„Dailiosios raštijos žodis skleidžia ir dvasinio gėrio žiedus žmonių širdyse ir tautas pakelia į kultūros viršūnes“, – rašė išeivė rašytoja, mokytoja Petronėlė Orintaitė (1905–1999). Didelę dalį rašytojos archyvalijų į Maironio lietuvių literatūros muziejų perdavė jos vyras Kazys Januta. Minėdami P. Orintaitės 110-ąsias gimimo bei 15-ąsias sugrįžimo į amžinojo poilsio vietą – Kudirkos Naumiestį – metines, praskleiskime nuotraukas, dokumentus, rankraščius, epistolinį palikimą ir pažvelkime į savitą, originalią kūrėją, profesionalią, rūpestingą mokytoją. Nuotraukose ji užfiksuota su gimnazijos, universiteto bendramoksliais, kartu su savo mokiniais ir t.t. Itin įdomi nuotrauka iš pirmojo moterų kūrėjų literatūros vakaro su J. Tumu-Vaižgantu, V. Krėve, J. Herbačiausku. Virtualioje parodoje eksponuojamos beveik visos rašytojos išleistos knygos, jos kūrybiniai rankraščiai, laiškai artimiems bičiuliams.
P. Orintaitė, pradėjusi rašyti Nepriklausomoje Lietuvoje, ir svetur gyvendama nepaleido plunksnos iš rankų. Kūrybinis palikimas sugrįžo iš už Atlanto Atgimimo laikais: 1991 m. Justinas Kubilius parengė ir „Vagos“ leidykla išleido romanus „Paslėpta žaizda“ ir „Daubiškės inteligentai“. „Spindulys“ išleido istorinį romaną „Erelių kuorai“ (pirma laida pasirodė Amerikoje). „Vaga“ pakartotinai išleido knygą „Ką laumės lėmė“ ir „Liepalotų medynuose“. Tai atsiminimų, apybraižų knyga pateikianti spalvingų potėpių Salomėjos Nėries, Jono Jablonskio, Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino, Leono Karsavino, Balio Sruogos portretams.
P. Orintaitė, gimusi ir augusi Suvalkijos krašte, visą gyvenimą puoselėjo grožį, brangino ir brandino lietuvišką žodį. 1922 m. baigė Naumiesčio vidurinės mokyklos penkias klases, mokėsi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje. Čia veikė literatų būrelis, šapirografu buvo leidžiamas laikraštėlis, kuriame buvo atspausdinti pirmieji P. Orintaitės eilėraščiai. 1925 m. pasirinko lituanistikos ir pedagogikos studijas bei papildomas prancūzų kalbos ir literatūros paskaitas Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete. Anuometiniame universitete buvo ypatinga nuotaika, dėstė mūsų iškilieji: J. Tumas-Vaižgantas, V. Krėvė, J. A. Herbačiauskas, B. Sruoga, L. Karsavinas. Pastarajam P. Orintaitė padėjo mokytis lietuvių kalbos. Čia klausėsi ir P. Augustaičio skaitomo anglų literatūros kurso. Teologijos fakultete dėstė S. Šalkauskis, J. Balčikonis, V. Mykolaitis-Putinas. Šiame universitete vokiečių kalbą ir literatūrą studijavo ir S. Nėris, su kuria P. Orintaitė draugavo nuo gimnazijos laikų. Laikinojoje sostinėje virte virė literatūrinis gyvenimas. 1926 m. P. Orintaitė debiutavo eilėraščiais ir apsakymais „Naujojoje vaidilutėje“, „Naujojoje romuvoje“, „Lietuvos aide“, „Jaunojoje kartoje“, „Dienovidyje“ ir kitur. Daug padrąsinančių žodžių susilaukė iš savo dėstytojų: pirmąjį savo apsakymą padavė paskaityti J. Tumui-Vaižgantui, kuris susižavėjęs nunešė jį į „Lietuvos aidą“. 1929 m. P. Orintaitė išlaikė egzaminus ir, parašiusi baigiamąjį darbą „Tautosakos elementas V. Krėvės kūryboje“, gavo studijų baigimo diplomą.
„Į grožinę kūrybą varteliai vėrėsi tik pamažu, tik su platesnio gyvenimo patyrimais ir gilesnių dvasinių šaltinių įsiragavimais“, – rašė atsiminimuose. 1930 m. – išskirtiniai: P. Orintaitė publikuoja eilėraščius B. Buivydaitės rūpesčiu parengtame moterų kūrybos almanache „Aukštyn“; spausdina savo kūrybą almanache „Granitas“; džiaugiasi debiutine knyga „Vingių vingiai“. Tų pačių metų gruodžio 7 d. kartu su kitomis kūrėjomis dalyvauja moterų kūrybos vakare. Jaunoji rašytoja visada svajojo keliauti: 1932 m. išvyksta ekskursijon į Švediją. Kelionėje susitinka S. Nėrį, o Stokholmo uoste jų laukia Lietuvos pasiuntinys Jurgis Savickis ir Antanas Trimakas. Kelionė paliko neišdildomų įspūdžių. 1936 m. rudenį rašytoja gauna atostogų ir išvyksta į kelionę po Europą. Paryžiuje dalyvauja S. Nėries ir B. Bučio civilinės metrikacijos ceremonijoje. Kelionės rašytojai suteikė naujų kūrybinių impulsų. 1932 m. ji išleidžia novelių rinkinį „Iš sostinės“. 1934 m. pasirodo romanas „Paslėpta žaizda“. 1937-aisiais dienos šviesą išvysta romanas „Daubiškės inteligentai“. Po metų išeina apsakymų rinkinys „Jurgučio pieva“ 1938; kiek vėliau – publicistikos rinkinys „Kviečiai ir raugės“, eilėraščių knyga „Dirvonų dukterims“ (1939).
Ženklius pėdsakus P. Orintaitė paliko mokytojaudama Tauragėje, Mažeikiuose, Vilkaviškyje, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose, skiepydama jauniems žmonėms meilę gimtajai kalbai, literatūrai. P. Orintaitė, pasitraukusi su šeima į Vakarus, 1944–1949 m. dirbo mokytoja Augsburge. Neesant, vadovėlių, ji beveik iš atminties ėmė rašyti lietuvių literatūros konspektus, kuriuos spausdino ten leidžiamame laikraštyje „Žiburiai“. Gyvenimas svetur nelepino, ji laiške K. Bradūnui rašė: „<...> vienas mokytojas puspadžių negavęs, kiaurais nešioja – peršąla ir serga; kita mokytoja, vos vienus batus turi, kai neša taisyt tai kol pataiso – į pamokas negali ateiti, trečiai mokytojai paskutinis drabužis suplyšo, o sukneles dalijant – jai nebuvo duota… ir t.t.“ Daugelis mokinių su meile ir dėkingumu kalba apie P. Orintaitės talentą, pripažindami, kad tik jos dėka į kūrybos pasaulį įžengė Sonė Pipiraitė-Tomarienė, Balys Auginas, Vincas Natkevičius, Rimvydas Šilbajoris, Kazys Bradūnas, Julija Švabaitė-Gylienė, Albinas Baranauskas, Algimantas Mackus, Eduardas Mieželaitis, Vladas Mozūriūnas ir kiti. P. Orintaitė džiaugėsi, kad sulaukė „savo mokinių subrendimo pasigėrėtinų rezultatų, kada jie, mokslo, meno ir kitokių sričių gabumais vis aukštyn veržliu pasiryžimu iškyla ir savo buvusius mokytojus ne tik paveja, bet ir pranoksta.“
Rašytoja su šeima 1949 m. keičia gyvenamąją vietą: išplaukia iš Brėmeno į Niujorką. Apsigyvena Čikagoje, o nuo 1959 m. išvyksta į Los Andželą. Ir svetur jos kūrybinis kelias intensyvus: novelės „Marti iš miesto“ (1948), „Grožvylės meilė“ (1955); eilėraščiai „Šulinys sodyboj“ (1950), „Liūdnai linguoja lelija“ (1967); istorinis romanas „Erelių kuorai“ (1976). P. Orintaitė siekė įskiepyti lietuvišką žodį vaikams ir jaunimui – parašė jiems devynias knygeles. Buvo sukurti scenos vaizdeliai, eiliuota pasaka „Tafilė nuo Kražantės“, poemos „Legendų liepsnos“ (1986). Jos parašyti scenos vaizdeliai buvo vaidinami lituanistinėse mokyklose Niujorke, Čikagoje, Los Andžele ir kitur. Kūrinius vaikams pasirašinėjo Balės Vaivorytės (pradžioje – Balės Voveraitės) slapyvardžiu. P. Orintaitei gimtosios kalbos išsaugojimas buvo labai svarbus. Pedagogui, rašytojui Vytautui Čepliauskui rašė: „Išeivių kalba per tiek metų jau suskurdo, tai mano kalbą susiriesdami peikia, sunku jiems skaityti, sako, aš „išgalvojanti žodžius“, nors aš dar nė pusės savo tėviškės žodyno savo raštuose nepasinaudojau… Be to, aš stengiuos ypač vengti barbarizmų (svetimžodžių), tai verčiau pavartoju savo tarmės išteklius.“
Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė