Ruošiant virtualią parodą, skirtą P. Cvirkos 110-osioms gimimo metinėms, apima prieštaringi jausmai, kaip ir prieštaringa šio rašytojo asmenybė, prieštaringas jo gyvenimo laikotarpis, taip pat ir mūsų požiūris į jį šiais laikais. Vis dėlto muziejus yra kultūros įstaiga, todėl rašytojus stengiasi vertinti objektyviai. Kaip rašo poetas, vertėjas, literatūros tyrinėtojas Tomas Venclova, „kultūrininkus, skirtingai negu politinius veikėjus, reikia vertinti ne pagal jų pažiūras ar politines klaidas, o pagal indėlį į kultūrą. Petras Cvirka ir Salomėja Nėris nepadarė tikrų nusikaltimų – tokie veikalai, kaip „Brolybės sėkla“ ar „Gruzijos širdis“ užima Petro Cvirkos pavelde labai nedidelę vietą ir ne daugiau nuodėmingi...“
Šįsyk apie P. Cvirką todėl, kad metinės, ir todėl, kad iškilusi labai aktuali problema – griauti ar negriauti jam pastatytus paminklus (tiek Vilniuje, tiek Kaune). Pati dirbu Kaune, pastate, kuriame kelis sovietinius dešimtmečius veikė P. Cvirkai skirtas muziejus, rūsyje esančiame kambarėlyje buvo parašytas romanas „Frank Kruk“, pro langą visas aštuonias valandas matau jo paminklinį biustą, sukurtą skulptoriaus V. Palio. Dėl to kyla įvairiausios mintys, tačiau jas ir vėl geriausiai iliustruos minėtas T. Venclova: „...griauti paminklus (išskyrus tikrų nusikaltėlių paminklus) yra pigi pseudopatriotinė praktika, kurią derėtų vadinti išvirkščiu bolševizmu. [...] Ar negalime suvokti to paminklo kitaip, o tik tuo būdu, kurį norėjo primesti sovietai? Svarbu ir tai, kad vilniečių apklausa parodė: apie septyniasdešimt procentų Petro Cvirkos paminklo griauti nenori. Nejaugi svarbiau atsižvelgti ne į šį visuomenės balsą, o į palyginti negausius (bet rėksmingus) populistų balsus ar net į kurios nors partijos poziciją?“ Gal visgi norintiems viską griauti darsyk reiktų perskaityti šio rašytojo „Šyvio dalią“ ar „Mikučio vargus“ – kūrinius, kurie sujaudina iki ašarų, ugdo empatiją – vis retesnį mūsų visuomenės bruožą.
Ne tik T. Venclova (beje, kaip pats prisipažįsta, esąs tolimas P. Cvirkos giminė), bet ir vienas žymiausiųjų lietuvių poetų ir kritikų Alfonsas Nyka–Niliūnas yra pareiškęs, jog P.Cvirka – geriausias XX amžiaus Lietuvos prozininkas,  jo trys romanai („Frank Kruk“, „Žemė maitintoja“, „Meisteris ir sūnūs“), dešimtys apsakymų, juo labiau novelės vaikams ir pasakos įeina į lietuvių literatūros aukso fondą. Ir ne vienas jis susitepė kolaboravimu. Ir vėl, anot T. Venclovos – „tokių asmenų vardais nedera, pavyzdžiui, vadinti mokyklų. Tačiau nedera griauti ir jų paminklų – jie vis dėlto turi neabejojamų nuopelnų, o šie  žymiai pranoksta jų nuodėmes.“
Renkant eksponatus šiai parodai, sklaidant P. Cvirkos seno moksleivio kalendoriaus lapelius, netyčia (o gal tyčia) užkliuvo pablukęs, paprastu pieštuku būsimo rašytojo (tada dar tik šešiolikmečio) įrašas: „Mano sąžinė – mano Dievas (d.)“ --------- P. Cvirka“. Gal vis dėlto reikia atskirti kultūrinius dalykus nuo politinių, paliekant juos kiekvieno žmogaus sąžinei, pagaliau – aukščiausiam mūsų teisėjui...
Šioje parodoje eksponuojamuose laiškuose kolegoms, atvirlaiškiuose draugams atsispindi rašytojo nuotaikos, aktualūs gyvenimo įvykiai, įspūdžiai iš kelionių, pagalbos prašymai. Ryškėja šios asmenybės temperamentas, bendravimo stilius, charakterio bruožai, gan panašūs į daugybės žmonių užrašytus atsiliepimus apie P. Cvirką – moksladraugį, rašytoją, kolegą, vyrą, tėvą, kaimyną. Iš tų prisiminimų ir daugelio nuotraukų matome mąslų, dabitiškai pasipuošusį kostiumu ir kaklaraiščiu, dažnai skrybėlėtą jauną vyrą – rašytoją, mūsų literatūrai palikusį kūrinius, kuriuos išbandė laikas, kuriuos skaito ir, manytina, dar skaitys ateinančios kartos.
Na, o visa kita kol kas slepiasi po storu abejonių, gandų, prieštaringų faktų sluoksniu...
 

Parengė Vaikų literatūros muziejaus muziejininkė Vilma Petrikienė