Povilo Višinskio studijos

Rašytojo, publicisto, literatūros kritiko ir talentų globėjo Povilo Višinskio gyvenimas buvo neilgas (1875–1906), tačiau labai intensyvus ir produktyvus, stebinantis ankstyva branda ir sąmoningumu. Ušnėnų kaime (Kelmės r.), valstiečių šeimoje augęs Povilas nuo pat mažens siekė mokslo, žinių, buvo smalsus, žingeidus ir gana anksti įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, kaimo žmonių švietimą. 1894 m., baigęs Šiaulių gimnaziją, įstojo į Peterburgo universitetą, pasirinkdamas gamtos ir geografijos studijas. Šias studijas liudija Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas P. Višinskio konkursinis mokslinio-tiriamojo darbo rankraštis „Antropologinė žemaičių charakteristika“. Gavęs Imperatoriškosios Geografijos Draugijos pažymėjimą, specialų Kauno gubernatoriaus leidimą, įsigijęs fotoaparatą bei kitus šiai veiklai reikalingus instrumentus, Užventyje, Varniuose, Tveruose, Salantuose ir kituose Žemaitijos miesteliuose bei jų apylinkėse atliko antropologinius matavimus. Taip pat rinko ir etnografinę medžiagą. Aprašė žemaičių pastatus, drabužius, maistą, verslus, būdą, žaidimus, tikėjimą, įvairius prietarus, burtus. Keletą žemaičių mėgstamų žaidimų iliustravo savo paties piešinėliais, pateikė brėžinių ir lentelių. Fiziologai ypač gerai įvertino P. Višinskio antropometrinių matavimų lenteles. Išmatavo 122 asmenis (67 vyrus ir 55 moteris, tarp jų ir savo bičiulę rašytoją Žemaitę), kurie atsakė net į 64 klausimus. Žemaitijoje dirbo 1896–1897 m. vasaromis, o surinktą medžiagą sistemino Jaltoje, kur gydėsi suaktyvėjusią džiovą. Dėl ligos ne visi mokslinio darbo sumanymai buvo įgyvendinti.

„Mylimiausis, brangiausis Tu, mano širdies džiaugsme!“

Silpnos sveikatos P. Višinskiu nuoširdžiai rūpinosi jo žmona Juzefa Mikuckaitė-Višinskienė, su kuria susituokė 1905 m. Išsilavinusi moteris (pedagogė, medikė, akušerė) ne tik palaikė vyro visuomeninę veiklą, bet ir pati savo bute Šiauliuose buvo įsteigusi draudžiamos lietuviškos spaudos sandėlį-slėptuvę, bendravo su knygnešiais. Platino laikraštį „Varpas“, kuriame bendradarbiavo ir P. Višinskis. Šioje veikloje jai talkino ir jos sesuo Ona Mikuckaitė. Po P. Višinskio mirties dirbo „Lietuvos ūkininko“ redakcijoje Vilniuje. Užaugino dukrą Marytę. Muziejuje saugomas pluoštas gražių P. Višinskio laiškų ir atvirlaiškių, rašytų žmonai Juzefai. 1905 m. sausio 1 d. laiške rašo:

„Mylimiausis brangiausis Tu mano širdies džiaugsme! Buk linksmi šiais metais,tegul Tavo meilė negęsta, tegul Tavo širdelė kas kart karščiau plaka dėl manęs. Buk gera, gera šiais metais! Užmiršk, ką blogo esu Tau padaręs ar pasakęs. /.../ Aš drąsiai, linksmai su viltimi žiūriu į ateitį, atgyja mano sparnai, kurie per tiek metų buvo laužomo, draskomi.“

Talentų globėjas

P. Višinskis, nors ir turėdamas prozininko talentą, parašė nedaug grožinių kūrinių – vos keletą realistinių apsakymų, kuriuos publikavo „Varpe“ ir „Ūkininke“. Trukdė ligos, visuomeninė veikla ir nuoširdus rūpestis pradedančiais rašytojais, kuriems jis negailėjo nei laiko, nei energijos. Mokydamas pradedančius literatus – M. Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, G. Petkevičaitę-Bitę, J. Žymantienę-Žemaitę, J. Biliūną, S. Pšibiliauskienę, J. Krikščiūną-Jovarą ir kitus – P. Višinskis pasireiškė kaip literatūros kritikas ir apsiskaitęs, plataus akiračio inteligentas. Ne vienas rašytojas, prisimindamas savo mokytoją, įamžino P. Višinskį kaip prototipą savo kūriniuose: Žemaitė – „Prie užvertos langinės“, Šatrijos Ragana – „Viktutėje“ (Jono paveikslas), J. Biliūnas – apsakyme „Pakeleivingi“. Ypač nuoširdi draugystė P. Višinskį siejo su M. Pečkauskaite-Šatrijos Ragana. Jis rėmė ne tik Marijos kūrybą, publikacijas, bet ir išrūpino rašytojai stažuotę į Ciurichą. Užvenčio dvare įamžino ją ir fotografijose.

P. Višinskis pirmasis įžvelgė ir Julijos Žymantienės talentą. Brandaus amžiaus valstietės moters sukurtas apsakymas „Pirszlibos“, pakliuvęs Povilui į rankas, buvo parašytas žemaitiškai, pilnas klaidų, sunkiai įskaitomas. Tačiau sudomino ir patraukė labai gyvi paveikslai, ryškūs charakteriai. Rankraštis buvo nuvežtas G. Petkevičaitei, paskui – kalbininkui J. Jablonskiui, kuris jį suredagavo, ištaisė klaidas ir pakeistu pavadinimu „Rudens vakaras“ paskelbė „Tikrajame ūkininkų kalendoriuje“ (1895 m.). Taip savo jaunojo kaimyno (Ušnėnuose Žymantienės ir Višinskių sodybos buvo greta) pamokyta ir paskatinta, Žymantienė, gavusi „Žemaitės“ slapyvardį, atkakliai rašė toliau. Supažindinęs Žemaitę su G. Petkevičaite-Bite, P. Višinskis pasiūlė joms drauge rašyti pjeses, nes lietuviškų dramos veikalų anuomet labai trūko. Keturakio „Amerika pirtyje“, nors ir buvo populiari, bet norėjosi ir naujų kūrinių. Taip kūrybingos bičiulės slapyvardžiu „Dvi Moteri“ kartu parašė keletą pjesių, iš kurių populiariausia buvo „Velnias spąstuose“ (1902). Skaičiuojama, kad iki 1910 m. ši komedija teatro mėgėjų scenose buvo suvaidinta 46 kartus.

„Šviesa ir mokslas – tai mūsų galybė“

P. Višinskis buvo vienas Lietuvių demokratų partijos kūrėjų ir jos programos sudarytojų. Publicistinėse knygelėse kritikavo carinę santvarką, reiškė demokratinės politikos pažiūras, iškėlė socialinės nelygybės problemas, kėlė Lietuvos valstybingumo idėją. Skatindamas žmones šviestis ir siekti mokslo žinių, parengė ir išleido du elementorius, kurie buvo populiarūs ir susilaukė pakartotinių leidimų. Atgavus lietuvišką spaudą, elementorių leidyba Lietuvoje labai pagyvėjo. Geriausiais buvo laikomi A. Kriščiukaičio ir P. Višinskio parengti elementoriai. Juos vartojo ir lietuvių kalbos mokymui mokyklose. P. Višinskio „Elementorius arba skaitymo ir rašymo mokslas“ sudarytas analitiniu-sintetiniu garsų metodu, bet skaitymo tekstuose šalia žodžių yra ir skiemenavimo pavyzdžių. Elementoriaus „Prakalboje“ P. Višinskis davė daug naudingų metodinių ir pedagoginių patarimų tėvams bei mokytojams. Teigė, kad nereikia vaikų gąsdinti ir per daug varginti mokslu, reikia taip mokyti, kad vaikui mokslas patiktų ir jis pats ieškotų elementoriaus.

„Negąsdinkit vaikų, nespauskit! Tegul jie visada būna linksmi ir smagūs! Jeigu tik pamatei, kad vaikas pavargo, leisk jam pailsėti, pabėgioti.“ Elementoriaus autorius tikėjosi, kad jo mokymo būdas ir patarimai duos naudos ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. „Jeigu tik suprasite naująjį mokymo būdą ir pildysite mano patarimus, tai savo vaikus išmokysite greit, be vargo, gražiai skaityti ne tik iš savo knygelės, bet iš visų, kokios tik yra ar bus pasaulyje išleistos ta mūsų brangia lietuvių kalba parašytos.“

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2025 m.