Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas gausus rašytojo Jurgio Jankaus archyvas, kurį perdavė pats autorius ir jo šeima. J. Jankus buvo nuoširdus muziejaus bičiulis, tad minėdami rašytojo 120-ąsiais gimimo metines, muziejaus internetinės svetainės lankytojų dėmesiui skiriame virtualią parodą, kurioje eksponuojamos J. Jankaus rinkinio vertybės, liudijančios autoriaus gyvenimą ir kūrybinę, kultūrinę veiklą.

Jurgis Jankus gimė 1906 m. rugpjūčio 9 d. Biliūnų kaime Baisogalos valsčiuje (dabar – Šiaulių apskrities Radviliškio rajonas). Tėvai Simonas ir Veronika Jankai buvo rašto svarbą supratę trobelninkai ir rūpinosi sūnaus lavinimu. Nors gyvenimas dūminėje trobelėje nebuvo lengvas, Jurgis labai anksti išmokęs skaityti, o netrukus – ir rašyti, tapo viso kaimo laiškų rašytoju, kartais ir iš toliau žmonės užsukdavo į Jankų kiemą.

Gabų berniuką tėvai išleido mokytis į Baisogalos pradžios mokyklą, o vėliau, 1922 m. – Šeduvos progimnaziją. Lengva nebuvo, bet mokėsi labai gerai, nors vargo ir teko patirti. Pradinėje išryškėję gabumai piešti pranašavo netgi dailininko ateitį. Bet progimnazijoje, įskaudintas piešimo mokytojos, piešti metė. Tuo pačiu laikotarpiu ėmė publikuoti savo kūrybą spaudoje. J. Jankus prisimena: „Pirmą novelikę išspausdinau 1923 m. „Trimite“. Paskum rašiau „Darbininke“, „Ateity“, „N. Vaidilutėj“, „Mūsų dienose“, „Ryte“, „XX amžiuj“, „L. mokykloj“, „Tautos mokykloj“, „Židiny“, N. romuvoj“, „Į laisvę“.“

Baigęs progimnaziją, J. Jankus įstojo į Kėdainių mokytojų seminariją, susidomėjo matematika ir mokėsi 1925–1927 m., kol seminariją uždarė. Jau planavo dirbti mokytoju, tačiau darbo negavo ir vėl tęsė mokslus Šiaulių mokytojų seminarijoje. Besimokydamas susipažino su didžiąja savo gyvenimo meile mokytoja Kotryna Grabaite ir 1929 m. jiedu susituokė. Tais pačiais, 1929 m. Jankus įstojo į Lietuvos universitetą Kaune. Mėgino įstoti į  „Šatrijos” meno draugiją, bet, dėl nežinomų priežasčių, nepriėmė. Nors ir neturėdamas lėšų susimokėti už mokslą, lankė paskaitas, tačiau laikyti egzaminų negalėjo.

Nutraukęs tiek svajotas germanistikos ir pedagogikos studijas, dirbo pedagoginį darbą Radviliškio ir Jurbarko apylinkėse, buvo mokinių gerbiamas. Vėliau yra sakęs, kad mokytojo darbas buvo pats sunkiausias. Betgi darbas su vaikais buvo ir impulsas kurti pasakas – 1932 m. Jankaus pasaką „Kalvis Darbeika“ publikavo žurnalas „Žvaigždutė“. Raginamas K. Binkio, nuolat bendradarbiavo literatūrinėje spaudoje, tikėtina, kad ryšys su K. Binkiu taip pat skatino kurti vaikams.

1938 m. „Sakalo“ leidykla išleido J. Jankaus romanus „Egzaminai“ ir „Be krantų“ – apie jauno, mokytojų seminariją baigusio jauno žmogaus gyvenimą, mokyklos aplinką, kaimo mokytojo egzistencinį vienišumą. Pats rašytojas sakė: „Pirmos mano knygos buvo išleistos, kai jau buvau trisdešimt dvejų metų. Net dvi iš karto. Iš tikrųjų tos knygos jau buvo parašytos kuris laikas, tik neturėjau ypatingo noro jas kam rodyti. <...> Kažin kaip vieną tų knygų parodžiau Antanui Giedraičiui, tai jis ir paskatino parodyti kuriam leidėjui. Pasirinkau „Sakalą“, tuo metu Lietuvoj leidusį daugiausia gerų grožinės literatūros knygų. Nuvežiau „Sakalo“ leidyklos direktoriui Kniūkštai, ir jis knygą paėmė be jokių kalbų.“ J. Jankaus romanai Lietuvoje buvo itin populiarūs, susilaukė gerų vertinimų. O su A. Giedraičiu Giedriumi, vėliau taip pat emigravusiu į Vakarus, J. Jankus liko draugais visam gyvenimui.

1941−1944 m. dirbo Kauno savivaldybėje referentu kultūros reikalams, buvo atsakingas už teatrų ir bibliotekų reikalus, bet neatidėjo ir kūrybinio darbo: J. Jankaus 3 veiksmų pjesę „Sūnus“ į savo repertuarą priėmė Kauno Didysis teatras, 1942-aisiais vaikų žurnale „Žiburėlis“ publikuota apysaka vaikams „Vientautų berniukai“ pelnė Žiburėlio premiją.

1943 m. Kauno miesto burmistras S. Kenstavičius paskyrė J. Jankų Jaunojo dramos teatro dramaturgu, o jo drama „Audronė“ buvo numatyta pastatyti šiame teatre. Kuomet J. Jankaus pastangomis tais pačiais metais teatro direktoriumi paskiriamas Stasys Santvaras, užsimezga graži, tvirta, viso gyvenimo dviejų rašytojų draugystė.

1944-ieji. Jurgio ir Kotrynos šeimoje auga jau trys sūnūs – Eugenijus, Virgilijus, Saulius. Laikai neramūs, artėjanti Sovietų armija nieko gero nežada, pasitraukimas iš Tėvynės neišvengiamas. Trauktis ragino ir S. Santvaras. Anot paties Jankaus, jį „smaugė išėjimo nerimas“.  

Jurgis nerimavo, norėjo, kad trauktųsi tik žmona su vaikais. Šiai nesutikus, po ilgų dvejonių paskutinėmis dienomis, 1944-ųjų spalio pradžioje ties Smalininkais visa šeima perėjo sieną. Lietuvoje palikęs kelis nebaigtus veikalus, J. Jankus pradėjo sudėtingą tremtinio gyvenimą. Laiške S. Santvarui iš Berlyno-Spandau 1944 m. gruodžio 4 d. rašė: „Skardenuos. Skridai ir nuskridai, o  aš varomas ėjau ir pavyt negalėjau spėti. Į Jurbarką vis dėlto atvažiavau. Atvažiavau rugpjūčio 1 d., bet Jūsų čia nebebuvo. Čia paskum ir išsilaikėm ligi paties paskutinio sekmadienio, ligi spalio mėn. 8 d. O tą dieną turėjom išeiti, nes anie šėtonai jau į Klišius buvo atlindę“.  

Gyvendamas įvairiose DP stovyklose Vokietijoje, J. Jankus mokytojavo lietuviškose gimnazijose, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Darbą gimnazijose liudija išsaugoti dokumentai. Vokietijoje gimė ir ketvirtasis sūnus Almis. 1946 m. gegužės 14 d. iš Seedorfo laiške rašytojui Antanui Vaičiulaičiui rašė: „savo žemės po kojų nejaučiam, be atramos ore kabom, o vieną kartą juk vis tiek vėl turėsim ant jos atsistoti. Daugumas gyvename ypač sunkiose sąlygose, susikimšę, kartais ir alkani <...>“. Nors ir buvo pesimistas, tačiau vilties neprarado, dalyvavo visuomeniniame, literatūriniame gyvenime: įstojo į Lietuvių rašytojų tremtinių draugiją, Šveinfurte, antrajame Lietuvių žurnalistų suvažiavime išrinktas atkurtos Lietuvių žurnalistų sąjungos revizijos komisijos nariu, buvo lietuvių stovyklų revizijos komisijos narys.

1946 m. Vokietijoje, Detmolde buvo atgaivintas Lietuvoje leistas žurnalas vaikams „Saulutė“, jame autorius publikavo pasakų, apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ ištraukas. 1948 m. Tiubingene leidykla „Patria“ išleidžia J. Jankaus novelių romaną „Naktis ant morų“, išsiskyrusį iš kitų autorių kūrinių šiurpiais pergyvenimų fragmentais ir laimėjusį pačią solidžiausią lietuvių tremtinių bendruomenės  Švietimo valdybos premiją. Vokietijoje, nors ir ypatingai sunkiose sąlygose, parašo viso savo gyvenimo knygą – romaną „Pušis“, kurią vėliau ištisus dešimtmečius taisė, pildė, perrašinėjo. 1948 m. laiške S. Santvarui rašė: „Dirbu su „Pušimi“, bet vis negaliu apdoroti“.

J. Jankus ilgai nesiryžo kelionei per Atlantą. Galimai dar ruseno menka viltis grįžti į Tėvynę, nors 1949-03-04 iš Diepholzo lietuvių stovyklos B. Brazdžioniui rašė: „Labai smagu buvo gauti Paties veidą, taip rūsčiai žiūrintį į suklerusį Viešpaties pasaulį. O gal velnio, ne Viešpaties, Argi Viešpats būtų leidęs žmogų amžinai kančiai, kai tiek maža tetrūksta, kad beliktų vienas džiaugsmas: tik mažą sraigtelį pasukti į kurį nors šoną žmogaus širdy, o gal užsikabinusią spiruoklėlę atkabintų, kad jis nustotų piktai sukęs galvą, kaip čia gudriau savo artimui pikta padaryti. <...> Bet tos užsikabinusios spiruoklėlės, turbūt, jau niekas nebeatkabins.“

Bičiuliai rašytojai jau persikėlę gyventi į Ameriką, rūpinosi Jankų šeimos atvykimu į laisvąjį pasaulį. 1949 m. birželio 23 laiške S. Santvarui J. Jankus dėkoja už afidavitus, tačiau pasakoja, kad jau priėmęs Antano Žiemio kvietimą. 1950 m. šeima apsigyveno Ročesteryje, kur J. Jankus duoną pelnėsi dirbdamas fabrikuose. Buvo sunkiai susižeidęs, neteko trijų kairės rankos pirštų. J. Jankus rašė: „O kad teko dirbti visokių darbų – nesigailiu. Per darbą bendrauji su žmogum, per darbą jis geriausiai ir atsiveria.<...> Mano galva, literatūra negali gimti iš literatūros, iš jau prašytų knygų. Ji tegali gimti iš žmogaus, kurio gelmių išsemti dar niekam nepavyko.“

Amerikoje J. Jankus parašo ir išleidžia didžiausią savo kūrybos dalį. 1951–1955 pamečiui išeina net penkios įvairių žanrų knygos. 1951 m. skaitytojų itin palankiai sutikti trumpi pasakojimai „Pirmasis rūpestis“, kurioje išskirtinai minėtinas pasakojimas ,,Velnio bala“, laimėjęs žurnalo „Naujasis gyvenimas“ premiją. Ne itin palankiai 1952 m. kritikų buvo sutiktas romanas „Paklydę paukščiai“, kuriame rašytojas siekė vakarietiško romano modernumo ir dėl kurio buvo užvirusi net tam tikra polemika. 1953 m. išleista knyga vaikams „Po raganos kirviu“ apie gamtos vaiką Jakamutį. Didelio dėmesio sulaukęs 1954 metais išleistas romanas „Namas geroj gatvėj“, laikytas psichologiniu romanu. 1955 m. romanas pelnė JAV Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1955 m. išleista apysaka vaikams „Senas kareivis Matatutis“, gvildenanti baudžiauninkų ir rekrūtų temą, yra aktuali ir šiandien.

Tikėdamasis palengvinti darbą, nusipirko spausdinimo mašinėlę. Viename interviu sakė: „buvau pradėjęs rašyti mašinėle, bet neįpratau, o kai pamečiau vienos rankos pirštus, tai numečiau ir mašinėlę. Gerai, kad žmona Kotryna jau spaudai paruoštus rankraščius perrašo.“

J. Jankus yra parašęs nemažai pasakų. Jas rašė Lietuvoje, Vokietijoje, o gyvendamas Amerikoje, pasakas rašydavo savo anūkams, kaimynų vaikams, kurias skaitydavo tiesiog iš rankraščio sąsiuvinyje. Vaikams susikūrus savo gyvenimus ir išsibarsčius po Ameriką, Jurgis ir Kotryna Jankai liko gyventi Ročesteryje. Jankus ir toliau rašė, leido knygas, nuolat grįždamas prie romano „Pušis“.

1967 m. po ilgesnio laiko J. Jankus išleidžia ne itin palankiai kritikų įvertintą trijų dalių dramą „Peilio ašmenimis“, kurią ryžosi pastatyti Kanados lietuvių mėgėjų teatro „Aukuras“ Hamiltone režisierė E. Dauguvietytė-Kudabienė.

1973 m., išėjus pasakojimų knygai „Užkandis“, L. Andriekus laiške 1973-05-12 sveikina naujos knygos išleidimo proga: „Esate tvirtas mūsų Draugijos stulpas, vertas garbės narystės“.

1974 m. vasarą laikraštis „Gimtasis kraštas“ publikavo J. Jankaus novelę „Po magnolijos žiedais“. Tai nemenkai nustebino išeivijos rašytojus, žurnalistus ir kultūros darbštuolius, kurie bendradarbiavimo šiame laikraštyje vengė, o patį spaudinį laikė neįdomiu ir neobjektyviu. Tų pačių metų rudenį, laikraštis „Draugas“ išspausdino interviu su J. Jankumi, tuomet pats apsakymo autorius pateikė savo pastebėjimus apie su juo nederintą publikavimą. Į klausimą, kaip pasijuto, sužinojęs apie publikaciją „Gimtajame krašte“, rašytojas atsakė: „Atvirai prisipažinsiu, kad paraudau. Susigėdau. Ir ne todėl, kad tapau nevertai išaukštintas, bet, kad mano darbas buvo įkištas į (švelniai tariant) padvisusį maskvinės politinės demagogijos šiukšlynėlį. Kur jau kur, bet tokiam leidiny bendradarbiauti niekada ir nė už ką nebūčiau sutikęs. <...> nenorėčiau tylomis praeiti ir pro vieną neteisybę. Laikraštuke sako, kad mane į emigraciją nuvedė priešiška socializmui ideologija. Ne! Mane į emigraciją nuvedė priešiška ideologija bet kokiai prievartai, o ypač svetimo bato prievartai, šiuo atveju prievartai ruso bato. Jokiu būdu nenorėjau nei savo kaulų, nei savo talento iš rusų malonės palaidoti kur po Sibiro samanomis, kaip daugelis mano paties bičiulių. Tik laikraštukas apie tai nešneka, nes jam burna geležinės ruso rankos užčiaupta.“

J. Jankus nuolatos bendradarbiavo spaudoje, dalyvavo lietuvių bendruomenės kultūrinėje veikloje, mielai sutikdavo dalyvauti tiek savo, tiek kolegų rašytojų knygų pristatymuose Čikagoje, Baltimorėje, Vašingtone, Kalifornijoje ir kitose Amerikos, Kanados lietuvių bendruomenėse.

Po kelių metų pertraukos vėl tarsi atsirišo kūrybinių minčių maišelis, vėl viena po kitos leidžiamos J. Jankaus knygos: 1977 m. tėvui dedikuota pasakojimų rinktinė „Ir nebepasimatėm“, 1978 m. – romanas „Anapus rytojaus“, 1979 m. – pasakojimų knyga „Kol esu čia“. Romano „Anapus rytojaus“ pristatymą organizavo Lietuvių Fronto Bičiuliai, tad Jankus su žmona turėjo galimybę ir progą nuskristi į Kaliforniją, kur buvo maloniai sutiktas ir priimtas ne tik pas senų laikų bičiulį B. Brazdžionį jo sodyboje Vistoje, bet ir visų vietinių lietuvių kultūros sergėtojų. Grįžęs į Ročesterį, Jankus skubėjo siųsti padėką Brazdžioniui už priėmimą ir lauktuves: „Kotryna liepia padėkoti už nepaprastai jaukias dienas, praleistas Jūsų globoje, bet tą patį būčiau padaręs ir be jos, nes Jūsuose patirta šilumos dvasia dar tebeplazda ir mūsų trobelės palubėj.“ (Iš laiško 1979-12-17).

Lietuvių bendruomenės kultūros taryba literatūrinę premiją 1981 m. skiria už komisijai rankraštyje atsiųstą J. Jankaus pasakojimų knygą „Paparčio žiedas“ (išleistą 1982 m.). Žurnalo „Lietuvių dienos“ 1982 m. rugsėjo numeris skiriamas taip pat Jankui. Jame artimas bičiulis B. Brazdžionis publikuoja savo parengtą interviu „Rašytojas, kuris surado paparčio žiedą“. Į klausimą apie premijas, J. Jankus atsako: „Premijos nebūtų premijos, jeigu ne būtų šiokių tokių intrigų prieš jų paskyrimą ir nepatenkintų balsų paskyrus. Taip ne tik pas mus, taip visur yra — nuo Nobelio iki mažiausių. Žmogus nebūtų žmogus, jeigu nenorėtų pirmauti.“

1984 m. pasirodo pasakojimų knyga „Klajojančios liepsnos“. Tas laikas rašytojui buvo sunkus, žmona Kotryna jau sunkiai sirgo, žmoną pats prižiūrėjo, skirdamas visą savo laiką. Žmonos ligai progresuojant, kūrybai skyrė nedaug dėmesio, dažniausiai rašė naktimis. Čia nuo pagrindinės rašytojo veiklos nukrypkime ir mes.

Būtina paminėti ir J. Jankaus pomėgį fotografuoti, ypač gamtą. Turėjo itin  gerą fotoaparatą, kurį, deja, ilgapirščiai pavogė. Tačiau muziejuje saugomas vienas iš J. Jankaus fotoaparatų. 1975 m. nufotografavęs savo namuose viešintį rašytoją, kunigą Leonardą Andriekų, sulaukė padėkos: „Tai pati geriausia nuotrauka, kokią tik kas yra padaręs“.

Pats mėgęs piešti, bendravo ir su dailininkais, ypač artimi santykiai siejo su dailininku Alfonsu Dargiu – dalyvavo jo parodos atidaryme Toronte, organizavo parodą Ročesteryje.

1987 m. pradžioje J. Jankaus žmona iškeliavo Amžinybėn. Atsirado laiko kūrybai, tačiau pats pasijuto itin vienišas, kamavo ilgesys. L. Peleckis-Kaktavičius savo knygoje „Jurgis Jankus / gyvenimas ir kūryba“ pasakoja rašytojo tuometinę būseną: „baisiausia savijauta buvusi tuoj po Kotrynos palaidojimo. Tuomet, kai jis dar nelabai galėjo suvokti „tikro savo buvimo“. Nuo nemiegotų naktų, nuo patirto netekimo sunkumo jautėsi lyg apdujęs <...>. O mintys, vaizdai, žodžiai tarsi kokioje karuselėje vis sukosi ratu – po kurio laiko vis pasikartodami. Skyrėsi tik šviesa ir atspalvis, nutvieskiantys juos. Tai kažkas, vos ne iki kvapo užėmimo, suspausdavo gerklę, tai akys prisipildydavo rasos.“

Vis tik rūpėjo J. Jankui kūryba, negalėjo užmiršti ir romano „Pušis“. 1987 m. rugpjūčio 9 d. B. Brazdžioniui rašė: „Ir aš, pralindęs pro tinginį, kartais dar įsitveriu plunksnos, bet ligi Pušies vis negaliu prisikasti.“  

1988 m. jis išleidžia dvylikos pasakojimų knygą „Tėvas Venancijus ir jo Matilda“, dedikuotą marčiai Danutei. Knyga solidžiai įvertinta – 1988 m. lapkričio 24-ąją, Čikagoje, VI-ojo mokslo ir kūrybos simpoziumo literatūros vakare rašytojui įteikta LRD grožinės literatūros premija. J. Jankus į šventę atvyko iš anksto pasirašęs kalbą, kurią vėliau publikavo dienraštis „Draugas“. Kalboje pažymėjo, kad pirmoji jam svarbi premija buvo įteikta 1948 m. Vokietijoje, o ši – po 40 metų Amerikoje.

Laiške A. Vaičiulaičiui yra rašęs: „Žmogaus būde yra viena puiki savybė: mokėti baisiai daug siekti ir sugebėti labai mažu pasitenkinti“. J. Jankus nuo jaunystės turėjo aštrų liežuvį, puikią iškalbą, mokėjo sklandžiai lieti mintis, nepasimesti. Buvo tikrų tikriausias pasakorius, todėl ir jo kūryba buvo mėgstama, skaitoma. A. Vaičiulaičio nuomone, autorius yra apsigimęs pasakotojas. Tačiau buvo kuklus, ramus žmogus, niekuomet nebuvo reiklus kitiems, sau nereikalavo jokių privilegijų, net ir raginamas nemėgo dalyvauti konkursuose, jautėsi lyg ir nesąs vertas. Tačiau gautais įvertinimais džiaugėsi, tai skatino jį rašyti.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 m. J. Jankus pirmą kartą grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje „Neringos“ viešbutyje.  Lankėsi didžiausią įspūdį palikusiame Kryžių kalne, kur pastatė šiauliečių parūpintą ąžuolo kryžių, keliavo po Lietuvą. Nuotraukoje matome rašytoją besisvečiuojantį Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje. Ne viskas jį džiugino, ypač nusiminė neradęs savo gimtųjų namų pastatų, kur net takelio negalima buvo atpažinti. Jurgis Jankus Lietuvoje sulaukė nemenko dėmesio: literatūros vakarai, susitikimai su rašytojų gildijos bičiuliais, 85-erių metų sukaktis minėta „Varpų“ literatūriniame renginyje Šiauliuose.

1990 m. į Lietuvą grįžo ir jo kūryba: vienoje knygoje išleisti pirmieji romanai „Egzaminai“, „Be krantų“, „Naktis ant morų. 1994 m. išleista pasakų knyga „Po raganos kirviu“, 1995 m. – mažiesiems skirta Kalėdų pasaka „Grigo ratai“, 1997 m. – literatūrinių pasakų knyga vaikams „Auksinis vabaliukas“.

1998 m. vienoje knygoje išleisti du J. Jankaus romanai: „Paklydę paukščiai“ ir „Anapus rytojaus“. Rašytojas J. Aputis, 1999 m. „Metuose“ apžvelgdamas šiuos romanus rašė: „Vienoje knygoje sudėti du meniniu lygiu ganėtinai skirtingi J. Jan­kaus romanai. Tačiau, rodos, yra vienas dalykas, kuris juos abu stipriai suriša: tai kaži kokie gal jusliniai, gal instinktų sąlygojami vyro ir mo­ters susiliejimo, susijungimo (ne kokių nors horizontaliųjų santykių) laukai, iš kurių J. Jankaus romanuose stipresnis yra moterų. Pirmaja­me romane buvo mįslingosios mokytoja, Daiva, Ramunė, o šiame – Klaudija ir herojaus žmona. Iššauktosiomis, sukurtosiomis haliucinaci­jomis romano autorius tarytum sulieja, tiksliau – nori sulieti, į vieną dvi lytis, užtat skaitydamas žavaus gražumo puslapius apie juodaodę Klau­diją, haliucinacijomis parsivestą į namus, pajunti, kaip tiesiog neperpran­tamu, nesugaunamu būdu esi įvilktas į vieną lyčių drabužį. Ir dar: ha­liucinacijos subtiliai vedžioja mus po amžinojo moteriškumo korido­rius, kai norimas siekis tampa tikrove, nes šalia esanti moteris nepavy­di kitos, priešingai – puola jai į glėbį ir velka savo pačios drabužiais. Šitų amžinųjų prasmių gaudytojas J. Jankus yra tiesiog nepralen­kiamas.“

Metams bėgant, sveikatai silpstant J. Jankui gyventi vienam nebuvo saugu, 1993 m. persikėlė pas marčią Danutę Detroite. Jaudinosi, kad suteiks marčiai papildomų rūpesčių, tačiau gyventi kartu jiems buvo gerai, marti buvo itin rūpestinga, jų dvasiniai poreikiai buvo tie patys, Danutė buvo pirmoji jo kūrybos skaitytoja, su ja aptardavo knygas, kalbėdavosi apie teatrą. Vėliau ji netgi perrašė spausdinimo mašinėle jo romaną „Pušis“. Po penkerių metų persikėlė gyventi netoli Vašingtono pas sūnų Saulių, o paskutiniuosius dvejus gyvenimo metus praleido pas jauniausią sūnų Almį Ošen Sityje. Bet nuolat ilgėjosi Ročesterio, kuriame pabėgo jo geriausi, kūrybingiausi gyvenimo metai. Tikriausiai todėl šį miestą vadino tėviške.

J. Jankus yra sakęs, jog nebaigto darbo neužmiršta. Neužmiršo ir savo romano „Pušis“, kurį bene keturis dešimtmečius taisė, tvarkė, pildė beveik iki paskutiniųjų dienų. Džiaugėsi atradęs būdą, kaip rašyti, kad nepavargtų, tad rašė gulėdamas. Užbaigęs romaną, po poros savaičių, 2002 m. birželio 12-ąją mirė Ošen Sityje, palaidotas Ročesteryje šalia žmonos.

2004 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Jurgio Jankaus brandų, didelės apimties romaną „Pušis“.

2008 m. Leonas Peleckis-Kaktavičius parengė išsamią monografiją „Jurgis Jankus: gyvenimas ir kūryba“. Joje autorius publikuoja įdomias, netikėtas J. Jankaus mintis apie rašymą: „Tai kodėl rašau? Nežinau. Turbūt rašau todėl, kad rašau. Labai nemėgstu paties rašymo veiksmo, bet rašau.“

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2026 m.