2025 metų gruodžio 9 dieną sukanka 120 metų nuo poeto, pedagogo ir Žemaičių rašytojų sąjūdžio organizatoriaus Stasio Anglickio gimimo. Šios sukakties proga siekiama visuomenei priminti jo gyvenimą, veiklą ir kūrybą. Literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė apie poetą yra rašiusi: „S. Anglickis davė didelį postūmį regioninei lietuvių literatūrai, kultūriniam žemaitiškumui, sukūrė gražių žemaitiškų eilėraščių“.

Stasys Anglickis gimė 1905 m. gruodžio 9 d. gausioje Bernotavo kaimo ūkininko šeimoje, Telšių apskrityje. Pirmojo pasaulinio karo metu šeimai teko žemę su trobesiais parduoti ir išsinuomoti 90 ha Čiupikų palivarką. Dvi žiemas S. Anglickis lankė Telšių pradinę mokyklą, paskui, privačiai pasiruošęs, įstojo į Telšių gimnaziją. 1923-1927 metais mokėsi Telšių mokytojų seminarijoje. Baigęs mokslus, jaunuolis galėjo įsidarbinti pradinės mokyklos mokytoju, bet pasirinko stoti į Lietuvos universitetą, humanitarinių mokslų fakultetą, nors pinigų neturėjo. Kadangi studijų metais jau galėjo pats užsidirbti, neteko ir materialinės tėvų paramos. S. Anglickis teigė: „Tėvai mane rėmė, kol aš mokiausi Telšiuose, nes ir maisto buvo galima priduoti, ir pinigų nedaug reikėjo. O į Kauną reik didesnių sumų. Atsisakė ir broliai, ir seserys. Sako: „Nenori mokytojaut, tai kaip išmanai...“.

Užsispyręs žemaitis pasiskolino pinigų ir išvyko į Kauną studijuoti germanistikos. Papildomomis studijomis jis pasirinko lietuvių ir rusų literatūrą bei pedagogiką. Prabėgus daugybei metų, S. Anglickis poetui, prozininkui Leonui Peleckiui apie savo pasirinkimą rašė: „Šitas ryžtas mane kilstelėjo į kitą plotmę, atvėrė kelius kūrybai“.

Universitete jaunuolis įsitraukė į literatūrinio gyvenimo sūkurį. Paskaitas studentams skaitė Juozas Tumas Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Balys Sruoga, Mykolas Biržiška, Vydūnas, Levas Karsavinas, Horstas Engertas ir kiti. Susipažinęs su didžiųjų poetų kūryba savo kūrinius pradėjo laikyti nieko vertais, todėl Joninių naktį visą pluoštą rankraščių nunešė ant Čiupikų kalno ir sudegino. Šitaip supleškėjo beveik visa S. Anglickio Telšių laikotarpio kūryba.

Tačiau S. Anglickis ir toliau savo poetinį talentą lavino, 1927 metais žurnale „Pradai ir žygiai“ buvo išspausdinta jo kūrinio – dainiškosios poemos „Močiutės sūnelis“ ištrauka. Prabėgus ketveriems studijų metams, 1931 m. leidykla „Sakalas“ išleido ir pirmąją poeto eilėraščių knygą ,,Žingsniai prie sfinkso“. Pats poetas apie šią knygą atviravo: „Jau pirmoji mano knyga man suteikė intelektualaus poeto vardą. Akstiną tam davė tokie eilėraščiai kaip „Monados meilė“, „Žalvario anglis“, „Vienas viename visa“, „Monados mitas“ ir kt.“

Universitete studentas noriai įsiliejo į studentų Humanitarų draugijos Literatūros sekciją, kuri rengdavo vakarus, minėjimus, literatūrinius teismus ne tik universitete, bet ir už jo ribų. Jos branduolį sudarė Antanas Miškinis, Jonas Aistis, Bernardas Brazdžionis, Kazys Inčiūra, Petronėlė Orintaitė, Leonas Skabeika, Juozas Švaistas, B. Rutkauskas, Benediktas Babrauskas ir Gražina Tulauskaitė. Humanitarų draugijos nariai nutarė leisti savo žurnalą, kuriam „Linijos“ pavadinimą pasiūlė B. Babrauskas. Atsakinguoju redaktoriumi buvo išrinktas S. Anglickis. 1932 m. gegužės 1 d. Bernardas Brazdžionis, Juozas Banaitis, Stasys Anglickis, Benediktas Rutkauskas, Viktoras Katilius, Albinas Briedis, Jonas Šukys ir Benediktas Babrauskas išleido pirmąjį ir vienintelį žurnalo „Linija“ numerį. S. Anglickis žurnale paskelbė gana kategorišką įžanginį žodį, savitą grupės manifestą – „su niekuo nei iš kairės, nei iš dešinės, kūryba turi būti savarankiška, išgyventa ir sukurta, ne kieno nors padiktuota“. Leidinyje tarp kitų rašytojų kūrybos, taip pat buvo publikuoti ir jo eilėraščiai: „Nemuno skundas“, „Pušis“, „Prisikėlimas“, „Pabūk dar“ ir „Paskutinė sandara“.

Studijuojant S. Anglickiui teko artimiau bendrauti su prozininku ir poetu, profesoriumi Baliu Sruoga, kuris buvo laikomas vienu geriausiu teatro žinovu. Savo penkių veiksmų dramą „Rūmai be pamato“ studentas nunešė į Dramos seminarą B. Sruogos teismui. Nors drama profesoriui patiko, tačiau jis suabejojo, ar į sceną dėl cenzūros kūriniui pavyks prasimušti. B. Sruoga dramą patarė išspausdinti literatūros žurnale „Skynimai“, kurio redaktorius buvo prozininkas, dramaturgas, profesorius V. Krėvė-Mickevičius. Kadangi „Skynimų“ redakcijai trūko darbuotojų, pačiam S. Anglickiui teko prižiūrėti, kaip spausdinamas jo kūrinys, taisyti korektūrą. Vėliau S. Anglickis ieškojo būdų, kaip savo dramą pastatyti teatre, ne kartą ją taisė pagal režisieriaus, aktoriaus, pedagogo Andriaus Olekos-Žilinsko ir režisieriaus, aktoriaus, pedagogo, dramaturgo Boriso Dauguviečio bei Valstybės teatro Šiaulių skyriaus vadovo, režisieriaus ir aktoriaus Juozo Staniulio nurodymus, tačiau kūrinys taip ir nebuvo pastatytas.

1933 m. S. Anglickis parašė ir apgynė diplominį darbą „Mefistofelio rolė „Fausto“ padavime ir Gėtės „Fauste“. Egzaminų komisija, kuriai pirmininkavo V. Krėvė-Mickevičius, darbą įvertino su pagyrimu. Kaip itin gabų studentą Humanitarinių mokslų fakultetas norėjo jį išsiųsti mokytis profesūros į užsienį, tačiau Švietimo ministerija siūlymą atmetė. Anot S. Anglickio, „Turbūt visuomet taip yra gyvenime: ko be galo nori, tai neišsipildo. Ministerija atmetė universiteto pasiūlymą duoti man stipendiją. Kai nuėjęs pasiteiravau, kodėl taip, atsakė: „Ministerija yra aukštesnė už universitetą ir daro, ką nori“. O aš neieškojau dėdžių, užtarėjų, norėjau, kad mane patį, mane vieną įvertintų. Todėl taip liūdnai baigėsi!“

Atsisakęs pasiūlymo likti ir dirbti universitete, S. Anglickis 1933 m. išvyko mokyti lietuvių ir vokiečių kalbų Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje. Jis ir toliau vystė literatūrinę veiklą, vadovavo mokinių literatų būreliui, kuris leido laikraštėlį „Jaunystė“. Būrelyje lankėsi Antanas Vienuolis, Salomėja Nėris, Ieva Simonaitytė, Petras Cvirka ir kiti. Per penketą darbo Šiauliuose metų jis parengė vokiečių kalbos vadovėlį aukštesniosioms gimnazijos klasėms, išleido tris eilėraščių rinkinius: „Kraujo auka“ (1934), „Septynios didžiosios nuodėmės“ (1935) ir „Didžioji kančia“ (1937). To laikotarpio poeto eilėraščiuose jaučiamas nuoširdus, kartu ir tragiškas susirūpinimas savo tėvynės likimu, liaudies ateitimi.

1936 m. lapkričio 14–15 d. Šiauliuose S. Anglickis suorganizavo Žemaičių rašytojų literatūros vakarą ir konferenciją, kurioje dalyvavo Ieva Simonaitytė, Pranas Genys, Stasys Anglickis, Stasys Santvaras, Butkų Juzė, Liūnė Janušytė, Petras Gintalas ir Fabijonas Neveravičius. Konferencijos metu buvo priimti du itin Žemaitijos kultūros raidai svarbūs nutarimai – steigti Žemaičių rašytojų draugiją ir artimiausiu metu spaudai parengti ir išleisti žemaičių rašytojų prozos ir poezijos antologiją „Žemaičiai“, kurią buvo pavesta sudaryti ir redaguoti S. Anglickiui. Knygos leidyba užtruko dvejus metus. Antologijoje „Žemaičiai“ (1938) savo kūrybą publikavo tuo metu gyvi buvę žemaičių krašto rašytojai, išleidę knygas, jau sugebėję pasireikšti literatūrinėje kūryboje: Vydūnas, I. Simonaitytė, M. Vaitkus, N. Mazalaitė, S. Santvaras ir kt. Antologijos įžangoje S. Anglickis čia savo kūrybą skelbusių penkiolikos žemaičių rašytojų vardu rašė: „vieningai pradedame žemaičių senovės, žemaičių stiprybės, kalbos, kūrybos ir būdo atgimimą“.

Šiauliuose, čiuožykloje, S. Anglickis susipažino su savo gyvenimo meile – būsima žmona, mūza, įkvepėja, viso gyvenimo bendražyge, daktaro Ipolito Žilinsko vyriausiąja dukra Janina Žilinskaite. 1936 metais jų draugystę vainikavo vestuvės, pora susilaukė keturių vaikų.

1941–1943 metais S. Anglickis dirbo mokytoju Vilniaus pirmojoje vidurinėje mokykloje. 1944 metų ruduo poeto šeimai buvo lemtingas – Kretingos geležinkelio stotyje jis galėjo įlipti į traukinį, vedantį į Vakarus, ir pabėgti nuo okupantų, tačiau sąmoningai pasiliko, nors grėsė pavojai, tremtis, areštas ir tardymai. Matydami, kad Janinai ir Stasiui gresia pavojus, žmonos tėvai jiems padovanojo savo sodybą prie Ventos Oliesino kaime, Šiaulių rajone. Jie tikėjosi, kad nuošalioje vietovėje dukra su vyru galės ramiai išlaukti karo pabaigos, jiems nereikės kasdien krūpčioti nuo šūvių ir sprogimų. Stasys ir Janina Anglickiai paliko namą Vilniuje Muziejaus gatvėje ir persikėlė gyventi į Olesinės kaimą, kartu parsigabeno visą savo biblioteką, archyvą ir rankraščius. Pasak S. Anglickio, „Išvijo mane ne potraukiai, o karas. Jeigu būčiau pasilikęs, būtų likę iš manęs ir mano rankraščių tiek pat, kiek iš namo, kuriame gyvenau – po karo atvažiavęs, radau vien griuvėsius“.

S. Anglickis buvo pakviestas pradėti mokyklos organizavimo darbus Kuršėnuose ir mokyti vaikus lietuvių kalbos. Mokykla veikė karo apgriautuose mediniuose namukuose. Reikėjo dirbti trimis pamainomis ir net naktimis, nes trūko patalpų ir mokytojų. Anot S. Anglickio, „nebuvo elektros. Pasišviesdavom naminėm žvakėm ir žibalinėm lempom, kurias atsinešdavo patys mokiniai. Reikėjo džiaugtis, kad po šitokių žudynių išlikome gyvi, reikėjo rūpintis, kad nesunyktų lietuviška mokykla, kaip Lietuvos kultūros vertybė“.

Kuršėnų periodas S. Anglickiui buvo ganėtinai sunkus ir sudėtingas. Rašytojų sąjungos vadovai reikalavo kūrybos, kuri liaupsintų tarybų valdžią, į aukštybes keltų jų didžiuosius vadus. Šitaip rašyti S. Anglickis nemokėjo, jis negalėjo laužyti savo principų ir nusižengti įsitikinimams bei moralei. Už tai sulaukdavo priekaištų, buvo baramas, svarstomas įvairiuose posėdžiuose, susirinkimuose. Jis teisinosi, kad yra labai apkrautas darbais, todėl kūrybai laiko beveik nelieka. Bet šie pasiteisinimai Rašytojų sąjungos vadovybei nerūpėjo – 1950 m. S. Anglickis buvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos. Sugrįžti jam pavyko tik 1966-aisiais, kuomet rekomendacijas jam parašė rašytojai Albinas Žukauskas, Vacys Reimeris ir Antanas Venclova, turėję didelį autoritetą ir svarų žodį.

Nuo 1938 metų iki 1960 metų neišėjo nė viena S. Anglickio knyga. Nors publikuoti savo kūrinių jis niekur negalėjo, tačiau rašė eiles sau, kūrė poemą apie gyvenimą kolūkyje „Karvinis Gružas“. Olesinės gamta skatino poetą kurti, tyla ir rimtis įkvėpė ne vienam eilėraščiui. Nemažai poetas sukūrė eilėraščių apie Ventos upę, prie kurios gyveno su šeima, pasinerdavo į gyvenimo apmąstymus ir prisiminimus. Poetas nuolatos juto ryšį su savąja šiaurės žemaičių tarme, savo kūryboje įamžino nemažai Žemaitijos vaizdų ir detalių. Žemaitijai skirtas ir 1970 metais parašytas jo eilėraštis „Žemaičių alkakalniai“.

Po ilgų tylos metų, 1960-aisiais, pasirodė S. Anglickio eilėraščių knyga „Po atviru dangumi“. Anot V. Kubiliaus, „Anglickis grįžo į poeziją taisyklingų ketureilių eilėraščiais, šlovinančiais gyvenimo grožį: nėra nieko gražesnio už žalią žemės kraują birželio mėnesį, dūlio dūmą korių labirintuose, rūkytos žuvies kvapą pajūryje, baltą šviesos malonę“. Po to poezijos knygos sekė viena kitą – 1965 metais išleistas eilėraščių rinkinys „Metūgės linksta į saulę“, 1969 metais „Karklai žydi“, po šešerių metų – „Suvirpa žemės pilnatis“.

Sulaukus garbaus amžiaus, poetą vis dažniau aplankydavo mintis keltis gyventi į Vilnių, kur galėtų atsikvėpti nuo ūkio darbų ir atsidėti kūrybai. Ryžtis palikti savo rojaus kampelį Olesinę buvo nelengva, tačiau 1980 metais drauge su žmona sugrįžo į sostinę, ten poetas vis dažniau nueidavo į Rašytojų sąjungos klube rengiamus susitikimus, knygų pristatymus. S. Anglickis išgyveno kūrybinį pakilimą ir atsinaujinimą – išleido eilėraščių rinkinį „Nenusileisk, gražioji saule“ (1980), rinktinę „Ant mėlyno kranto“ (1983), „Žiburiuojanti būtis“ (1985), „Žodis auga iš žemės“ (1987), „Karvelėli mėlynasai“ (1992 m.), romaną iš savo biografijos „Čiupikai“ (1990), kurį pradėjo rašyti dar 1939 metais Šiauliuose, pirmąją dalį baigė 1940-aisiais, o antrąją pradėjo kurti tik 1987 metais.

Beveik visą XX amžių išgyvenęs poetas S. Anglickis iškeliavo į amžinybę 1999-ųjų vasario 26 d. Nors visą gyvenimą dirbo ir kūrė Lietuvoje, save laikė neatrastu rašytoju, nes per septynis kūrybos dešimtmečius nesulaukė tinkamo įvertinimo. Pasak poeto V. Reimerio, „jis liko ištikimas savo ištakoms, savo nuostatoms, pačiam sau“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2025 m.