Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė (1886–1958) – rašytoja, literatūros kritikė, visuomenės veikėja, pedagogė, kalbos kultūros specialistė, vertėja gimė Joniškyje neturtingo žemaičių bajoro Leono Kymanto ir Elžbietos Jarulaitytės šeimoje. Į mokslus mergaitę leido dėdė kunigas Vincentas Jarulaitis. Lietuvių kalbos mokė ir draudžiamos lietuviškos spaudos skolindavo Kulių vikaras Juozas Tumas-Vaižgantas. Šis jaunas kunigas nusivežė trylikametę Sofiją į pirmą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, širdyje uždegė meilę Lietuvai ir lietuviškam žodžiui. Sofija mokėsi Šv. Kotrynos pensione Peterburge ir Rygos gimnazijoje, studijavo mediciną ir filosofiją Krokuvos universitete.
1907 m. apsigyveno Vilniuje, dirbo „Vilties“ redakcijoje.
21-erių studentė dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime kartu su Žemaite ir G. Petkevičaite-Bite. 1909 metais susituokė su M. K. Čiurlioniu. Kartu su vyru parašė knygą „Lietuvoje“. Tai – kritikos žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją. M. K. Čiurlionis nupiešė viršelį ir parašė straipsnį „Apie muziką“. „Jeigu netikėčiau, kad yra mumyse paslėptos užuomazgos geresnio, aukštesnio, tobulesnio gyvenimo – nerašyčiau visai. Tikiu, jog reikia pastatyti ant kojų tikrai kultūrinis žmogus, o visuomenė atsistos pati ir pradės žydėti jos darbai“, – rašė jauna išsilavinusi patriotė 1909 metais.
Dviejų mylinčių menininkų laimė truko neilgai: 25 metų Sofija liko našlė su maža dukrele.
S. Čiurlionienė-Kymantaitė mokytojavo „Saulės“ kursuose Kaune, vėliau Voronežo lietuvių gimnazijoje. Parengė ir išleido lietuvių literatūros vadovėlį. 1925–1938 metais Lietuvos universitete dėstė lietuvių kalbą, savo namuose rengė kalbos šeštadienius, iš kurių išaugo žurnalas „Gimtoji kalba“.
Išsilavinusi, mokanti keturias užsienio kalbas Sofija Čiurlionienė aktyviai dalyvavo visuomenės gyvenime Lietuvoje ir užsienyje. Ji buvo Lietuvos vyriausybės Tautų Sąjungoje narė. Europietiško išsilavinimo pedagogė posėdžiaudavo Ženevoje. „Būdavau skiriama į V komisiją, kur buvo tyrinėjamos visame pasaulyje įsišaknijusios blogybės: slapta prekyba baltomis vergėmis, viešųjų namų agentų darbas ir slapta prekyba narkotikais“, – prisiminė S. Čiurlionienė.
Dorai mąstanti, aukštos moralės rašytoja išliko ištikima idealams ir juodžiausiais Lietuvos istorijos laikais. S. Čiurlionienė, jos dukra Danutė Zubovienė ir žentas Vladys Zubovas nebijojo padėti persekiojamiems žydams karo metu. „Esu pasiruošusi padėti, nors tai žaidimas su mirtimi“, – teigė rašytoja. Jos namo rūsyje slapstėsi ne viena žydų šeima.
S. Čiurlionienė parašė tautosakines poemas „Giria žalioji“, „Vingurgurklė“, dramą apie knygnešius „Aušros sūnūs“, komediją „Pinigėliai“, apysaką „Šventmarė“, pasaką „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“ ir kitką.
Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė