2022-08-08
Parodos

Liepos gale Maironio lietuvių literatūros muziejaus istoriniame rūsyje duris atvėrė paroda „Julija Švabaitė-Gylienė: Tu niekur neišėjai...“, skirta rašytojos 100-čiui. Praeitais metais „pandeminiai čiuptuvai“ buvo sukaustę viešą bendravimą, tad J. Švabaitės-Gylienės (1921–2016) sukaktį paminėjome tik virtualiai (žr. virtualią parodą). Dabar jau kviečiame apsilankyti stacionarioje parodoje, o rugsėjo 8 dieną, kartu su rašytojos vaikais, atvyksiančiais iš Kanados ir JAV – Jurga Gylyte, Aušra Gylyte ir Linu Gyliu su žmona Dana, dalyvauti Jubiliejiniame minėjime (žr. renginio skelbimą).


Parodoje per archyvinę medžiagą: nuotraukas, dokumentus, rankraščius, laiškus, knygas, rekonstruojamas J. Švabaitės-Gylienės gyvenimo ir kūrybos kelias, kuris driekėsi 1921–1944 m. Lietuvoje ir Prancūzijoje; 1944–1949 m. Austrijoje ir Vokietijoje; 1949–1960 m. Australijoje; nuo 1960 iki 2016 metų JAV ir Lietuvoje. Daugiau nei septyniasdešimt metų, menininkė gyveno svetur, puoselėdama gimtąją kalbą, mintyse sugrįždama į tėvų namus. Ilgesingi prisiminimai tapo jos kūrybos pagrindu, svečioje šalyje iš jų audė poetinę drobę. Žemininkų kartos rašytojos J. Švabaitės-Gylienės kūrybinis derlius – dešimt įvairaus žanro knygų. Išleido apysaką vaikams „Gabriuko užrašai“ (1973); romaną „Stikliniai ramentai“ (1985), už kurį buvo paskirta dienraščio „Draugas“ premija; 2006 – humoristinių apsakymų knygelę „Draugų laivelis“. Tačiau nuo gimnazijos suolo iki gyvenimo pabaigos mėgiamiausių žanrų liko poezija. Čikagoje ir Lietuvoje išėjo knygos: „Vynuogės ir kaktusai“ (1963); „Septyni saulės patekėjimai“ (1974); „Vilties ledinė valtis“ (1981); „Tu niekur neišėjai“ – 1991 metais poezijos rinktinė pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1994 už knygą  „Žiemos erškėtis“ – Lietuvių rašytojų draugijos premija. 1996 metais J. Švabaitei-Gylienei buvo paskirta 25-oji Vilkaviškio rajono Salomėjos Nėries premija. 2002 m. išleido poezijos knygą  „Kur šią naktį nakvosi“; paskutinė poezijos knyga – „Ant vėlių suolelio“ išėjo 2007 metais. J. Švabaitė-Gylienė rašė: „Mano poezija išpažintinė. Tikiu, kad skaitytojas ras joje ir savo gyvenimo detalių. Jeigu ras ir supras, man buvo verta gyventi“.  


J. Švabaitė gimė 1921 metais gegužės 2l d. Čyčkų kaime, vėliau persikėlė į Didžiuosius Šelvius, Vilkaviškio raj. Mokėsi „Žiburio“ gimnazijoje, aktyviai dalyvavo literatų ir vaidintojų būreliuose, priklausė ateitininkų kuopai. Parodoje eksponuojamos unikalios nuotraukos, kuriose įamžinti J. Švabaitės tėvai bei artimieji; užfiksuotos smagios ir nuotaikingos dienos gimnazijoje. Švabų sodyba buvo netoli rašytojo Antano Vaičiulaičio tėviškės, čia ji buvo dažna viešnia – ne tik knygas skolindavosi, bet ir iš jų savininko patarimus gerte gėrė. „Žiburio“ gimnazija garsėjo savo mokytojais – jai dėstė rašytoja P. Orintaitė, o literatų būreliui vadovavo mokytojas S. Palekas. Jame savo veiklumu išsiskyrė būsimas poetas K. Bradūnas su kuriuo užsimezgusi graži draugystė tęsėsi iki pat mirties. J. Švabaitė rašė: „K. Bradūnas vienu metu vadovavo tam būreliui ir vis skatino kurti. Poezija ir daina mums, Vilkaviškio gimnazijos moksleiviams buvo kaip duona ir druska. Literatūros vakarai klestėte klestėjo per metų metus.“ Pirmuosius eilėraščius parašė gimnazijoje, juos skelbė žurnaluose „Ateities spinduliai“ ir „Ateitis“. Baigusi gimnaziją pradėjo prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vytauto Didžiojo universitete, o gavusi Katalikų veikimo centro stipendiją išvyko tobulintis į Paryžių. Parodoje galima pamatyti dokumento originalą bei įdomias nuotraukas iš studijų Prancūzijoje. Grįžusi į Lietuvą mokytojavo Žemaičių Kalvarijoje ir studijavo Vilniaus universitete. Bičiuliavosi su M. Indriliūnu, B. Krivicku, E. Matuzevičiumi, V. A. Jonynu, P. Aukštikalnyte, P. Jurkumi, V. Mačerniu, M. Bernatavičiūte ir kt. Rašė eilėraščius, spausdino – „Naujojoje Vaidilutėje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Žiburėlyje“ ir kt.


1944 m. Aušros vartų koplyčioje sumainė aukso žiedus su teisininku Jurgiu Gyliu. Besiartinanti antroji sovietų okupacija išstūmė jaunus žmones iš gimtinės į Vakarus. Vokietijoje susibičiuliavo su poetu H. Radausku. Pastarasis jai tapo mokytoju, kritiku ir patarėju: „jis man turėjo likiminės įtakos“. 1949 m. Gylių šeima išvyko į Australiją. J. Švabaitė dirbo įvairius darbus – virvių fabrike, dėstė Melburno lietuvių sekmadieninėje mokykloje, rašė į lietuvių spaudą – „Tėviškės aidus“, „Mūsų pastogę“. Poetė augino keturis vaikus, tad paros laiką teko dalyti tarp valdiško darbo ir namų ruošos, o kūrybai likdavo tik trumpos, poilsiui skirtos valandėlės. Menininkei buvo svetima „kaktusų ir kengūrų žemė“, negalėjo priprasti prie australietiško gyvenimo, ilgėjosi lietuviškos kultūrinės veiklos, todėl 1960-ais su visa šeima persikėlė į Ameriką, apsigyveno Čikagoje. Čia dirbo Ilinojaus universiteto Odontologijos fakulteto laboratorijoj tyrimų srity, tačiau po darbo entuziastingai pasinerdavo į lietuvišką veiklą. Čia tarsi atsiveria jos kūrybos versmės: rašo ir spausdina savo eilėraščius „Aiduose“, „Drauge“, „Ateityje“, „Metmenyse“, „Margutyje“ ir kt.


Eksponuojamuose nuotraukose užfiksuotos retos akimirkos iš Vokietijos DP stovyklos, iškyla gyvenimo akimirkos iš egzotiško Australijos žemyno, iš spalvingos, nuotaikingos veiklos Čikagoje. Parodoje eksponuojami ne tik žurnalai, kuriuose J. Švabaitė-Gylienė bendradarbiavo Lietuvoje ir Amerikoje, jos visos išleistos knygos, bet ir kūrybiniai rankraščiai, straipsnių apie literatūrą, teatrą, parodas lapai, dienoraštiniai užrašai, atsiminimai.


Literatūros kritikai Rimvydas Šilbajoris ir Vytautas Aleksandras Jonynas yra ją pavadinę „lietuviškąja Sylvia Plath“. Julius Keleras aptardamas J. Švabaitės-Gylienės kūrybą rašė, kad jos „eilėraštis ateina iš kasdieninės kalbos, iš tolimų skaudžių prisiminimų, ar galvojimų, kurie prasiiria pro viską, kas jam nėra svarbu šiame pasaulyje. Kaip karo metų pavargėlis jis klajoja tarp pokarinio Reutlingen, Kazlų Rūdos, Alvito, Vilkaviškio, Vilniaus, bandydamas nutraukti užmaršties skraistę, bent paliesti neteisingai mirusių kaktas, išduotų ir neišteisintų, palūžusių ir nepakilusių, pasmerktų ar pasmerkusių save tremties žemei. Su amžina gėla savo vaikystės ir jaunystės pasauliui, su visa tuo, kas yra ar buvo egzistenciškai nepakartojama, unikalu, trapu, kas yra pranykę, sudužę ar sudaužyta“.


J. Švabaitės-Gylienės poetiniai žodžiai gimė ir buvo subrandinti Suvalkijoje, iš jos iškeliavo siekti mokslo į Kauną, vėliau į Prancūziją ir dar toliau į užjūrius. Gyvenimas nelepino, teikdamas vis naujus iššūkius ir išbandymus, tačiau kūrybinis žodis suteikė jėgų atsilaikyti. „Eilėraštyje svarbiausia mintis ir žodis, kuris turi skambėti kaip muzikos instrumentas, būti taupus, šviežias, reikalaująs iš poeto didelio dvasios įtempimo. Gana siauruose eilėraščio rėmuose reikia sutalpinti plačius jausmų laukus, kartais visą didelį gyvenimą“– rašė poetė.

J. Švabaitės kūryba savita: joje veriasi šviesūs, permatomi, skaidrūs, giliai tikinčios moters jausmai. Poetė dovanoja mums „šviesą, viltį ir nuostabią širdies saulę“. Lyg paukščiai baltasparniai, paleisti iš širdies paslaptingų namų į Tėviškės gimtąsias lygumas sugrįžta poetės kūrybos žodžiai...


Parodą parengė muziejininkė Virginija Babonaitė-Paplauskienė ir parodų dizainerė Inga Zamulskienė.

Paroda Maironio lietuvių literatūros muziejuje veiks iki 2022 m. spalio 17 d.