„Yra šalis, kur upės teka“

Pranas Vaičaitis (1876 02 10–1901 09 21) gimė Santakų (Šakių r.) kaime, netoli Sintautų miestelio, pasiturinčių valstiečių Juozapo ir Marijonos Vaičaičių šeimoje. Gimtinės gamtos grožis, raibuliuojantis Pentos vanduo, žmonės su savo vargais ir džiaugsmais, iš tėvų bei kaimynų išgirstos istorijos įkvėpė uždarą, lėtą jaunuolį kurti, rašyti poeziją. „Yra šalis, kur upės teka / Linksmai tarp girių ūžiančių / Ir meiliai tarpu savęs šneka / Prie giesmininkų vėversių“.

„Tos upės, apglėbusios plačius laukus, lygias pievas, tekėdamos per Gaisrių, Starkų ir Sintautų kaimus, visos trys kaip sesutės susibėga Santakuose. Pradžioje suteka Starkų ir Gaisrių Pentos, o paskui prisigretina ir Sintautų Penta. Matyt, ir kaimas dėl tų upių sutekėjimo Santakais pasivadino“ (J. Klimaitis. P. Vaičaičio gyvenimo pėdsakais. Kaunas: „Varpas“, 1994).

Mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, studijavo teisę Peterburgo universitete. Dar besimokydamas Marijampolės gimnazijoje (1887–1895), susidomėjo lietuvių sąjūdžiu, su mokslo draugais įsitraukė į knygnešių draugijos „Sietynas“ veiklą.  Nors poetas ir nebuvo aktyvus lietuviškos spaudos platintojas, tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad jam net teko pabuvoti kalėjime. 1897 m. rusų caro valdžia pradėjo persekioti ir areštuoti „Sietyno“ narius. Per kratą poeto tėvų namuose žandarai rado nusirašytą A. Baranausko kūrinio „Kelionė Peterburgan“ dalį „Nu, Lietuva, nu, Dauguva“ ir manė, kad tai paties P. Vaičaičio kūrinys. 1899 m. sausio 23 d. caro paliepimu buvo nubaustas vieną mėnesį kalėjimo. Bausmę atliko Kalvarijos kalėjime. Dėl to vos nebuvo pašalintas iš universiteto, pablogėjo sveikata. Susirgęs džiova, grįžo gyventi į tėviškę.

Pranas Vaičaitis – prof. Eduardo Volterio globotinis

Be prof. Eduardo Volterio ir jo šeimos paramos Peterburge poetui būtų buvę daug sunkiau. Prof. E. Volteris surado jam kambarį turtingo pirklio namuose, kur jis gyveno ir mokė du nepažangius jo vaikus. Neretai su savo draugu Antanu Daniliausku jiedu lankydavosi ir profesoriaus namuose, naudojosi turtinga biblioteka, kur buvo ir slaptas lietuviškas skyrius. P. Vaičaitis pradėjo domėtis Lietuvos istorija, lietuvių etnografija, kalbotyra. Universitete jam patiko ne tik prof. E. Volterio skaitomos paskaitos iš lietuvių kalbotyros ir etnografijos, bet ir Kazimiero Jauniaus paskaitos apie kirčiavimo sistemą. Peterburge jaunasis poetas susitiko ir su Povilu Višinskiu. Talentų globėjas, perskaitęs P. Vaičaičio eilėraščius, jų neišpeikė ir keletą nusiuntė į „Varpą“. Taip 1896 m. Nr. 6 buvo išspausdinti trys P. Vaičaičio eilėraščiai. Deja, kartu gavo iš redakcijos ir pastabą, kad tie eilėraščiai „dar silpni“... Šis redakcijos prierašas poetą nuvylė ir vėliau jis savo kūrybą mieliau siuntė į laikraštį „Vienybė lietuvninkų“, leidžiamą JAV. P. Vaičaitis pradėjo rašyti anksti, pirmuosius eilėraščius parašė dar mokydamasis gimnazijoje, būdamas vos trylikos metų. Gaila, kad neišliko rankraščių; baimindamasis žandarų kratų, nemažai jų sudegino. Žinomas poetinis palikimas – 98 originalūs eilėraščiai, 21 vertimas ir sekimas. Žinant, kad poeto lemtis – tik 25 gyvenimo metai, tai tikrai nemažai. Pirmoji P. Vaičaičio kūrybos rinktinė išėjo jau po poeto mirties, ją išleido „Vienybė lietuvninkų“ 1903 m. Plimute (Plymouth, Pa), JAV. Rinktinės įvade rašoma: „Eilės tilpusios „Vienybėje Lietuvninkų“ ir „Ūkininke“ yr išleistos šitame surinkime“. Antrasis šios knygos leidimas išėjo 1912 m. Filadelfijoje. Knygą su poeto brolio kun. Juozo Vaičaičio įvadu išleido „Žvaigždės“ spaustuvė. Nepriklausomoje Lietuvoje išėjo P. Vaičaičio „Raštai“ ( „Švyturio“ b-vė, 1921 m.), dėmesio poetui nestigo ir sovietmečiu. P. Vaičaičio kūrybą ir gyvenimą tyrinėjo Zigmas Kuzmickis, Albertas Zalatorius, Juozas Klimaitis, Zenius Šileris ir kt.

A. Zalatorius apie P. Vaičaičio kūrybą taip atsiliepė: „Vienintelė išvada, kurią darydami gal nedaug tesuklystume, yra tokia: iš pradžių P. Vaičaitis labiau linko į gamtinę ir individualinę lyriką, romantinį vaizdą ir žaismingas intonacijas. Vėliau daugiausia kūrybinės potencijos atidavė visuomeninei patriotinei poezijai, pasižyminčiai publicistiškumu, patetinėm arba- atvirkščiai- čaižiom frazėm. Į gyvenimo pabaigą nemaža dėmesio skyrė vertimams, kartu sukurdamas ir savo puikiąsias elegijas („Gyvenimo mano saulutė jau leidžia...“, „Gaila!“ ir kt.) (Pranas Vaičaitis. Raštai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996 m.)

Poeto sužadėtinė Julija Pranaitytė (1881–1944)

1896 m. vasarą P. Vaičaitis sutiko ir savo gyvenimo meilę – Juliją Pranaitytę. Ji mokėsi Peterburgo Šv. Kotrynos gimnazijoje. Nors gimnazijoje buvo dėstoma rusiškai, tačiau joje vyravo lenkiška dvasia. Šalia buvo Šv. Kotrynos bažnyčia, prie kurios veikė Katalikų labdarybės draugija. Gimnazijoje mokėsi įvairių tautybių merginos iš turtingų šeimų, tačiau tik katalikų tikėjimo. Julija augo pasiturinčių valstiečių šeimoje Griškabūdžio valsčiuje, Šakių apskrityje. Į gimnaziją ją parengė vyriausias jos brolis, Peterburgo dvasinės akademijos dėstytojas kunigas Justinas Bonaventūra Pranaitis. Julija lankėsi įvairių organizacijų rengiamuose vakaruose, koncertuose, vaidinimuose, operose. Turėdamas laisvo laiko, į koncertus nueidavo ir P. Vaičaitis. Susitikdavo jiedu ir prof. E. Volterio namuose, ne kartą viešėjo ir pas brolį kun. Justiną. Abu turėjo gražių svajonių apie bendrą gyvenimą, tačiau viską nutraukė ankstyva P. Vaičaičio mirtis. Išgyvenusi sužadėtinio netektį, Julija paliko Peterburgą ir išvyko į Paryžių. Buvo veikli, aktyvi: dirbo sekretore, redaktore, žurnaliste. Kai kun. Antanas Milukas ją pakvietė dirbti redaktore į „Žvaigždės“ savaitraštį, ji išvyko į JAV, Šenandorį (Shenandoah). J. Pranaitytė mėgo keliones: 1911 m. aplankė Taškentą, Samarkandą, plaukė Kaspijos jūra, pasiekė Baku, Tbilisį, važiavo gruzinų karo keliu...Vėliau keliavo po Europą. Rašė, fotografo, leido knygas, kuriose aprašė kelionėse patirtus įspūdžius. Viena ir kartu su kun. A. Miluku išleido daugiau kaip 100 įvairių spaudos leidinių ir knygų.

Iš poeto brolio kun. Juozo Vaičaičio atsiminimų

„Gimnazistu bebūdamas, gauna lietuviškų pasiskaitymo knygučių, laikraštį; pradeda jau lietuvybės susipratimas aiškėti. Pamyli tėvynę ne tik dėl to, kad yra jos sūnus, bet kad ta tėvynė kenčia ir reikalauja darbininkų; jis gi nusimanė galįs jos labui dirbti. Ir pradeda jos labui dirbti: skaityti, rašinėti ir kitus savo draugus raginti prie tautiško darbo, slaptai gautas lietuviškas knygutes dalina savųjų tarpe, į Santakus net parsiveža namiškiams paskaityti“.

„Pranciškus buvo širdingas kiekvienam, bet retai kuriam atviras – nebent ištikimam draugui. Ar nebus tame radikališkoji lietuvių pobūdžio žymė – neužsitikėjimas be tikro asmeniško persitikrinimo“.

„Buvo lėtas, reikale net pabarti trūkdavo jam žodžių“.

„Mylimiausias ir dažniausias jo užsiėmimas buvo rašymas.“

„Giliausiai buvo įsišakniję Pranciškaus širdy prisirišimas prie tėvų, brolių ir gimtinės vietelės. Visuomet su išsiilgimu grįždavo tėvų buveinėn, su širdingumu sveikindavo savuosius ir su didele, iš veido net matoma, širdgėla skirdavosi su gimtiniu nameliu“.

Kun. J. Vaičaitis. Šilavote, rugpjūčio 25 d. 1910 m. Knyga: „Pranciškaus Vaičaičio „Eilės“. Philadelphia, Pa. „Žvaigždės“ sp., 1912 m.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2026 m.