Virtualios parodos

Gimė Vincas Mykolaitis-Putinas per Tris Karalius 1893 m. sausio 6 dieną, turtingų ūkininkų šeimoje,  Pilotiškių kaime, Prienų rajone. Vyriausią sūnų jauni tėvai greitai pakrikštijo. Iš motinos paveldėjo švelnumą, jautrumą, iš tėvo – atkaklumą. Vincas augo mylimas gausioje šeimoje (gimė devyni, užaugo aštuoni vaikai).

Tylus, nedrąsus berniukas pradėjo lankyti Gudelių pradžios mokyklą. Rašytojas prisipažįsta, kad „silpnoka atmintis užtrynė daug įvykių ir gyvenimo detalių“, bet nepasimiršo pirmojo mokytojo žiaurumas ir sadizmas. „Mėgstamiausia jo bausmė būdavo smūgiai liniuote per delną. Suklydus mokiniui atsakinėjant ar kuo kitu nusikaltus, mokytojas šaukdavo: „derži lapu!“ ir imdavo mušti liniuote ištiestą delną.“ Būsimasis rašytojas prisimena, kad mokytojas ypač nekęsdavo jo suolo draugo ir mušdavo kasdien. „Aš sėdėdavau greta kaip apmiręs iš gailesčio ir pasibaisėjimo“ (Iš atsiminimų).

Mokytojui turbūt į galvą neateidavo, kad jį teis „mizernas, liesutis Mykolaitukas iš Pilotiškių kaimo. Ak, kad mes sugebėtume atspėti, kas ir kaip mus teis pusei  šimtmečio praslinkus. Kitaip mes vertintume mus supančius žmones ir, turbūt, kitaip su jais elgtumės“, – giliamintiškai atsidūsta rašytojas.

Baigęs Marijampolės gimnazijos keturias klases, šešiolikmetis Vincas, paklusęs tėvų norui, įstojo į Seinų kunigų seminariją. Išlikusi ketvirtos klasės gimnazisto fotografija. Vinco veidas toks vaikiškas, neduotum šešiolikos. Talentingas  jaunuolis svajojo dirbti Lietuvai, jį žavėjo Maironio poezijos idealai.

Seinų kunigų seminarijoje pradėjo rašyti eilėraščius. Baigdamas seminariją, jau abejojo dėl kunigystės. Tas abejones, jaunos sielos laisvės troškimą, vėliau  atskleidė romane „Altorių šešėly“. „Dieve, kad nieks manęs nemylėtų, / Būt man lengviau. / Vienas keliauti taku nužiūrėtu /Aš nebijau. / Betgi per ašaras bristi keliauti / Tų, kur myliu, / Jųjų skaisčiausias svajones sugriauti / Ne, negaliu!“

„Žinau, kad mano gyvenimas bus nuolatinė kova ir kančia. <...> Šiandien man rodos, kad būčiau vienų vienas pasaulyje, apleistas, be užuojautos, be paguodos, niekieno nemylimas, man lengviau būtų“, – rašė bičiuliui Ignui Česaičiui 1914 m.

Gabus klierikas tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1917 m., prieš pat spalio revoliuciją, Putinas gavo stipendiją ir išvyko studijuoti į Fribūro universitetą Šveicarijoje su keturiomis lietuvaitėmis. Kariaujanti valstybė jaunų vyrų neišleisdavo, tiktai kunigus ir merginas. Vyko per Švediją, Stokholme gyveno 4 mėnesius, susidraugavo su Vaižgantu. Vėliau rašytame laiške guodėsi Vaižgantui dėl kunigystės. „Kiek aš jau dėl sutanos esu prisikamavęs“. Patriotiškai nusiteikęs Juozas Tumas siūlo būti mokslininku, tada ir jokios sutanos nekliudys.

„Pakvipo žemė vakaro šešėliais, / Alsuoja tylą sutemų žiedai,– / Ir iš jaunystės pasakiško sapno / Tu vėl many šią naktį pabudai.“

Studijų metai buvo laimingi, bendravo su linksmais išsilavinusiais jaunais žmonėmis. Lietuviai studentai  buvo susibūrę į korporaciją „Lithuania“.  Išlikusios studentiškų metų fotografijos, kur įamžintas jaunas poetas. Visada labai rimtas, retoje nuotraukoje juokiasi. Išliko fotografija, kur linksmai juokiasi,  Fribūre sėdėdamas ant žolės su draugais E. Turausku , J. Gutausku , P. V. Raulinaičiu. Su studentais lietuviais dalyvaudavo ekskursijose į  kalnus.

Baigęs Fribūro universitetą, V. Mykolaitis dar studijuoja Miunchene. Trisdešimtmetis jau žinomas poetas, dramaturgas, mokslininkas grįžta į Kauną, pradeda profesoriauti universitete.

Visą gyvenimą buvo jautrus, taktiškas, pagarbus pedagogas. Studentai  žavėjosi išsilavinusiu profesoriumi, sėsdavo į pirmus suolus. Viktoras Katilius prisimena:  „Kai mes klausėmės Putino paskaitų, matėme prieš save Liudą Vasarį. <...> Jo  dikcija neryški, judesiai, rankų mostai nežymūs. Visas prigesintas.“  Tai kunigų seminarijos augintas žmogus.

„Tamsta manai, kad Vasaris – tai aš pats. Tiesa, kad daugelis Vasario išgyvenimų ir minčių priklauso ir man pačiam. Mano veikalas – tai nėra autobiografija“, – rašė laiške dvidešimtmečiui jaunuoliui poetui Algirdui Kazragiui 1948 metais (laiškas saugomas MLLM).

Kai pasirodė romanas ,,Altorių šešėly“, kilo didžiulis susidomėjimas. Knyga tapo visuotinu diskusijų objektu. Ne dėlto, kad tai vienas talentingiausių Lietuvoje parašytų romanų, menininko sielos istorija. Dėl nukunigėjimo temos. Įdomu, kad V. Mykolaitis sutaną nešiojo tik eidamas laikyti mišių rytais į Įgulos bažnyčią.

Nors mėgo būti vienas („dažnai man nuobodu tarp žmonių, bet niekad nenuobodu pačiam su savimi“), bet profesorius buvo puikus, atsakingai ruošėsi paskaitoms, bendravo su jaunais literatais „Šatrijos“ draugijoje, klausėsi jų referatų, net apie savo romaną, kultūringai komentuodavo.

Anot V. Mykolaičio sesers Magdalenos, greičiausiai jis būtų ryžęsis pasilikti pesimizmo himnų nykiose melodijose, jei nebūtų gimusi lemtingoji moteris Emilija Kvedaraitė. Apie jos vaikščiojimą pas Putiną, iš pradžių naudotis biblioteka, vėliau bičiulės teisėmis pas profesorių, apsigyvenimą nuomininkės teisėmis bendrame bute su Salomėja Nėrimi, kuri buvo Putino sesers vokiečių kalbos mokytoja, sunkiai sergančio poeto slaugymą rašo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė knygoje „Putinas mano atsiminimuose“.

Putinas jauniausią seserį Magdutę leido į mokslus, jie gyveno viename bute. Vienintelis išleistas į mokslus buvo dėkingas tėvams, jautėsi kaltas, kad metė kunigystę. Iki amžiaus galo rėmė seserų ir brolių vaikus, išliko laiškų, kur dėdė žada materialinę paramą. Vaikų jiedu neturėjo, bet augino brolio dukrą Janiną Mykolaitytę ir Emilijos brolio dukrą Hortenziją Balčiūnaitę, rėmė jos brolį.

Po dešimties metų draugystės, jie civiliškai susituokė Rygoje 1935 m. Kaune kilo pasipiktinimo banga. Anot Jono Aisčio ,,Iš prigimties ramus, rimtas ir tvarkingas žmogus, o žiūrėk, kiek jis triukšmo, pasipiktinimo ir papiktinimo šventoj Lietuvoj sukėlė. Nuo galvos iki kojų intelektualas, tikras dvasios aristokratas, vakarietis; santūrus ir klasiškai vėsus – didelis lietuvis, puikus ir didelis bei kilnios sielos žmogus“.

Tais pačiais metais per Kalėdas staigiai mirė poeto tėvas. Vincentas laidotuvėse nedalyvavo, sirguliavo. Galima tik įsivaizduoti, kaip jautėsi.

,,Ką padarysi, kad tokis jau aš rašytojas, kad vis kam nors įskaudinu širdį. O romanas „Alt(orių)  š(ešėly)“! Kiek vargšai tėvai dėl to prisikankino! Bet jeigu aš vis būčiau stengęsis taip rašyti, kad nieko neužgaučiau, tada iš viso nieko nebūčiau parašęs“, – gailėjo artimųjų laiške mylimai seseriai Magdalenai (1964.02.05).

,,Aš laikausi nuomonės, kad poezija nėra kasdienybės kopija, Ly mano, kad ir poezija taip pat turi turėti realų pagrindą, kurį ji ir suranda“ (iš laiško seseriai Medži 1964.02.05). Žmona Emilija, kurią vadino Ly, piktinosi dėl draugystės su jauna literatūros mokslininke Irena Kostkevičiūte. Visgi Putinas buvo dėkingas žmonai: „ Ji mane slaugo labai rūpestingai, be jos mano gyvenimas ir sveikata greitai išsektų“.

Baisiais pokario laikais liko rašytojas profesoriauti Vilniaus universitete ir kaip laisvos Lietuvos simbolis. Kolegos žuvo arba pasitraukė į vakarus, tad jaunimas klausėsi kiekvieno mylimo profesoriaus žodžio.

Plunksnos nepadėjo iki gyvenimo galo. Paskutinis kūrinys – romanas ,,Sukilėliai“, kurio pagrindinis veikėjas kunigas Antanas Mackevičius.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė