keliauja po Europą, Kubą. Rinkinyje gausu nuotraukų iš V. Mozūriūno ir kitų rašytojų kelionių laivu 1956 m. aplink Europą (Bulgariją, Graikiją, Italiją, Prancūziją, Olandiją, Švediją). Matome visą pluoštą nuotraukų, darytų paties poeto šių kelionių metu, egzotiškus suvenyrus: medinius barškučius, cukrašvendę, Kubos monetas.
Poetas palaidotas senosiose Rasų kapinėse, Literatų kalnelyje. Antkapis sukurtas 1967 m. (skulpt. Petras Deltuva, archit. Eugenijus Gūzas).
Pasak literatūrologės Donatos Mitaitės, pirmajame eilėraščių rinkinyje „Žemės sauja“ (1947) romansiškais fronto aplinkos vaizdais atskleidžiama kareivio pasaulėjauta. Vėlesniuose eilėraščių rinkiniuose („Saulėtekis“, 1950; „Sąžinė negali tylėti“, 1952; „Varpos iš laukų, 1955; „Šaltinis prie kelio“, 1955) vyrauja sovietinių tautų draugystės, imperialistų smerkimo, partijos šlovinimo temos, nors kai kurie kareiviški ir peizažiniai posmai turi išliekamosios vertės. Poezijos rinkiniuose „Vilniaus etiudai“ (1–2, 1958, 1963) ir „Jūros posmai“ (1965), derinant epiką ir lyriką, kalbama apie Vilniaus ir Lietuvos istoriją, žmogaus laikinumą, pabrėžiamas nesulaikomai bėgančio laiko motyvas, praeities apmąstymai nuspalvinti žmogišku liūdesiu, dramatiškumu. „Geriausi jo eilėraščiai, nepasižymintys nei įmantriais ritmais, nei išradinga poetine konstrukcija, nei sudėtingesnėmis metaforomis, mus žavi karo audroje užgrūdinto žmogaus pasaulėjauta, švelniu ir drauge vyriškai rūsčiu lyrizmu“ (A. Baltakis). Kūryboje vaikams („Laužai prie upės“, 1951; „Vietnamo karys“, 1952) propaguojama sovietinė ideologija, tačiau to išvengta eiliuotoje knygoje „Legenda apie Vilniaus pilį“, 1958).
Mozūriūnas parašė scenarijų kino filmui „Žingsniai naktį“ (1962, rež. Raimondas Vabalas), scenarijus dokumentinėms kino apybraižoms „Neringa“ (1957), „Nemuno žiotyse“ (1958). Jo eilėraščių išversta į rusų kalbą. Išvertė į lietuvių kalbą J. Slovackio, T. Ševčenkos, M. Tanko kūrinių. 1971 m. išleisti Vlado Mozūriūno „Raštai“ (2 t., Vilnius, 1971), kurių pirmajame tome publikuojama poetinė kūryba (eilėraščiai, eiliuoti kūriniai vaikams, poezijos vertimai), antrajame – poeto „Autobiografija“ (1957) ir prozos kūriniai, straipsniai apie literatūrą, publicistika.
Poetas sostinei paskyrė eilėraščių rinkinį „Vilniaus etiudai“ (I leidimas – 2 kn., 1958–1963; II leidimas – 1980), kuris sovietmečiu buvo vienas pirmųjų bandymų kiek laisviau apmąstyti Vilniaus istoriją ir kultūrą. Eilėraščiuose atsispindi kai kurie Vilniaus istorijos įvykiai, pavaizduoti romantika dvelkiantys architektūros paminklai, čia gyvenę žmonės, kūrę ar apdainavę miesto grožį. Knygą iliustravo žymūs lietuvių dailininkai Vytautas Kalinauskas (I leidimą) ir Rimvydas Kepežinskas (II leidimą). „Aš rašau knygą apie Vilnių. […] Ji turėtų alsuoti trupančių plytų dulkėmis, seno bažnytinio vaško kvapu ir naujų namų dažais. Joje turėtų prabilti lietuvis milžinas Alkis, statęs pirmąją Vilniaus pilį, ir jaunas mūrininkas, kuris stato dabar muzikos mokyklą. […] Kiekviena epocha paliko antspaudą jo veide, kiekvienas karvedys paliko antspaudą jo kūne. Bet Vilnius lietuvių tautos širdyje buvo ir liko jos senos kultūros ir savarankiškumo bokštu. Istorijos įvykiai, asmenys ir reiškiniai gausiai apgyveno jo pastatus, gatves ir aikštes. Kada eini senojo miesto kvartalais, gali skaityti iš jų tarsi iš seno metraščio“, – rašė poetas 1957 m. publicistiniame straipsnyje „Žilieji bokštai“ (Vladas Mozūriūnas, Raštai, t.2, Vilnius: Vaga, 1971, p. 398). „Seniai pamilau Vilnių, turbūt, nuo pirmo mūsų susitikimo (bene 1939 m.). [...] Manau, kad ne kartą dar teks sugrįžti prie naujų ir gražių jo veido bruožų“ (Vilniaus etiudai, Vilnius,1963). Deja, nespėjo...
Saulėlydis...
Šešėlyje kolonų
Per akmenis tamsi Vilnelė šniokščia.
Lyg Bacho muzika – žara raudona.
Lyg Bacho muzika – raudoni bokštai.
(„Vakaro peizažas“)
Rinkinys pradėtas kaupti 1973 m. Dauguma eksponatų gauti iš Lilijanos Binkytės-Mozūriūnienės, poeto tėvo Juozo Mozūriūno ir T. Mozūriūnienės.
Parengė vyresnioji rinkinių saugotoja Danguolė Jasinskienė