Virtualios parodos

Danutė Brazytė-Bindokienė – rašytoja, mokytoja, redaktorė, žurnalistė ir visuomenininkė. Už nuopelnus puoselėjant lietuvybę bei dirbant Lietuvos kultūros labui, apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Šaulių žvaigždės ordinu, Lietuvos šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklu „Už nuopelnus šaulių sąjungai“. Čikagoje esančio Balzeko lietuvių kultūros muziejaus išrinkta „Metų moterimi“, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų moterų nominuota „Iškiliąja moterimi“.

2022 m. gegužės 14 d. D. Brazytė-Bindokienė šventė garbingą 90-mečio jubiliejų, todėl šiai progai paminėti parengta virtuali paroda, kurioje eksponuojami jos dokumentai, rankraščiai, asmeniniai daiktai, laiškai, parengta mokomoji literatūra, knygos vaikams ir jaunimui, nuotraukos su rašytojais, įvairių renginių, susitikimų, ilgamečio darbo K. Donelaičio aukštesniojoje lituanistikos mokykloje Čikagoje akimirkos, 15 metų kruopščiai redaguotas dienraštis „Draugas“ ir lietuviškojo ugdymo žurnalas mokyklai ir šeimai „Švietimo gairės“, bei mokytojaujant leistas laikraštėlis „Pirmieji žingsniai“.

D. Brazytė-Bindokienė gimė Bartininkuose, Vilkaviškio apskrityje. Lietuvoje lankė pradinę mokyklą, tačiau 1944 m. nuo antrosios rusų okupacijos su tėvais pasitraukus į Vokietiją, mokslus tęsė Wiesbadeno ir Kaselio stovyklų lietuviškose gimnazijose. Apsigyvenusi Čikagoje, baigė Šv. Kazimiero akademiją, lankė Pedagoginį lituanistikos institutą ir Aukštesniąją lituanistikos mokyklą, kur turėjo išskirtinius mokytojus: istoriją dėstė dr. Vanda Sruogienė, lietuvių kalbą – prof. Petras Jonikas, literatūrą – Benys Babrauskas. Pastarasis ypač daug turėjo įtakos gimtosios kalbos grožio pažinimui: „Aš išmokau mylėti lietuvį rašytoją, nors knygą mylėjau nuo tada, kai pirmą kartą pradėjau skaityti.“ Vėliau jos gyvenimo kelyje atsiradus mokytojui, rašytojui Aloyzui Baronui, jo paraginta pradėjo kurti. Pastarasis įsteigė jauniesiems literatams būrelį, kuriame patarinėjo, mokė kūrybos paslapčių, konstruktyviai analizuodavo jau parašytus kūrinėlius. A. Barono rūpesčiu D. Bindokienės literatūriniai bandymai spausdinti „Drauge“, „Ateityje“, o vėliau beveik visoje išeivių spaudoje.

Susituokusi su Vytautu Bindoku, Danutė susilaukė 4 sūnų. Nors užgulė daugybė buities rūpesčių, nuo rašymo ji neatitrūko. Jos žodžiais tariant: „Pirmaisiais vedybiniais metais, kai vaikai buvo visai maži ir gyvenimas atrodė pilnas vaikų riksmo, skalbinių, pieno buteliukų ir nemigo naktų, dažnai prisiversdavau rašyti ir pasiųsti į spaudą vieną kitą novelę, kad nuo rašymo neatitrūkčiau.“ Jos vaikams, vos pramokusiems skaityti, labai reikėjo lietuviškų knygų iš jų pačių gyvenamosios miesto aplinkos. Skaityti apie piemenėlius ir lietuvišką kaimą jiems greit nusibosdavo, o kitokių knygų labai trūkdavo. Norėdama bent kiek tą spragą užpildyti, 1954 m. D. Bindokienė parašė knygelę mažiesiems  „Keturkojis ugniagesys“, o 1966 m. „Baltosios pelytės kelionė į mėnulį“ – pasakas 5–6 metų vaikams. 1970 m. pasirodė jos romanas „Mieste nesaugu“ apie juodosios ir baltosios rasės žmonių tarpusavio santykius, o 1973 m. – „Parkas anapus gatvės“, kurioje puikiai megzdama intrigą rašė apie jaunuosius lietuvius didmiestyje, gyvai piešdama aplinką atskleidė jų pasaulį. Jauniesiems skaitytojams knygos patiko, nes iki tol išeivijos literatūra buvo nukreipta į Lietuvos kaimus ir ten praleistas jaunas rašytojų dienas, o miesto aplinkos niekas nesistengė gvildenti. 1971 m. Lietuviškos knygos klubas išleido romaną „Viena pasaulyje“. Apie šį kūrinį autorė sakė: „Turbūt norėjau sau įrodyti, kad moku ne tik vaikams rašyti.“ Jaunimas mielai skaitė tai, kas lietė jo pasaulį, džiaugėsi ten radęs save, savo bendraamžius ir bendramokslius, daugiau ar mažiau pažįstamus to miesto ar priemiesčio gyventojus. Po dešimt metų jauniesiems skaitytojams D. Bindokienė pristatė fantastinę apysaką „Angelų sniegas“. Tai buvo pirmoji mokslinė apysaka jaunimui lietuvių kalba. Rašytoja liko nustebinta tokiu knygos pasisekimu. Apie kūrybą D. Bindokienė sakė: „Rašymas – tai mano atgaiva. Truputį pasigendu laiko savo kūrybai. Įvairūs darbai, nors labai vertingi, vagia iš manęs labai riboto laiko likučius. Žinoma, jeigu nepriklausyčiau ir pasauliui už namų sienų, negalėčiau pažinti žmonių, lietuviškos veiklos, nuotaikų, gyvenimo. Kaip iš tuščio ką pasemsi? Vaizduotės ne visuomet pakanka, reikia ją pagrįsti gyvenimo patirtimi.“

D. Bindokienė spaudoje paskelbė novelių, eilėraščių, straipsnių apie literatūrą, tautosaką, kraštotyrą, visuomenės gyvenimo temomis. Čikagoje ji buvo „Laiškų Lietuviams“ redakcinio kolektyvo ir LB švietimo tarybos narė, redagavo Lietuvių bendruomenės švietimo tarybos žurnalą „Švietimo gairės“, nuo 1989 m. žurnalą „Ateitis“, o 1992 m. mirus „Draugo“ vyr. redaktoriui kun. Pranui Garšvai, buvo pakviesta eiti šias pareigas – tapo pirmąja dienraščio moterimi-vyr. redaktore. „Niekad net sapnuote nesapnavau, kad galėčiau tapti tikra redaktore. Žinoma, yra „Ateitis“ ir darbas, atrodo, vyksta sėkmingai, nes šiemet paskyrė žurnalui katalikiškos spaudos premiją. Bet „Draugo“? Čia jau daugiau nei darbo gavimas – tai pradžia. Kaip man seksis? Ar sugebėsiu, ar išlaikysiu darbo tempą, spaudimą? Nežinau...“, – nerimavo būsimoji dienraščio redaktorė. Tačiau jos intuicija, įžvalgos ir erudicija sužavėjo ne vieną skaitytoją, palankumo sulaukė ir kiekvienos dienos vedamieji straipsniai, kuriuose redaktorė profesionaliai nagrinėjo aktualiausius plačiajai visuomenei rūpimus klausimus. „Draugas“ yra aukštybėse, tai jūsų nuopelnas“, – rašė jai laiške rašytojas, visuomenininkas V. Volertas.

D. Bindokienė 25-erius gyvenimo metus atidavė K. Donelaičio aukštesniajai lituanistikos mokyklai Čikagoje, kur dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Į mokytojos darbą rašytoja įsijungė visa širdimi. Apie darbo pradžią mokykloje ji atviravo: „Įsijungiau kažkaip nejučiomis. Tiesą pasakius, netikėjau, kad šis darbas man patiks. Kviečiama sutikau pamėginti, o kartą pradėjusi, negaliu išeiti.“ Auganti ir dinamiška mokykla buvo palanki vieta pasireikšti rašytojos ir pedagogės gabumui, pareigingumui ir darbštumui. Drauge su kita mokytoja ji pradėjo ruošti pratimus, juos dauginti rotatoriumi ir dalinti mokiniams klasėje. 1966 m. buvo išleisti D. Bindokienės parengti pirmieji pratimų sąsiuviniai, skirti pradinei mokyklai. Pedagogė paruošė leidinius III, IV ir VI skyriams bei tėvynės pažinimo specialų sąsiuvinį IV-ajam skyriui.

Pagrindinis K. Donelaičio aukštesniosios lituanistikos mokyklos tikslas buvo ugdyti jaunuolius išlaikant lietuvių kalbą, kultūrą, gražias tradicijas ir perduoti jas ateinančioms kartoms. Todėl lengvai suprantama ir esamoms darbo sąlygoms pritaikyta mokomoji medžiaga buvo labai svarbi, tačiau jos trūko. Šioje srityje D. Bindokienė atliko didžiulį ir sunkų darbą, kuriam reikėjo turėti daug žinių, supratimo ir nepaprasto darbštumo. Parodoje galima matyti 1976 m. išleistas jos parengtas „Lietuvių literatūros konspektų“ aukštesniosios lituanistinės mokyklos mokiniams I, II, III ir IV dalis, 580 puslapių knygą „Lietuvių literatūros skaitymai“ (1976), lituanistinėms mokykloms, jų mokytojams ir mokiniams skirtus „Lietuvių kalbos vadovėlį“ (1987), „Lietuvių kalbos sinonimų žodynėlį“ (1982), etnografinę knygą „Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje“ (1989), skirtą išeiviams pažinti lietuvių tautos charakterį, kultūros bruožus, suvokti priežastis, vertusias lietuvius palikti savo tėvynę ir išsisklaidyti po visą pasaulį.

Be tiesioginio pedagoginio darbo mokykloje ji turėjo ir daug kitokios veiklos: redagavo mokinių laikraštėlį „Pirmuosius žingsnius“, kurių per metus pasirodydavo 4–5 numeriai, visą eilę metraščių, kuriuos mokykla išleisdavo kiekvienų mokslo metų pabaigoje. D. Bindonkienė priklausė ansambliui „Dainava“. Šiam švenčiant 30-ties metų veiklos sukaktį, parašė muzikinį veikalą „Pamario pasaka“ (muzika Aloyzo Jurgučio). Taip pat buvo aktyvi visuomenininkė, „Šatrijos“ draugijos narė, ateitininkė, dažnai dalyvaudavo įvairiuose literatūros kūrinių vertinimo komisijose, kultūriniuose renginiuose, recenzuodavo knygas.

Susitaikiusi su likimu, nubloškusiu toli nuo tėvynės Lietuvos, D. Bindokienė visomis išgalėmis stengėsi tiesti tiltus tarp tautiečių Lietuvoje ir užsienyje. Visi atlikti darbai atnešė jai dvasinį pasitenkinimą, o tautiniam gyvenimui yra svarbūs ir reikšmingi.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė