1997 m. Maironio lietuvių literatūros muziejų netikėtai pasiekė labai retas ir įdomus siuntinys: rašytojo, žurnalisto, diplomato, fotografo Petro Babicko (1903–1991) archyvas, kurį jachta „Laisvė,“ vadovaujama kapitono Igno Minioto, parplukdė iš tolimosios Brazilijos.
Nepriklausomoje Lietuvoje gerai žinomas Petras Babickas, kaip ir daugelis kitų Lietuvos rašytojų, 1944 m. kartu su brolio Kazio šeima pasitraukė į Vakarus. Trumpai pagyvenęs Vokietijoje, Italijoje, Kanadoje bandė patekti į Jungtines Amerikos Valstijas, bet nepavykus to padaryti, 1946 m. ryžosi emigruoti į Pietų Ameriką. Ir lemtis buvo tokia, kad teko ten praleisti visą likusį gyvenimą. Apsigyveno Brazilijoje, Rio de Žaneiro mieste. Dirbo diplomatinį darbą, o visą laisvalaikį skyrė kūrybai, kultūrinei veiklai ir lietuvybės puoselėjimui. 1947–1958 m. išleido informacinių leidinių apie Lietuvą ispanų, portugalų, anglų kalbomis, savo eilėraščių knygą „Svetimoj padangėj“, rengė literatūros vakarus, lietuvių tautodailės parodas, vedė radijo laidas portugalų kalba, bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, vertė poeziją. Atrodė, kad niekuomet negalės „prigyti“ visiškai kitoniškoje aplinkoje (taip ir nepriėmė Brazilijos pilietybės, todėl teko vargti senatvėje, nes negavo šios šalies pensijos). Tiesa, skaudžią nostalgiją švelnino tai, kad atsidūrė itin krikščioniškame krašte. P. Babickas buvo giliai tikintis žmogus, dažnai apie tai užsimindavo laiškuose artimiesiems. 1976 m. gruodžio 7 d. laiške brolio Kazio šeimai jis rašo: „Prieš 10 metų Rio (Rio de Žaneiro) lankėsi mano draugo, žymaus žurnalisto sūnus. Besikalbant tas atominis inžinierius man drįso pasakyti, kad nemato ateities lietuvybėj (nors puikiai kalbėjo lietuviškai) ir ...netiki Dievo egzistencija. Jam atsakiau: „Gimti lietuviu yra privilegija, o jei netiki Dievą... nesuprasi, vieno procento nei Pasaulio, nei Žmonijos gyvenimo, čia ir kitur, prasmės.“ Bėgantis laikas ir tikėjimas padėjo susitaikyti su emigranto dalia...
Apie P. Babicko gyvenimą ir kūrybą išsamiai rašoma Maironio lietuvių literatūros muziejaus 2010 m. išleistame archyviniame leidinyje „Petras Babickas“, kurį parengė Aldona Ruseckaitė.
1946 m. apsigyvenęs Brazilijoje, P. Babickas pradeda kelionę po šalį, ieškodamas savo tautiečių, atklydusių į šią be galo tolimą, bet svetingą žemę jau nuo 1926 m. Darbštūs, sąžiningi lietuviai visai neblogai įsikūrę: turi savo žemių, kavos plantacijų, samdo vietinius gyventojus ūkio darbams. Nors ir sėkmingai prisitaikę prie klimato, savitos aplinkos, nepamiršta savo kalbos, papročių, gimtinės. Iš susitikimų, pokalbių, ilgesnio bendravimo sužino nemažai jų gyvenimo istorijų, kitų svarbesnių aplinkybių, kurios privertė emigruoti. Visa tai vėliau panaudoja 1951 m. išleistoje knygoje „Brazilija“.
P. Babickas, jau prieškario Lietuvoje garsėjęs kaip žymus fotografas, meninės fotografijos pradininkas, su fotoaparatu nesiskiria ir visose kelionėse. Seka ne tik lietuvių pėdsakais, bet būdamas jautrus ir pastabus aplinkai, tiesiog negali nesižavėti nepaprasta, egzotiška šio Pietų Amerikos krašto gamta, indėnų kultūra, istorija. Vešli ir gausi augmenija, kalnuotos vandenyno pakrantės, gyvūnijos įvairovė, išskirtinė paukščių rūšių gausa (jų čia priskaičiuojama apie 2000), karštas ir drėgnas klimatas, milijoniniai didmiesčiai – Rio de Žaneiro, San Paulo – su moderniais dangoraižiais ir kino teatrais, istoriniais paminklais, puošniomis bažnyčiomis, milžiniškais paplūdimiais, parkais, – žadina vaizduotę, smalsumą. Rašytojas gerai jaučia socialinius kontrastus, tad įdėmiai stebi ne tik šventines, linksmas ir, atrodo, nerūpestingas minias, užpildančias didmiesčių gatves, bet ir varguolius, neįsivaizduojamame skurde egzistuojančius atstumtuosius – favelų (vargšų gyvenamieji rajonai) gyventojus. Stulbinanti kasdienybė – nepakeliamai sunkus darbas, tropinis karštis, skurdas – ir... su nepakartojamu pietietišku temperamentu čia pat gatvėje išsiveržiantis gyvenimo džiaugsmas: fanatiškai garbinamas futbolas, ištisomis paromis linksminamasi maratoniniuose karnavaluose, netausojant nei laiko, nei jėgų... Tokie nepaprasti įspūdžiai verčia rašytoją nepaleisti fotoaparato nei dieną, nei naktį, paskatina lieti spalvingas akvareles ...
1950 m. lapkričio 21 d. laiške Juozui Prunskiui P. Babickas rašė: „Po Naujųjų M. išeina mano knyga „BRAZILIJA – vaizdai, žmonės, nuotykiai“. Ją tučtuojau Tamstai pasiųsiu ir būsiu dėkingas, jei parecenzuosi. Knygoj bus per 50 vaizdų. Ji leidžiama prenumeratorių lėšomis. Turiu Jums sumanymą. Kadangi Brazilija labai įdomus ir labai apšmeižtas kraštas, noriu Jums rašyti apie ją į DRAUGĄ (dienraštis, leidžiamas JAV lietuvių) trumpais vaizdeliais maždaug po 40 eilučių kasdien ar kas antrą dieną, kuriuos Jūs dėtumėt į DRAUGĄ bendra antrašte: IŠ PIETŲ KRYŽIAUS ŠALIES ar panašiai. Savo straipsniuose paliesčiau visa, kas Br. (Brazilija) yra įdomiausia, nuo akmens amžiaus laikotarpio atstovų indėnų gyvenimo per orchidėjas, kaboklus (samdomi ūkio darbininkai), bisius (nežinoma reikšmė), deimantus, žudynes, auksą, gyvates, peteliškes, gėles, paukščius, teatrą, muziką, religijos ieškojimą etc. ir baigiant naujoviškiausiais Cesario Lates atominiais tyrinėjimais, kurio padėjėjas, beje, yra lietuvis inž. Cimleris. Šitoj filmoj apie Braziliją lietuviško veikimo būtų maža, tačiau, esu tikras, kad turinys įdomus ir USA lietuviams, nes Br. didžios ateities kraštas, kur mūsų turtingi USA lietuviai dar galėtų daug biznių padaryti...“
Na, iš tikrųjų, kaip mini autorius – „šitoj filmoj apie Braziliją...“ – buvo įdėta daug pastangų: ruošėsi išleisti antrąją knygos dalį, dėl kurios net nuvyko į Amazonės džiungles. Laiškuose broliui Kaziui 1951–1952 m. rašė: „Turiu pasigirti, kad iš gerų prietelių patyriau malonią staigmeną ir savotišką dovaną: tai lėktuvo bilietas į Amazonę visam mėnesiui... Ta kelionė yra iš dalies pavojinga ir iš dalies būtina, nes turiu jau parengtą spaudai BRAZILIJOS antrą dalį, kuriai labai truko medžiagos iš Amazonės srities.“ Po kelių mėnesių: „Grįžau iš Amazonės visai sveikas (...) Įveikiau per 11.000 kilometrų. Jei būčiau jaunesnis ir kiek pinigų turėčiau, ten pasilikčiau gyventi – labai įdomus pasaulis.“ Dar vėliau: „Su „Brazilija“ (knyga) mane visi platintojai apgavo (...) Dėl savo pasitikėjimo žmonėmis aš labai kenčiu ir sėdžiu be pinigų net vaistams pirkti, nekalbant jau apie poilsį...“ Vis dėlto P. Babickas nenuleido rankų: lankėsi Bolivijoje, Paragvajuje, Argentinoje; svajojo ir apie šių kelionių leidinį... Deja, dėl lėšų stokos ir kitų priežasčių, visos viltys žlugo: knygų išleisti nepavyko.
Šiandien muziejuje saugomame P. Babicko rinkinyje yra išlikę apie 800 vnt. jo darytų nuotraukų, kuriose užfiksuoti unikalūs XX a. 4–5 dešimtmečio Pietų Amerikos šalių vaizdai. Virtualiai parodai atrinkta nuotraukų iš jau anksčiau minėtos knygos (P. Babickas. „Brazilija“. Rio de Žaneiras – San Paulas,1951 m.) ir niekur neskelbtų keliasdešimt įdomesnių nuotraukų, apsiribojant didmiesčių gyvenimo tematika, vienu kitu įspūdingesniu gamtos vaizdu ar portretu. Šį kartą siūlome tik mažą dalelę nuostabios egzotikos, su kuria gyveno, išgyveno ir ...susigyveno išdidus savo vienatvėje, laisvas ir ambicingas lietuvis menininkas: kūrybinga, įvairiapusė asmenybė, likimo nublokšta į kitą Žemės rutulio pusę.
Parengė fondų muziejininkė Virginija Pačėsaitė