Paroda poeto, dramaturgo, vertėjo Petro Vaičiūno (1890–1959) jubiliejui. Į dvidešimto amžiaus antrojo dešimtmečio literatūrą įsiliejęs kartu su Baliu Sruoga, Vincu Mykolaičiu-Putinu, Kaziu Binkiu, Faustu Kirša, Ignu Šeiniumi, Jurgiu Savickiu, veikiamas Maironio, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Vaižganto idėjų, rašytojas „turėjo savitą pakilų ir įsakmų patrioto balsą, taip reikalingą atgimusiai Tėvynei“ (Petronėlė Grybauskienė, „Petras Vaičiūnas“: Tarp knygų, 2015, Nr . 6).
Petras Vaičiūnas gimė Piliakalniuose (Jonavos raj.), gausioje valstiečių šeimoje, kur augo septyni vaikai (Juozas Vaičiūnas ir Stanislovas Razumas  vėliau tapo kunigais, Viktoras Vaičiūnas – psichiatru, Petras Vaičiūnas – rašytoju, vienu iš pirmųjų besiformuojančio profesionalaus lietuvių teatro organizatorių ir vadovų, pirmuoju jo dramaturgu).
Būsimasis rašytojas mokėsi Ukmergės keturklasėje mokykloje, iš kurios buvo pašalintas už dalyvavimą moksleivių anticariniame judėjime. Kaune baigė matininkų kursus, uždarbiavo privačiomis pamokomis. 1914–1918 m. studijavo Petrogrado psichoneurologijos institute ir Sankt Peterburgo universitete. Čia 1915 m. pradėjo spausdinti pirmuosius eilėraščius, o 1916 m. labdaringame vakare teatre „Krivoje zerkalo“ buvo suvaidinta pirmoji jo pjesė „Pražydo nuvytusios gėlės“ (J. Vaičkaus teatro studija). 1920 m., ištvėręs badą ir kitus karo sunkumus, grįžo į Kauną. 1920 m. tapo naujai įsikūrusios Dramos vaidyklos (Valstybės dramos teatro) administratoriumi ir iždininku, repertuaro komisijos nariu bei dramaturgu. 1921 m. vedė aktorę Teofiliją Dragūnaitę, susilaukė sūnaus Arno. 1930–1935 m. dirbo Vytauto Didžiojo universiteto tautosakos komisijos sekretoriumi. 1930 m. inicijavo Vaikų teatro draugijos steigimą. 1931–1932 m. ir 1935–1939 m. buvo Valstybės teatro repertuaro komisijos narys. Nuo 1940 m. gyveno Vilniuje, 1941–1945 m. vadovavo Mokslų akademijos bibliotekai, kurioje dirbo ir po karo, buvo Rašytojų sąjungos valdybos narys.
Mirė 1959 m. Vilniuje, palaidotas Rasų kapinėse. Piliakalnių kaime yra išlikusi P. Vaičiūno sodyba, kurioje veikia memorialinis muziejus.
P. Vaičiūnas su Blaivybės draugijos dramos konkursą laimėjusia pjese „Sudrumsta ramybė“ 1924 m. debiutavo Valstybės teatre kaip dramaturgas ir vėliau tapo ilgamečiu šio teatro rekordininku: beveik kasmet sukurdavo po naują veikalą. Parašė apie 20 dramos kūrinių: „Milda“ (1920), „Tuščios pastangos“ (1926), „Nuodėmingas angelas“ (1927), „Stabai ir žmonės“ (1928), „Liepsnojančios širdys“ (1929), „Aukso žaismas“ (1932), „Naujieji žmonės“ (1933), „Sulaužyta priesaika“ (1935), „Prisikėlimas“ (1936) ir kitus scenos kūrinius. Pjeses rašė  bendradarbiaudamas su jų režisieriumi B. Dauguviečiu. Jos buvo statomos ne tik Valstybės teatre, bet ir kitose Lietuvos ir JAV lietuvių scenose. „Pirmosios dramos dar neretai buvo sentimentalios, didaktiškos, joms būdingos alegorinės ar romantinės vaizdavimo priemonės. Vėlesnės pjesės pasižymi gyvu reagavimu į aktualijas, dinamišku veiksmu, šmaikščiu dialogu, išradingais sceniniais efektais“ (R. Pabarčienė, „Petras Vaičiūnas“: Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius: Vaga, 2001), jose analizuojamos aktualios tautinės, socialinės, moralinės problemos. Vienuose geriausių savo draminių kūrinių – komedijose  „Tuščios pastangos“, „Patriotai“ (aktuali ir dabar, pastatyta 1926, 1954, 2008 metais) – rašytojas pašiepė naujųjų valdininkų savanaudiškumą, veidmainingą patriotizmą, norą tapti ponais, išjuokė valdančiąsias partijas. „Po tautininkų perversmo dramose įsigalėjo individuali moralinė arba romantinė problematika, sustiprėjo melodramatizmas, mitologizavimas <...>, plėtojamas moralinis kūrėjo konfliktas su miesčioniška aplinka („Aukso žaismas“, „Tikruoju keliu“, „Prisikėlimas“)“ (R. Pabarčienė). Parašė kūrinių nepriklausomybės kovų tema: dramas „Liepsnojančios širdys“, „Sulaužyta priesaika“, „Aukso gromata“. Komedijoje „Naujieji žmonės“, dramoje „Tėviškės pastogėj“ kritikuojamos socialinės atgyvenos, pasisakoma už kaimo pažangą ir naujoves. „Vaičiūnas daug prisidėjo prie socialinės buitinės lietuvių dramaturgijos, ypač komedijos žanro, ištobulinimo. Glaudžiai susijęs su teatru, jis puikiai išmanė dramaturginę techniką ir scenos reikalavimus. Geriausios jo pjesės turi įdomią intrigą, o veiksmas vystomas su stipria dramine įtampa, turi meistriškai sukonstruotas scenines situacijas. Vaičiūno pjesių komizmas dažniausiai paremtas ne tiek charakterių, kiek atskirų situacijų, veikėjų įpročių komiškumu, sąmojingu dialogu“ (Lietuvių literatūros istorija, Vilnius: Vaga, 1979, t. 1).          P. Vaičiūnas gana plačiai reiškėsi ir kaip poetas: tarpukariu išleido eilėraščių rinkinius „Rasoti spinduliai“ (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Amžiais dės galvą už Vilnių lietuvis“ (1928), „Saulės lobis“ (1935). Po autoriaus mirties išleistos knygos: „Paukščių taku“ (1962), „Gyvenimo preliudai“ (1969), „Dramos ir komedijos“ (1–2 t., 1971), „Iš tolių beribių“ (rinktinė, 1973), „Erdvių ugnys“ (rinktinė, 1980), „Laisvės keliais“ (eilėraščiai, dramos, publicistika, laiškai, 1991). P. Vaičiūno tarpukario lyrikai būdinga romantinis gėrio ir grožio aukštinimas, taurių jausmų idealizacija, simbolistiniai įvaizdžiai, alegorijos, skambi, daininga frazė. Joje vyrauja gyvenimo džiaugsmo (poetas vadintas saulės dainiumi), darbo, meilės, gamtos,  religiniai motyvai. Poetas savo eilėraščiuose karštai reiškė meilę Lietuvos sostinei. „Visą okupacijos dvidešimtmetį Vilniaus miestas, jo likimas buvo didysis poeto Petro Vaičiūno širdies skausmas. Savo poetiniu žodžiu jis vis primindavo Lietuvos sostinės netektį, guodė ir drąsino ten gyvenantį tautietį, reiškė viltį sulaukti dienų, kai Vilnius vėl bus laisvas“ (J. Burokaitė, Apie mūsų brangaus Vilniaus reikalus). Jo eilėraščio eilutė „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tapo sparnuota fraze. Kompozitoriui A. Vanagaičiui sukūrus muziką, eilėraštis virto tarsi antruoju Lietuvos himnu.
Sovietinės okupacijos metais, neparašęs nei vieno naująjį režimą liaupsinančio kūrinio, P. Vaičiūnas už nepaklusnumą buvo atleistas iš darbo Mokslų akademijoje, o jo poezijos „Rinktinė“ (1945) sukritikuota Rašytojų suvažiavime 1946 m. Vėliau uždrausta spausdinti ir vaidinti jo dramas, tad rašytojas „atsidūrė moralinės tremties situacijoje“. Priešmirtiniame jo poetinių miniatiūrų ir aforizmų rinkinyje „Gyvenimo preliudai“ iš amžinybės perspektyvos filosofiškai apmąstomas būties laikinumas, istorijos dramatizmas“ (R. Pabarčienė).
P. Vaičiūnas darbavosi ir kaip vertėjas: išvertė F. Šilerio, H. Ibseno, O. Vaildo, K. Hamsuno, Sofoklio, M. Meterlinko, J. Slovackio, M. Gorkio ir kt. rašytojų dramos kūrinių. 1934 m. išleido „Aukštaičių pasakas“ su K. Šimonio iliustracijomis.
Literatūros istorikas, kritikas Jonas Lankutis prisimena paskutinius rašytojo gyvenimo metus: „Beveik ištisus du pokario dešimtmečius Petras Vaičiūnas sunkiai sirgo. Tačiau retkarčiais dar jį galėjai pamatyti lėtai vaikščiojantį nuošalesnėse Vilniaus gatvėse ar besiilsintį kur nors ant suolelio medžių pavėsy. Iš to meto yra išlikęs akyse gyvas jo portretas: pablyškęs, liesas, nerimo raukšlių išvagotas veidas, teatrališkai ilgi, tarsi išskėsti sparnai, plaukai ir nepaprastai išraiškingos, degančios akys – netgi senatvėje  kupinos veržlumo, ryžto, tauraus idealizmo. Tokį įsivaizduojame Petrą Vaičiūną ir skaitydami jo raštus, kuriuos gaubia kilnus moralinis patosas, pagarba žmogui ir jo darbui, meilė gimtajam kraštui. Į mus byloja menininkas idealistas, pagaliau netgi didaktas, moralistas – pačia geriausia šių žodžių prasme“ (J. Lankutis, „Teatro riteris“: P. Vaičiūnas, Dramos ir komedijos, Vilnius: Vaga, 1971, t. 1 ).
 

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė