Aleksas Dabulskis (1934–2020) – poetas, ilgametis literatūros darbuotojas, satyrikas, žinomas dėl savo šmaikštaus žodžio, netikėtų palyginimų. Daugeliui tikriausiai teko skaityti jo feljetonus „Kauno dienoje“ ar kitur, gyvai reaguojančius į naujausias laikmečio politikos ar kitas aktualijas.

Įprasta A. Dabulskį laikyti Kauno rašytoju – juk čia jis praleido didesnę gyvenimo dalį, čia įtvirtino save kaip kūrėją, stojo į Rašytojų sąjungą ir priklausė jauniesiems. Bet kilęs jis iš Pilsūdų (Tauragės r.).

Pilsūduose augo pasiturinčių ūkininkų šeimoje, turėjo vyresnius brolį Juozą ir seserį Eleonorą. Dar išlikusios tėviškės obelys, kur dabar šeimininkauja brolio sūnus, dar galima priglusti prie jų šimtamečių kamienų ir suvalgyti nukritusį obuolį. Tėvai augino gyvulius, turėjo žemės, senelis augino bites. Aleksiukas, kaip buvo įprasta, padėdavo tėvams prie visų ūkio darbų, išskyrus bitininkystę – bitėms buvo alergiškas ir jų bijojo. Šeimoje vyravo pagarba ir supratimas – tėvas nesidrovėjo rodyti meilę žmonai, tai perdavė ir savo sūnums – vėliau, jau gyvendamas Kaune, Aleksas nepamiršdavo lankyti gimtinės, o lyrinių jo dainų tekstai savy talpina daug gražių žodžių, skirtų motinai.

Sulaukus tinkamo amžiaus, buvo numatyta leisti Aleksą mokytis. Tik mokykla buvo už 6 km nuo namų – Skaudvilėje. Teko mažajam moksleiviui kraustytis iš tėvų namų į miestelį, pas moterėlę, nuomojančią kambarius tokiems kaip jis ir už nedidelį mokestį moksleivius prižiūrinčią. Mokslai ėjosi puikiai – net negalima išskirti, kad Aleksas būtų linkęs į tiksliuosius ar kalbų mokslus, nes viską atlikdavo vienodai gerai ir viskas jam buvo įdomu.

Deja, likimo nenumatysi. „Aš priklausiau antitarybinei pogrindinei organizacijai. Jos veikloje dalyvavau nuo maždaug 1950 metų pradžios iki 1951 m. balandžio 27 dienos. Ši organizacija vienijo Skaudvilės vidurinės mokyklos mokinius. Aš tuo metu buvau vienuoliktokas. /.../ Organizacija neturėjo formalios struktūros, narystė nebuvo fiksuojama. Vienybė pasireiškė idėjiniu ir moraliniu bendrumu /.../ Aš buvau nuteistas 1951 m. rugpjūčio mėnesį Karinio Tribunolo Vilniuje pagal 58 str. senųjų įstatymų, t.y. Tėvynės išdavimas 25 metams laisvės atėmimo“. Taip A. Dabulskis atsidūrė Mordovijos lageriuose. Jis ir jo bičiuliai buvo išsklaidyti ir išvežti nespėjus pabaigti tos paskutinės, vienuoliktos klasės. Mokinio uniformą pakeitė rusiška šimtasiūlė, o rašto darbus – griovių kasimas. Tiesa, A. Dabulskis net tremtyje mokslo neapleido – mokykloje mokęsis prancūzų kalbą, bendravo su kartu kalėjusiais karo belaisviais prancūzais, lavino žinias, vakarais po darbo netgi vertė tekstus.

Į Lietuvą grįžo po penkerių metų, pritaikius amnestiją. Per tuos penkerius metus „užgyveno“ bilietą atgal ir... garbės raštą už gerą darbą. Bet noras mokytis per tą laiką neužgeso – Aleksas eksternu pasiruošė baigiamiesiems egzaminams ir baigė tą paskutinę, 11 klasę aukso medaliu – vienais penketais. Savo žinias teko įrodyti dar sykį – buvo sudaryta komisija žinių patikrinimui, nes tremtinys medalininkas neatrodė teisinga.

Deja, universitetų durys teistam medalininkui neatsivėrė – nuvykęs su bičiuliu paduoti dokumentų į VU filologijos fakultetą sužinojo, kad bičiulis buvo priimtas, o jis – ne. Taip jo kelias pasuko Kauno link – nutarė pabandyti mokytis šiame mieste, nors aukštųjų mokslų pasiūla tuo metu čia buvo gerokai menkesnė. Nors literatūra, kūryba ir labai traukė, turėjo prisitaikyti prie to, kas galima ir leidžiama. Taip A. Dabulskis įstojo į Kauno politechnikos institutą, statybos inžineriją. Nežinojo, kad neišsipildžiusi svajonė studijuoti kalbą ir literatūrą – dar ne tremtinio šleifo pabaiga. Jau pirmaisiais metais išgirdo, kad teisti studentai turi būti pašalinti ir iš jo pasirinktos bei kitų studijų programų.

„... kaip aukso medalininkas važiuoja į Vilnių studijuoti užsienio kalbų, kaip ten paaiškėja, kad sostinėje jam nevalia dėl vadinamojo pasų režimo, kaip atsiduria Kaune, statybos fakultete, o po metų ir iš čia pašalinamas, iš miesto iškrapštomas. Ko tada norėti iš jauno (25 metų) nusivylusio žmogaus? Jis ima gyventi kažkokį svetimą, primestą gyvenimą. Jis – nebe jis“ – atsiminė laikmečio grimasas ir save A. Dabulskis.

Bet Kauno žavesys jau buvo patraukęs. Sunkiai, bet pavyko susitvarkyti registraciją, o kadangi mokslus baigusių žmonių skaičius nebuvo toks didelis, pavyko net ir įsidarbinti pagal pradėtą specialybę. Taip A. Dabulskis tapo darbų vykdytoju Birštone, kur prižiūrėjo, kaip kyla miestelį nuo Nemuno saugantis pylimas, kuriuo dabar vingiuoja pėsčiųjų takas.

Vėliau mokslus baigti pavyko – profesoriaus Kazimiero Baršausko dėka, buvo įkurtas vakarinis fakultetas, į kurį sukviesti visi gabesnieji studentai. A. Dabulskis buvo vienas pirmųjų, ta vakarinį fakultetą baigusių. Po Birštono pylimo sekė ŽŪA bendrabučiai.

Nors statybos mokslai baigti ir darbo netrūko, noras kurti niekur nedingo. A. Dabulskis turėjo kūrybinių ambicijų, bandė save ir kaip lyriką, ir, nepasiteisinus – kaip satyriką. Kūrybinio kelio pradžia nebuvo lengvesnė nei bandymai įsitvirtinti mieste. Dažnokai sulaukdavo atsakymų, kad siųsta kūryba nebus publikuojama. Taip iš lėto, ieškodamas savęs ir to, kas patiktų skaitytojui, kokia kūrybinė niša dar neužpildyta, A. Dabulskis po truputį ėmė linkti į satyros žanrą. Vis daugiau bandė rašyti, išleido pirmąsias dvi knygeles, kas buvo būtina, norint stoti į Lietuvos rašytojų sąjungą ir po truputį įsiliejo į rašytojišką gyvenimą. Kadangi vis dar dirbo statybose, kūrybai likdavo vakarai ir savaitgaliai, kas nepridėjo pliuso asmeniniam gyvenimui. Pirmųjų dviejų santuokų trukmes galima skaičiuoti mėnesiais.

Pradėjęs kūrybinį kelią, vis daugiau laiko ėmė leisti su rašytojais. Artimai susidraugavo su į Kauną atsikrausčiusiu gyventi A. Mikuta – netgi kartu keliavo motociklu po Lietuvą. Dažnai dalyvaudavo jaunimo kūrybinėse stovyklose, susibūrimuose. Naują lapą atvertė maždaug ties gyvenimo viduriu – pabaigęs paskutinę savo, kaip darbų vadovo užduotį ir sėkmingai prižiūrėjęs Statybos tresto darbų pabaigą, perėjo dirbti į literatūrinį žurnalą „Nemunas“.

Taip sutapo, kad rimti pokyčiai susiklostė ir gyvenime – A. Dabulskis, ilgai siekęs mediciną studijavusios Irenos rankos, pagaliau palenkė merginą į savo pusę. Šeimoje vienas po kito gimė du sūnūs. Vėlai tapęs tėvu, Aleksas labai jais didžiavosi ir noriai prisidėjo prie auginimo rūpesčių.

Nors ilgai asistavęs, siekęs Irenos rankos, Aleksas vos nepaslydo ir šį kartą – darbo aplinka „Nemune“ pasirodė pernelyg bohemiška. Darbuotojai bendravo beveik kaip viena didelė šeima – kartu ne tik dirbo, bet ir pramogavo, o tai vedė į pernelyg dažnus „pasisėdėjimus“. Bet darbuose A. Dabulskis visada liko labai patikimas – davęs žodį kažką atlikti iki galo, niekada nepavesdavo, nesvarbu kiek būtų likę laiko ar kada grįžęs namo. „Nemuno“ laikotarpis tuo pačiu buvo kūrybiškai pakiliausias. Iš jo plunksnos gimė ne tik satyriniai eilėraščiai ar feljetonai, bet ir įvairūs vertimai. „Iš viso išleista 11 rinkinių. Užsidirbdavau vertimais. Esu išvertęs V. Majakovskio, M. Cvetajevos, I. Franko, M. Eminesku eilių, taip pat kinų poezijos (iš rusų k.), išverčiau keliolika libretų muzikiniam teatrui, parašiau kelias dešimtis dainų tekstų. Daugokai sugaišau dalyvaudamas satyros ir humoro vakaruose, kol jie publikai atrodė reikalingi“ – vėliau atsiminė A. Dabulskis. Nemažai jis kūrė ir tekstų dainoms, bendradarbiavo su kompozitoriais. Žmonai visada atrodė artimesnė toji lyrinė vyro pusė – tik tose eilutėse ji atpažindavo savo žmogų, netgi tam tikras situacijas ar žmones. Irena Dabulskienė sako iš nuotaikos galinti atkurti, kuri daina kada parašyta.

Visgi žmonių sąmonėje jis liko satyriku – šmaikštuoliu, nebijančiu rėžti, ką mano įvairiais politikos ar kitais Lietuvai ar jo miestui Kaunui svarbiais klausimais, čia pat sulipdančiu šmaikštų ketureilį ar klausiantį to, ko paklausti ne kiekvienas išdrįstų.

Netgi pats bandė leisti satyros žurnalą „Ūpas“ pirmaisiais nepriklausomybės metais. Bet geras rašytojas nebūtinai bus geru verslininku, tad laikraštis gyvavo tik keletą metų. Dar save kaip satyriką įtvirtino sukūręs vadinamąjį „šaipokų“ klubą, kuriam priklausė garsūs Kauno humoristai: rašytojai, dailininkai, aktoriai. Klubo nariai buvo laukiami, bilietai į jų pasirodymus išperkami greitai ir salės pilnos.

Koks „dvigubas“ buvo kūryboje, toks liko ir atėjęs dirbti į „Kauno dieną“: viena vertus, žodžio kišenėje neieškantis linksmuklės barmenas. Kita vertus – griežtas kalbos redaktorius, kuris, nors neturėjęs galimybės baigti atitinkamų mokslų, visgi tiek metų tuo domėjęsis, skaitęs atitinkamas knygas ir bandęs ranką, tad klaidų nepaliekantis. „Anuomet prisidurdavau prie algos vertimais, dabar – redagavimu. Maitina mane ne talentas, o darbštumas“ – taip A. Dabulskis kalbėjo apie save ir savo darbus.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vedėja Jurgita Davidavičiūtė, 2024 m.