Prieš šimtmetį gimęs poetas, vertėjas, žurnalistas Vacys Reimeris parašė apie save atsiminimų knygą. Joje smulkiai supažindina su molingomis žuvingosios Ventos, tekančios per jo gimtuosius Kuršėnus, pakrantėmis; žmonėmis, sutiktais gyvenimo kely, aplankytomis šalimis. Pirmoji nuotrauka, kurią pamena – iš vaikystės, dar ne su kelnėmis, o su marškinaičiais iki kelių, labiau primenančiais suknytę. Ir tada, ir vėliau V. Reimeris vadintas „mamos vaiku“, nes į ją buvo panašesnis dvasios jautrumu ir kitais dalykais. Deja, ji anksti pasitraukė iš gyvenimo, palikusi trejetą vaikų, kurių jauniausiajai tebuvo aštuoneri. Tėvui „dėl vaikų“ parsivedus gerokai už save jaunesnę pamotę santykiai nesusiklostė, tad jie apsigyveno pas motinos brolį. Tiesa, gražiai poetas atsiliepia apie abu savo tėvus – pamena, kad labai norėjo mokytis groti ir prašė tėvą nupirkti armoniką. Tik už kokius pinigus tokį nepigų daiktą įgysi? Tėvas, nagingas medžio darbams, pats išdrožė vaikui gitarą. Tik kad rankytės dar buvo per mažos, pirštukai reikiamų stygų nepasiekė… Pažiūrėjo tėvas, pakraipė ūsą, ir išdrožė sūnui dar vieną instrumentą – mažesnę „balalaiką“, su kuria ir prasidėjo V. Reimerio, kaip muzikanto, karjera. Jis prisijungė prie kaimo kapelijos, ir, be kitų užsakymų, grodavo su kitais kino teatre, sudarydami foną tuo metu rodytiems begarsiams filmams. Netrukus išmoko griežti smuiku. Gerokai vėliau, kai tėvų nebebuvo, V. Reimeris pats atrado dokumentus, kad yra kilęs iš bajorų. Tiesa, tėvai tuo nesididžiavo ir nesidomėjo – kas iš tos bajoriškos kilmės, o dar pokario laikais…
Piemenauti, kitaip nei jo vyresniajam broliui, Vaciui neteko, nes buvo gabus mokslui. Pirmąsias raides mėgino pažinti dar būdamas namuose iš tų knygų. O rado tik vokiškas, parašytas gotišku šriftu, ir rusiškas – kirilica. Pirmąją dieną mokykloje jaunasis moksleivis ir ašarą nuliejo – baisu buvo likti tarp nepažįstamų veidų… Bet vėliau žengė su pirmaisiais, kiek sunkiau ėjosi matematika. O štai literatūra, poezija domino nuo pat pradžių. Netrukus pats ėmė mėginti eiliuoti. Mokytoja prikalbino išspausdinti kūrybą mokyklos laikraštėlyje. Pasiūlė ir slapyvardį, jei pasirašyti nedrąsu, – Vyturėlis. Šiuo slapyvardžiu ir pasirodė pirmieji V. Reimerio kūriniai.
Aukštesnių mokslų tuo metu baigti, matyt, nebuvo lemta – tikybos mokytojas kunigas pasiūlė stoti į Kapucinų gimnaziją Plungėje, bet laisvamanis ir bažnyčioje nesilankąs tėvas, per vargus išasiruošęs su kunigu pasikalbėti, gavo pastabų dėl savo menko tikėjimo ir, reikalo nebaigęs, išėjo. Pagalbą siekiant aukštesniojo mokslo pasiūlė ir mokyklos vedėjas, bet ir tas planas neišdegė… Bandydamas padėti šeimai, V. Reimeris išbandė įvairius darbus: prekiavo turguje savo piešiniais, prisitaisęs prie puodžiaus lipdė iš molio suvenyrus, padėjo prie plytų gamybos, dirbo naujai atsidariusiame cukraus fabrike. Po „Vyturėlio“ patirties eilėraščius ir toliau rašė, bet nespausdino. Pirmąja publikacija spaudoje, neskaitant vietinio mokyklos laikraštėlio, tapo vaikų žurnale „Šaltinėlis“ išspausdintas eilėraštukas apie pavasarį. Šalia muzikos ir poezijos, jaunuolis dar mokėjo ir gražiai piešti. Piešė pagal užsakymus ko paprašytas, tad vienu metu ir kai kurių Kuršėnų gyventojų nemalonę buvo užsitraukęs – pagal užsakymą nupiešė plakatą, kuriuo lietuviai raginami rinktis lietuviškas, o ne žydų valdomas krautuves. O juk nemažai kuršėniškių tuo metu buvo žydai.
Pirmasis netikėtai kliuvęs ne fizinis darbas, kurį galbūt galima vadinti plunksnos žmogaus karjeros pradžia – raštininko padėjėjas valsčiaus savivaldybėje. V. Reimeris buvo atsakingas už leidimų parduoti gyvulius išrašymą – tuo metu be jo negalėjai parduoti nei kiaulės, nei arklio. Mėnesinė alga tebuvo penki litai. Tuo metu pagaliau įstojo ir į gimnaziją mokytis eksternu. „Tyliai didžiavausi, kad vis dėlto esu gimnazistas, nors uniforminės kepurės ir nenešioju“, – rašė V. Reimeris.
Naujas gyvenimo etapas prasidėjo, kai atsilaisvino vietos bibliotekos vedėjo vieta. Perėjo į naujas pareigas, kuriomis tiesiog neįtikėtinai džiaugėsi. Gyvenimas tarsi nusistovėjo. Šalia mokslų ir darbo, V. Reimeris tebegrojo ir tebepiešė. Gal kiek mažiau rašė eilėraščių, nes pradėjęs daugiau skaityti, palyginęs savuosius su kitų pamatė, kad jiems dar daug ko trūksta.
Tada atėjo 1940-ieji. „Ant bibliotekos sienos šuoliojantį Vytį teko uždengti nauju herbu“, – atsiminimuose rašė V. Reimeris. Biblioteka buvo atnaujinta, skirtos didesnės patalpos, tik pradžioje mažai džiaugsmo iš to buvo V. Reimeriui – kaip neturinčiam reikiamo mokslo cenzo, jam buvo pasiūlyta persikelti dirbti į Akmenės biblioteką. Tiesa, galiausiai, prašant valdžiai ir bičiuliams, V. Reimeris buvo paliktas senajame poste.
Neilgai tetruko pirmoji sovietizacija. Per Lietuvos žemę ėjo Trečiasis reichas. Kuršėnuose prasidėjo sprogdinimai. Kartu su broliu ir seserimi Vacys nutaria trauktis nuo pavojingų bombardavimų kur saugiau – bent iki Žagarės. Vargu, ar tuo metu jaunuoliai turėjo tvirtus politinius įsitikinimus ir tikrai negalėjo žinoti, kuo baigsis šis jų „trumpas“ pasitraukimas. O Žagarėje nebuvo ramiau, žmonės bėgo toliau, arklių traukiami vežimai lingavo link Rygos ir vežė savo kupinus vilties keleivius – gal Latvijoje nėra karo?.. Išgirdę, kad traukiniai veža tolyn nuo šios grėsmės, Reimeriai, drauge su kitais, sėdo į vieną iš vagonų net nemėgindami sužinoti, kur bus vežami. Arkliai ir vežimai buvo palikti stotyje, ir karo pabėgėliai, patys to gerai nežinodami, patraukė į Rytus. Jaunajai Reimerių trijulei pavyko – vėliau su žmonėmis išvykę traukiniai buvo vokiečių subombarduoti su visais keleiviais.
Rusijoje Vacys kurį laiką gyveno kaip karo pabėgėlis, dirbo pas vietos ūkininkus, kol gavo šaukimą į frontą. Laimei, patirti tikro karo siaubo jam neteko – dėl silpnos sveikatos jis buvo paskirtas leisti lietuviškajam kariniam daliniui skirtą laikraštuką „Tėvynė šaukia“. Jame spausdino ir savo kūrybą. Saldu buvo išgirdus, kad vienas iš jo sukurtų eilėraščių tapo daina. Sykį buvo išsiųstas į Maskvą dalyvauti lietuviškoje radijo laidoje. Kaip tik šią laidą išgirdo tėvo bendradarbiai Lietuvoje. Maskvos radijo buvo klausomasi slapčia, nes vokiečių valdžia tai draudė, bet net keletas jų informavo Reimerį, kad bent jau vienas iš jo vaikų, vidurinėlis, tebėra gyvas.
Siekiant palaikyti vilties dvasią, Rusijoje buvo duotas nurodymas kurti vietos tautinių šokių ir dainų ansamblį. Į jį, kaip mokantis groti, buvo pakviestas ir V. Reimeris. Būtent grodamas ansamblyje susipažino su pirmąja žmona Vanda. Su kolektyvu teko daug kur pasirodyti, o vėliau J. Baltušis pakvietė persikraustyti į Maskvą dirbti radijuje: ruošti jaunimui skirtas valandėles. Kolektyve dirbo tik lietuviai, tad naujoje darbovietėje poetas jautėsi esąs arčiau Lietuvos. Į savo šalį grįžo tik karui pasibaigus, jau ne tik su žmona, o ir su pirmagimiu Algimantu. Sustojo Vilniuje, kuriame lankėsi pirmą kartą. Darbas tarsi mažai pasikeitė – liko vesti radijo laidų. Iš pradžių mažai, o paskui vis daugiau žmonių turėjo galimybę išgirsti: „Kalba Lietuvos radijas!“ Netrukus tas pats J. Baltušis kolegą perkėlė į Kauną ir paskyrė Kauno radijo komiteto pirmininku. Ten vėlgi teko pradėti nuo nieko – viskas buvo išsprogdinta, sulaužyta. Prislėgė aplankytų Kuršėnų vaizdai, karą pergyvenusių ir jo pabaigos nesulaukusių žmonių istorijos. Pokario nuotaikos nugulė ir eilėraščių posmuose. Karas dar nebuvo pasibaigęs, kai leidyklai pateikė savo pirmąją knygelę „Tėvų žemei“. Ją vyriausiasis redaktorius V. Drazdauskas nusprendė išleisti. Karo tematika dar ilgai išliko jo kūryboje, nes patirtos emocijos taip lengvai neišsivadėja. Tuo laikotarpiu ėmėsi ir vertimų iš rusų kalbos.
Šalia darbo radijuje, V. Reimeris atsisėdo ir į studento suolą M. Gorkio institute studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Mokslai daugiausiai vyko eksternu, laikyti egzaminų vykdavo į Maskvą. Prisitaikyti prie naujos tvarkos didelių sunkumų nekilo, socializmo idėjos iš pradžių atrodė artimos, užtruko laiko suprasti, kad jos teisingos tik popieriuje. Tremtis pasiekė daugelį bičiulių, tarp jų ir A. Miškinį, kuriuo V. Reimeris visada žavėjosi.
Po penkerių Kaune praleistų metų Reimerių šeima sugrįžo į Vilnių – poetas buvo paskirtas rašytojų sąjungos savaitraščio „Literatūra ir menas“ redaktoriumi. Netrukus jam buvo patikėtos ir Rašytojų sąjungos valdybos sekretoriaus pareigos. Šeimoje gimė antrasis sūnus Giedrius. Redaktoriaus pareigos nebuvo lengvos – viską teko perrašinėti mašinėle, derintis prie cenzoriaus „Glavlito“ reikalavimų. Pats V. Reimeris savotiškai gailėjosi redaktoriaus kėdėje praleistų metų – manė, kad tą savo dalį, kurią atidavė ten, atėmė iš kūrybos. Kritiškai atsiliepė apie savo trečiąją knygą „Ir skrenda daina“ – prisipažino tiesiog nenorėjęs atitolti nuo poezijos, būti matomas, tad į knygą sudėjo įvairius spaudoje publikuotus posmus. „Tie visi retoriniai publicistiniai posmai turėjo likti gelstančiuose laikraščių puslapiuose. Jie buvo vienadieniai, proginiai, paviršutiniški, dažniausiai rašyti „pagal užsakymą“, – vėliau gailėjosi savo sprendimo. Labiau džiaugėsi po šešerių metų pasirodžiusiomis iškart dviem knygomis: „Su tavim aš kalbu“ ir „Prie baltojo Tadžo“, kurią parašė po pirmosios kelionės į Indiją. Ši knyga vėliau buvo išversta ir į rusų kalbą, pristatyta toje pačioje Indijoje. Už ją autoriui paskirta Tarptautinė Džavaharlalus Neru premija.
Po dvidešimties metų, praleistų vadinamajame „litmenyje“, V. Reimeris pradėjo galvoti apie pasitraukimą, tačiau redaktoriaus kėdės jam taip ir nebuvo lemta palikti – prabilęs apie pasitraukimą, gavo pasiūlymą užimti redaktoriaus postą savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ ir ten nutūpė dar 17 metų. Paskutiniosiomis pareigomis tapo Lietuvos taikos gynimo komiteto pirmininko.
Savo kūrybos kelyje V. Reimeris yra parašęs ir meilės eilėraščių, deja, prisipažino, kad jie nebuvo skirti žmonai. Pora, užaugus sūnums, išsiskyrė. Antroje santuokoje susilaukė trečiojo sūnaus Ramojaus.
Priešingai nei daugelis, V. Reimeris neišsižadėjo savo sovietinio realizmo pagrindu parašytų eilėraščių, sakė, kad visi jam esantys vienodai mieli tarsi vaikai.
Parengė muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė