Petras Tarasenka (1892–1962 m.) – Lietuvos karininkas, archeologas, muziejininkas, prozininkas – gruodžio 19 d. švęstų savo 130-metį. Gimęs kilusių iš sentikių valstiečių šeimoje, 1918–1919 m. studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute, klausė žymaus rusų archeologo A. Spicyno paskaitų. Dar vaikystėje sužavėtas žmonių pasakojimų, padavimų, susidomėjo senove. Tarnaudamas kariuomenėje ir išėjęs į atsargą 1925–1936 m. kasinėjo įvairius archeologinius paminklus, darė reljefinę jų fiksaciją, piliakalnių topografinius planus, tapo nepralenktu iki šiol archeologijos mokslo populiarintoju.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra keliolika P. Tarasenkos eksponatų, daugausia jo parašytos knygos, laikraščių iškarpų apie rašytojo vykdytas archeologines ekspedicijas po Žemaitiją rinkinys, vos keletas nuotraukų. Norėdami papildyti ne tik vaizdinę, bet ir faktinę informaciją apie rašytojų gyvenimus, organizuojame ekspedicijas po jų gyventas vietas, susitinkame su giminaičiais, užrašome jų prisiminimus. Tai labai praverčia rengiant jubiliejines parodas, ypač, kai rinkinyje nedaug eksponatų.

2012 m. rudenį muziejininkė Daiva Šarkanauskaitė susitiko su P. Tarasenkos sūnėnu Gediminu Tarasovu (rašytojo jauniausio brolio Anatolijaus sūnumi), kuris papasakojo apie savo dėdę rašytoją. Taip sužinojome, jog P. Tarasenkos tėvas, Feodulas Tarasovas, buvo kilęs iš kazokų, užaugino keturis vaikus – du sūnus ir dvi dukteris. Abi dukros, Jekaterina ir Valentina, tapo mokytojomis, sūnus Anatolijus tarnavo muitininku, o Petras 1908–1910 m. buvo paimtas į caro kariuomenę, 1918 m. susikūrus Nepriklausomai Lietuvai tapo pirmuoju štabo viršininku. Motina Natalija Zubrickaja buvo kilusi iš Romanovų giminės, bet pabėgo su mylimuoju kazoku ir atsidūrė Lietuvoje.

P. Tarasenka su šeima gyveno Tvirtovės alėjos ir J. Basanavičiaus gatvių sankirtoje, namus supo 2 ha žemės sklypas. Rašytojas buvo puikus sodininkas bei daržininkas – darže augdavę didžiuliai pomidorai, agrastai, klestėjo šiltadaržiai, vaisius vedė iš miško parsinešti lazdynai, graikiškų riešutų medžiai – riešutmedžių kolekcija buvęs tikras botanikos sodas. Daržininko aistra pasireiškusi dar tebetarnaujant kariuomenėje, viso miesto sodininkai mokėsi iš jo auginti daržoves. Prie štabo Panemunėje P. Tarasenka buvo įsigudrinęs auginti net baravykus – nešdavo samanas iš miško su grybiena ir laukdavo „derliaus“. Kadangi rūkė pypkę, pats augino tabaką, taip pat iš savo išaugintų serbentų darydavo naminį vyną. P. Tarasenkos žmona Marija Dimitrova lietuviškai nemokėjo, ji darže dirbti nemėgo, dažnai ravėdavo pats rašytojas – mūvėdamas kariškom kelnėm su petnešom.

Anot Gedimino, dėdė mėgdavo juokauti, gražiai bendraudavo su vaikais – atėjusiems į svečius įteikdavo po dvi kraiteles, į vieną reikdavę rintis gėrybių sau, į kitą – šeimininkui, o paskui po medžiais susodintiems pasakodavo legendas apie senovę. Sūnėnas dažnokai rasdavo jį sėdintį sode po medžiais ir rašantį, turi jo padovanotų knygų su dedikacijomis. Vaikams rašė todėl, kad norėjo pasakoti apie Lietuvos didingą praeitį, o cenzūros sąlygomis rimtų mokslinių kūrinių istorinėmis temomis publikuoti nebuvo galima. Duktė Natalija tėvo rankraščius slėpė užkasusi darže, dalis rankraščių dingo redakcijose. Sudėtinga buvo Lietuvos karininkui, atsargos pulkininkui, prisitaikyti prie sovietmečio sistemos – jam daug padėję bičiuliai karininkai, perėję į sovietų armiją. Pskovo universitete eksternu baigęs archeologijos studijas, P. Tarasenka buvo tikras lietuvių priešistorės specialistas, aprašė 300 Lietuvos piliakalnių. Iš darbo Karo muziejuje, kuriame išdirbo 30 metų, pėsčiomis Savanorių prospektu eidavęs namo – su šiaudine skrybėle, tiesus kaip styga, iš tolo matomas, mėgdavo sustoti sutikęs pažįstamą ir pasišnekučiuoti. Žmogų sutikdavo su šposu, visada pagirdavo moterų išvaizdą. Tokie ryškiausi sūnėno prisiminimai apie dėdę Petrą Tarasenką.

Iš trijų paties P. Tarasenkos vaikų iki 2012 m. rudens, kada buvo muziejininkės aplankyta, gyva tebuvo 87-rių metų jauniausia duktė Natalija, pateikusi dar daugiau informacijos apie tėvo asmenybę ir gyvenimą. Paklausta, ar buvo tėvelis griežtas, patvirtino diržą kabėjus matomoj vietoj, tačiau seserys jo niekada neragavusios, o brolis porąkart yra gavęs už netinkamą elgesį su mergaitėmis (damomis). Tėvui grįžus 16 val. iš darbo, visa šeima sėsdavo pietauti – pietūs buvo šeimos ritualas. Tėvai sugyveno darniai, mama buvo tradicijų puoselėtoja, stačiatikių tikėjimo, kilusi iš Pskovo, bažnyčių miesto.

Ponia Natalija daugiau papasakojo apie šeimos gyvenimą ir tradicijas, kaip jų namuose buvo švenčiamos įvairios šventės. Per pavasario lygiadienį, Visų šventųjų kankinių dieną, kovo 14-tąją mama kepdavo mielinius paukštelius (tai paukščių sugrįžimo diena), galvelėje paslėpdavusi litą – radusiajam būdavo didžiausia laimė, paukštelių buvo kepama tiek, kiek giminių sės tądien prie vaišių stalo. Ypatinga nuotaika tvyrojo namuose ir per Velykas – Didžiąją savaitę nuo ketvirtadienio būdavo laikomasi pasninko, skaitomos evangelijos (stačiatikiai skaito 12 evangelijų). Didžiausias įspūdis vaikams būdavo pareiti iš bažnyčios su ugnele – popieriniais maišeliais apgaubtos žvakės buvo nešamos iš cerkvės į Tvirtovės alėją. Per Velykas tėvas apsivilkdavo karininko uniformą ir eidavo su vizitais, mama ir mergaitės priiminėdavo svečius namuose. Tądien lankytojai būdavo ypatingai pasipuošę – su smokingais, baltais šalikais, skrybėlėti, į svečius eidavo tik vyrai, moterys likdavo namuose, stačiatikių papročiu pasibučiuodavo tris kartus. Didžiulis stalas buvo puošiamas daigintais kviečiais, ant jo puikuodavosi kiaulienos ir veršienos kumpiai, būtinai trys tortai, prie mažo staliuko buvo geriamas vynas, užkandžiaujama. Namuose visada padėdavo tarnaitės, auklės, švenčių dienomis darbų užtekdavo visiems – buvo blizginamos sidabrinės ikonos, švarinamasi iš pagrindų, įdarbinamas būdavo ir tėvelis – jam tekdavo traukti iš duonkepės rusų labai mėgstamus pyragus. Per Sekmines namus puošdavo berželiais, o Joninių vakarą eidavo užmiestin rinkti bagatkių (žiedai kaip pūkeliai) – kieno puokštelė per naktį pražysdavo, tas bus turtingas. Šv. Kalėdos buvo organizuojamos Karininkų Ramovėje, labiausiai vaikų laukiamas apsilankymas – dovanų kambary, kurių būta dviejų – jaunesniems ir vyresniems vaikams. Deja, paskubom įvestai Natalijai įsprausdavo į rankas kokį medinuką ar guminuką, o didieji meškinai ir lėlės turbūt atitekdavę didesnių ponų vaikams...

Įsispraudusi tarp krosnies ir bufeto Natalija mėgdavo stebėti tėvą – mėgstamiausia tėvo vieta namuose būdavo prie krosnies. Prisimena kartą, kai jis ėmė knapsėti klausydamas nuobodaus svečio. Kada tėvelis rašydavo, dukra nemačiusi, mat jis buvo vyturys, anksti guldavo ir anksti keldavosi, o jiedvi su mama – pelėdos, mėgdavo pamiegoti. Šeimoje P. Tarasenka kalbėjo rusiškai, o rašė lietuviškai. Dirbdavęs prie braižomosios lentos, kurią sukonstravo brolis, o rašomasis stalas nukeliavo į miegamąjį, ten dirbdavo mama. Namuose visąlaik būdavę gyvūnų, nes šeima nuolat priglausdavo benamius priklydėlius. Tėvas niekada nevalgydavo paukštienos, nes draugavo su vištom, jas lesindavo ir neleisdavo pjauti. Buvęs ne per daug kalbus ir visada ką nors dirbdavęs – sode ar namie. Ekspedicijose prapuldavo iš namų visai vasarai, o rudenį grįždavo nešinas maišais. Šeima radinius štabeliuodavo ant aukšto.

Mirė P. Tarasenka išgyvenęs beveik 70 metų. Pasirinko būti palaidotas Eigulių kapinėse, nes brangus buvo čia stūksantis piliakalnis, o ir Nerį labiau mėgęs nei Nemuną. Sūnus Nikolajus mirė vokiečiams traukiantis (saugumiečių suluošintas per tardymus), duktė Marija nuo ligos mirė paauglystėje. P. Tarasenkos žmona sulaukė 83-trejų, ji buvo kilminga, poniška, o rašytojas kilęs iš prasčiokų, iš ūkininkų, nors visus žavėjo savo povyza, kariška uniforma. Dukra tebesaugojo tėvo vizitinę kortelę, kurioje įrašyta: Petras Tarasenka – pulkininkas leitenantas.

Maironio lietuvių literatūros muziejus Petro Tarasenkos 130-ųjų gimimo metinių proga stengiasi paskleisti per ekspedicijas sukauptą medžiagą apie šį nepaprastą žmogų – karininką, archeologą ir produktyvų, savitą rašytoją, kurį prisimenantys vadino geros tyros širdies stebuklingu žmogum, iš kurio gera buvo pasimokyti. Rašytojo jubiliejus – gera proga perskaityti jo rašytas knygas, kurios įdomios įvairaus amžiaus tarpsnio skaitytojams, skatina patriotiškumą, meilę Lietuvos senovei, archeologijai bei visai lietuvių kultūrai. Užsiropštę ant kurio nors Lietuvos piliakalnio beveik galime būti tikri, kad ant jo stovėjo, jį kasinėjo, nuo jo į tolius žvelgė ir P. Tarasenka...

Parengė edukatorė Vilma Petrikienė