Rašytojas, eseistas Vladas Dautartas (1927–2000) gimė kovo 10 dieną Šilelio kaime, Raudondvario rajone. Rašytojo kraštiečiai saugo V. Dautarto atminimą: Gyvenvietė, kur teka Nevėžis, kur kiurkso maži nameliukai ir stūkso mūrai, kur gamta žmones išmaitina ir gaubia ramybe, Šileliu vadinama. Čia gimė ir užaugo rašytojas Vladas Dautartas. Būdamas dar mažas, jis jau išsiskyrė iš visų Šilelio vaikų – būsimą rašytoją traukte traukė gamta, vienuma, o ypač įdomus Vladui Dautartui pasirodė Nevėžis ir naktinė žvejyba. Įspūdžiai išsakyti pradinių klasių rašiniuose, kurie pasak mokytojos Milkienės, kaip pavyzdys buvo skaitomi vyresniesiems. Keistu pomėgiu mokytoja laiko ir Vlado Dautarto sutarimą su gamta, kai grįždamas iš mokyklos jis retkarčiais prieidavęs prie vieno ar kito medelio, jį apglėbdavęs rankomis, prisiglausdavęs visa krūtine ir klausydavęsis jų kalbos, su jais bendraudavęs. (Iš Lietuvių kalba ir literatūra>>)
Lietuvių rašytojų biografijose (Vilnius, 1989) saviškę V. Dautartas pavadino „Mano pasaulis“. Čia labai ryškiai pavaizduota gimtosios trobos aplinka, ryškiais potėpiais nutapyti pasakoriaus, gamtos žinovo, draugavusio su Tadu Ivanausku, tėvo ir beraštės, bet labai veiklios motinos paveikslai. Rašytojas kalba apie sielon giliai šaknis įleidusį socialinės nelygybės medį, medžio įvaizdį pasitelkdamas skurdo ir nepriteklių paženklintai vaikystei apibūdinti. Bebalsių motinos ašarų įkvėptas jis meldė upės, medžių, Dievo, kad padėtų tapti rašytoju. Paauglystėje perskaitęs kalnus knygų („...net baisu prisiminti, kokios tai būta mano perskaitytų knygų mišrainės!...), debiutavęs 1953 m. Žvejo slapyvardžiu pasirašytu konkursiniu apsakymu „Užpūsta grabnyčia“, V. Dautartas rašytojo darbui kėlė aukštus reikalavimus. Gimtąją kalbą, tautosaką, gamtą laikydamas pamatinėmis vertybėmis, savo kūriniuose jis siekė atskleisti mūsų tautos nacionalinį charakterį. Žmogaus ir gamtos tarpusavio dialogą įvardinęs pagrindine savo kūrybos tema, rašytojas labai jaudinosi dėl vis gilėjančios prarajos tarp žmogaus ir gamtos, žmogaus grobuoniško požiūrio į Didžiąją Motiną, jo netoliaregiškumo. Savo kūryba siekęs sumažinti šią prarają, suartinti žmogų su gamta, priversti jį suprasti ir pajusti tragišką gamtos, kaip gyvo besidžiaugiančio, bet ir kenčiančio organizmo, tragišką likimą, V. Dautartas išlieka aktualus šiandieniam skaitytojui. Ypač vaikams ir jaunimui skirtomis vandenų pasaulį vaizduojančiomis pasakomis.
Parengė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė