Virtualios parodos

Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo dvi seserys rašytojos : Sofija Ivanauskaitė – Pšibiliauskienė (1867–1926) ir Marija Ivanauskaitė – Lastauskienė (1872–1957). Rašytojų tėvas dailininkas Nikodemas  Erazmas Ivanauskas buvo bajoriškos kilmės, valdė paveldėtą Paragių dvarą Žemaitijoje (Akmenės r.), kuris ir tapo klasikių tėviške, užuovėja nuo visų gyvenimo negandų. Rašytojų mama Karolina Pečkevičiūtė  taip pat buvo meniškos prigimties, puoselėjo dvaro aplinką, gėlynus, mėgo rankdarbius. Seserys sistemingo išsilavinimo negavo, buvo mokomos namuose, pamėgusios knygas, skaitė viską, kas tik pakliūdavo po ranka. Svajojo, fantazavo, klaidžiojo naktimis mėnesienoje, klausėsi kaimiečių gyvenimo istorijų, nuoširdžiai pergyveno dėl jų skurdo, vargų, nuožmių likimų ir rašė, vaizdžiai atspindėdamos tas istorijas savo apysakose. S. Pšibiliauskienės apsakymuose ir apysakose dažniau dominavo kaimo žmonių gyvenimo vaizdai, socialinė nelygybė, moralinės problemos, užuojauta našlaičiams, likimo nuskriaustiesiems („Našlaitė“, „Motulė paviliojo“, ,, Ponas Dramblevičius“, „Klaida“ ir kt.), o Marijai Lastauskienei buvo artimesnis miesto žmonių gyvenimas („Paša“, „Vanka“, „ Radybos“, „Pirmoji tarnyba“, „Šviesuliai ir šešėliai“, „Praeities šmėklos“ ir kt.). M. Lastauskienė keliolika metų gyveno Varšuvoje ir Peterburge, ten dirbo  papuošalų dirbtuvėse, todėl gerai pažino amatininkų ir kitų miestiečių gyvenimą. Ištekėjusi už baltarusių veikėjo Vaclovo Lastauskio, gyveno Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais sugrįžo į Paragius, o 1938 m.  apsigyveno Kaune. Abi seserys kūrybiškai bendradarbiavo (Sofija, geriau mokėjusi lietuvių kalbą, kūrybinio kelio pradžioje vertė Marijos kūrinius iš lenkų kalbos į lietuvių, vėliau jos tekstus redagavo, taisė), todėl sunku nustatyti tikrąją kai kurių kūrinių autorystę. Tik po Sofijos mirties (1926 m.) M. Lastauskienė ėmė pasirašinėti tikrąja savo pavarde. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve saugomi pirmieji seserų knygų leidimai, pasirašyti bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Tai plonos kuklios knygelės, išleistos dar lietuviškos spaudos draudimo laikais Tilžėje, taip pat leistos Vilniuje, spausdintos M. Kuktos, J. Zavadskio spaustuvėse. Vėliau rašytojų knygas leido „Švyturio“ bendrovė, po karo – Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1930 m. M. Lastauskienė apysaką „Radybos“ pasirašė ir slapyvardžiu „Lazdynų Pelėda“, ir tikrąja savo pavarde. Šią apysaką išleido „Sakalo“ leidykla.

Nuotraukų iš rašytojų asmeninio gyvenimo nėra daug, ypač S. Pšibiliauskienės, kuri gyveno žymiai trumpiau už seserį. Sofija 1891m. ištekėjo už gerokai vyresnio savo kaimyno Rapolo Pšibiliausko, susilaukė duktės Milės ir sūnaus Stasio, tačiau judviejų santuoka nebuvo laiminga. Rapolo likimas tragiškas: išvykęs į Ameriką, žuvo gamykloje nelaimingo atsitikimo metu.  Daugiau biografinių žinių apie abi rašytojas galime rasti Stasės Lastauskaitės-Matulienės užrašytuose atsiminimuose.

Be rašymo seserys turėjo ir kitokių pomėgių. Gabumus rankdarbiams liudija ir muziejuje saugomi memorialiniai daiktai: siuvinėta šilkinė staltiesėlė, stikliniais karoliukais puošta apykaklė, austa drobinė ir siuvinėta prijuostė, austos tautinės juostelės. Seserys taip pat puoselėjo dvaro gėlynus, daržus, mezgė šeimai šiltas kojines ir pirštines. Marija mėgo gyvūnus, globojo benames kates. Paragių dvaro kieme (dvaro ansamblis renovuotas 2014 m.) ir šiandien tebestovi akmeninis stalas, prie kurio seserys ne tik ilsėjosi, svajojo, bet ir rašė...

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė