Juo arčiau Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, tuo daugiau šiai iškiliai datai skirtų ženklų galima atrasti. Atradimai dažnai netikėti – visą laiką buvę šalia, tačiau likdavę tarsi neapstebimi. Tokio atradimo pavyzdys – Petro Dirgėlos „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Ruošiant Petro Dirgėlos septyniasdešimtmečiui skirtą parodą tie keturi stori tomai (keturiolika knygų), parašyti 1997–2004 metais, vertė suklusti ir naujai įvertinti...
Tačiau iš pradžių šiek tiek oficialios enciklopedinės informacijos: Petras Dirgėla, prozininkas, eseistas, istorinio, istoriosofinio romano kūrėjas, lietuviško epo autorius, gimė 1947 m. Žvaginių kaime, Klaipėdos rajone. 1965–1972 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo laikraščių „Komjaunimo tiesa“ ir „Gimtasis kraštas“ redakcijose, Lietuvos kino studijoje, žurnalo „Metai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju... Su žmona Dalia užaugino du sūnus – Titą ir Kiprą. Jis – Simono Daukanto premijos, „Varpų“ literatūrinės premijos, Vyriausybės meno premijos, Lietuvos rašytojų sąjungos premijos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos, Antano Vaičiulaičio premijos laureatas, apdovanotas LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Rašytojo darbai išversti ir skaitomi 10 užsienio kalbų. Mirė 2015 m. Vilniuje, palaidotas Antakalnio kapinėse…
Dar keletu sakinių būtų galima  apibrėžti vieną svarbiausių rašytojo gyvenimo dalykų – kūrybą. Romanai (parašyti su broliu Povilu Dirgėla): „Likime, keliauk sau”, „Šalavijų kalnas“, „Pogodalis“, „Šermenų vynas“ , novelių knyga „Aistrų atlaidai“. Nuo 1982 m. rašė vienas. Romanai „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, „Amžių dienai dūzgianti giria“, novelių apysaka „Mažas vaikelis su senelio lazda“. „Arklių romansai“, apsakymas bei romanas,  novelių knyga „Jauno faraono vynuogynuose“ – paskutinės, 2005–2008 m. išleistos rašytojo knygos. Kūryba – unikali ir monumentali.
Tačiau didžiausias ir reikšmingiausias P. Dirgėlos gyvenimo kūrinys „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Keturios knygos: „Benamių knygos“, „Ceremonijų knygos“, „Vilties pilnųjų knygos“, „Alibi knygos“. Už jį rašytojui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Kūrinys – savitas paminklas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, unikalus ir didingas lietuvių tautos epas, kuriame sprendžiamos valstybingumo problemos nuo Lietuvos priešistorės ir XIII a. Mindaugo karalystės iki Sąjūdžio bei šių dienų.
„Rašiau ne literatūros kūrinį, kūriau architektūros ansamblį iš romanų, spaudžiau iš romano žanro viską, ką galima. Buvau pasirengęs, iššniukštinėjęs istoriją – Europos, regiono ir visa kita. Dirbau, kad pateisinčiau savo tuometinį buvimą, žinodamas, jog daugiau tokios akimirkos nesulauksiu“, – teigė autorius. Literatūrologės J. Sprindytės paklaustas, ar čia buvusi misija, atsakė: „Tokia ir misija – dulke gimei, dulkė esi ir dulkę gali nuveikti. Nors – labai daug sveikatos sudėjau, per anksti išeikvojau gyvastingumo energiją. Negaila, žinau dėl ko. Turės tai prasmės, naudos, nežinau, bet esu ramus, kad tai dariau.“
Kalbėti apie Petrą Dirgėlą, tyrinėti jo kūrybą, domėtis rašytojo pasaulėžvalga skatina ir nedidelė knygelė „Apie Karalystę / Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas”. Tai Kembridžo filosofijos doktoranto Viliaus Bartninko pokalbis su rašytoju, atskleidžiantis ir rašytojo gyvenimą, ir jo kūrybos prasmes. Knygoje rašytojo mintys apie sovietmetį, geopolitiką, Lietuvos istoriją ir  apie valstybę. Dirgėlos nuomone, nedidelėje tautoje bent keli plunksnos meistrai turi nuolat rašyti apie valstybės praeitį. Jam pačiam valstybė buvo svarbiau nei literatūra. V. Bartninko paklaustas, kam reikalinga valstybė, atsakė: „O tau namų reikia? Stogo virš galvos reikia? Reikia. Namie jei viskas gerai, jei šeima sutaria, visi sveiki, vaikams gerai klostosi, tai namuose jauku, jiems namie geriausia – čia saugiausia, čia gauna žmogiškos šilumos, čia pailsi. Tai mažiausiasis žmogaus kosmosėlis. Valstybė yra tas pats. <...> Viskas susiveda į vieną pamatinį dalyką – į saugumą, į baimės įveikimą...“
Šiemet, vasario 21 dieną Petras Dirgėla būtų šventęs 70-ąjį gimtadienį. Deja, dangus jam nebuvo maloningas... Siūlome peržvelgti nedidelę parodą – keliolika rašytojo gyvenimo ir kūrybos fragmentų. Paroda parengta laikantis jo pasiūlyto pirmojo „dirgėlizmo“ principo: „nepasakok pasakojimo iš eilės, kaip ten kas atsitiko, įsimylėjo ir galiausiai išsišaudė. Tokias istorijėles pinti banalu. O kas įdomu..?“
 

 Parengė Virginija Markauskienė