2024 m. vasario 24 d., būtume šventę poeto, eseisto, literatūros kritiko, vertėjo Kęstučio Navako apvalų jubiliejų – 60 metų, tačiau ši daugiabriaunė asmenybė mirė po sunkios ligos, kurios, pasak artimųjų, nesigydė tradicine medicina, vartojo savo „tekilos terapiją“ dar 2020 m. vasario 16 d. Simboliška data, kaip simboliški ir daugelis reiškinių bei žmonių, įvykusių ar sutiktų poeto Kęstučio gyvenime. Pats Kęstutis Navakas, kalbėdamas apie estetines kryptis, labiausiai ir mėgo simbolizmą, romantizmą, neoromantizmą...

Šia virtualia paroda, pasitelkus muziejuje saugomą gausų K. Navako rinkinį, norima supažindinti skaitytoją su vienu iš K. Navako vaidmenų – nuobodžio veidrodžių daužytojo, kuriuo jis kartais, pasak literatūros kritikės Virginijos Cibarauskės, drąsiai disponavo tiek savo kūryboje, tiek gyvenime: „Nes tai buvo žmogus, kuris mėgo savotišką išsiskaidymo vaidmenų žaidimą. Vargu, ar kas galėtų pasakyti vienareikšmiškai, kas buvo Kęstutis ar koks jis buvo. Nes savo poezijoje jis prisiimdavo daug kultūrinių vaidmenų – samurajus, žaidžiantis vaikas, atsiskyrėlis, bohemietis“.

Toks metaforiškas pavadinimas – nuobodžio veidrodžių daužytojas – pasirinktas neatsitiktinai, o kaip aliuzija į K. Navako knygą „Gero gyvenimo kronikos“ (2017), jo paties ištarmėje pasakytais žodžiais: „Nuobodžio veidrodžiai. Būtent taip mums kartais atrodo mūsų dienos, ir būtent tokių jų mums nesinori. O juk tokių ir nereikia, tiesą sakant, tokių ir nėra. Kiekviena yra potencialus nuotykis ir jį patirti gali ne tik trys muškietininkai“.

Poeto gyvenime tų nuotykių, kaleidoskopiškų situacijų, įvykių būta ne taip ir mažai. Virtualioje parodoje, pasitelkus nuotraukas, stengiamasi bent sekundei, bent mirksniui užsiminti, kalbėti, priminti įvairiapusę K. Navako asmenybę...

Pasakojimas plėtojamas chronologine seka – nuo ankstyviausią gyvenimo etapą atskleidžiančių muziejinių vertybių. Tokių nėra daug – saugomos tik dvi maždaug 1966–1970 m. laikotarpio nuotraukos. Pirmoje mažasis Kęstutis ant neatpažinto vyro rankų, kartu su brangiausiu ir artimiausiu žmogumi savo močiute iš mamos pusės Leonora Navakiene (1919–2023). Gimė Šeimyniškiuose, Vyžuonų sen., Utenos rajone. Mamos neteko visai kūdikystėje, tėvo nepažinojo. Vaikystė prabėgo Taujėnų miestelyje, Ukmergės rajone. Daugiausiai laiko praleisdavo gražiajame dvare, kur močiutė, daugelio vadinta Eleonora, buvo paskirta vadovauti tarybiniam sodininkystės ūkiui. Pasak K. Navako artimųjų, močiutė buvo labai tikinti ir sovietmečiu siuvo kunigams rūbus ir net šiek tiek padėjo platinti nelegalią spaudą.

Vėliau, būdamas maždaug 8 metų, likimui taip susiklosčius mažasis Kęstutis kartu su močiute persikrausto į ramią Kauno Žaliakalnio gatvelę, į kuklų namelį, kuriame Kęstutis turėjo savo erdvę – paslaptingą palėpę, kurioje gyveno, kūrė, svajojo. Pradeda lankyti tuometinę J. Aleksonio vidurinę mokyklą (dabar tai „Saulės“ gimnazija), C klasę. Iš šio paaugliško, linksmo ir nerūpestingo gyvenimo išlikusių muziejinių vertybių jau žymiai daugiau. Čia galima išvysti jo klasės nuotrauką su bendraklasių parašais kitoje pusėje, portretinę nuotrauką, darytą vienoje Laisvės alėjos fotoateljė, mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros sąsiuvinį, susipažinti su dailia būsimo poeto rašysena. Jau mokyklos laikais įvairių išvykų metu jaunuolis iš draugų tarpo išsiskyrė ir savo išvaizda, ir laikysena – gana aukštas, ilgų šiek tiek garbiniuotų plaukų, mąslaus, svajingo žvilgsnio.

Pirmuosius eilėraščius parašo dar paskutinėse mokyklos klasėse. Būdamas ne tik kūrybingas, bet ir gudrus, įteikė poetui Donaldui Kajokui ne tik savo, bet ir kelių draugų ar draugių rankraščius. Norėjo pasitikrinti, ar gerbiamas poetas išskirs jo rašytus eilėraščius iš kitų tarpo. Žinoma, prisiminimuose apie K. Navaką D. Kajokas užsiminė atskyręs Kęstučio mintis, braižą, iškart pastebėjęs neeilinį talentą.

Gražiausius gyvenimo metus Kęstutis nugyveno mylėdamas ir dirbdamas. Keitėsi laikai – keitėsi ir K. Navako išvaizda, laikysena, savęs suvokimas. Baigęs mokyklą, Kęstutis niekur neemigravo, liko tikras kaunietis, šio miesto kultūrinio gyvenimo kūrėjas. Anksti vedė. Tačiau ir anksti suprato, kad viena mūza – ne jam. Trys santuokos, susilaukė dviejų sūnų. Daugybė mylimųjų, kurių vardus ir prisiminimus nuneš laikas. Tiesa, vienos jų pieštas Kęstučio portretas puošia šią virtualią parodą.

Dirbo vien kūrybinį, kultūrinį, literatūrinį darbą. Jo veiklų ir pomėgių spektras platus: rašė kultūros temomis „Kauno dienoje“, „Noriu“, „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“ ir kt. Teko išbandyti jėgas ir televizijoje – maždaug 1998–2004 m. dirbo Lietuvos televizijoje (dabar tai Lietuvos radijas ir televizija – LRT), rengė ir vedė kultūrines laidas.

Būta išvykų į užsienį. 1992 m. baigė vokiečių kalbos kursus Zalcburge, vėliau vertė iš vokiečių kalbos. Galima matyti 1994 m. JAV darytą nuotrauką, kurioje poetas nusifotografavęs su Vytautu Kavoliu. Vėliau lankė įvairias knygų muges, literatūrinius festivalius Frankfurte, Kaliningrade ir kt.

Teko šiek tiek padirbėti ir Centriniame Kauno knygyne, o 1996 m. kartu su drauge ir partnere Valentina Navakauskaite Daukšos gatvėje atidarė savo knygyną-klubą „Septynios vienatvės“. Valentina, kaip ilgą darbo patirtį knygynuose turėjusi darbuotoja, buvo atsakinga už prekybinę knygyno veiklos pusę, Kęstutis – buvo to knygyno veidas ir siela. Visi, kas jame apsilankė, jautė ypatingą sklandančią aurą. Knygynas veikė apie 10 metų, jame įvyko daugiau nei 70 įvairių ne tik Lietuvos, bet ir užsienio rašytojų vakarų, knygų pristatymų, jame lankėsi net ir prezidentas V. Adamkus ir Estijos prezidentas L. Meri.

Apibūdinti šio fenomenalaus reiškinio, jo nemačius ir jame nedalyvavus – neįmanoma. Tai liudija kelios nuotraukos iš 1996–1999 m. laikotarpio, jose K. Navakas užfiksuotas su L. Donskiu, J. Erlicku. Norint pajusti tą aurą pirmiausia reikia skaityti paties K. Navako tekstus, puikiausiai tam tinka jo esė tokiu pačiu pavadinimu „Septynios vienatvės“, pirmą kartą publikuota „Šiaurės Atėnuose“.

K. Navakas buvo įvairių literatūrinių festivalių lankytojas ir dalyvis: užfiksuotas su J. Kunčinu „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ (1998), su Z. ir G. Bulgakovais Alytaus „Imbiero vakaruose“ (2004), „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ (2005, 2009 ir paskutinė jo turima nuotrauka 2019), „Vilniaus knygų mugėje“ su D. Molyte-Lukauskiene ir V. Daškevičiumi (2007) ir kt.

Ypatingas ryšis siejo su įvairiomis Kauno menininkų mekomis, viena tokių – Maironio lietuvių literatūros muziejus. Galima išvysti jautrių nuotraukų, pavyzdžiui, su sūnumi ant rankų, iš „Poezijos pavasario“ festivalio. Pats Kęstutis Navakas „Poezijos pavasario“ ir Maironio premijos laureatu tapo 2014 m. už eilėraščių knygas „100 du“ ir „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“.

2006 m. – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, 2019 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatas. Tačiau, kaip pastebėjo jo artimos aplinkos žmonės, paskutinieji gyvenimo metai, sunki liga, neįgaliojo vežimėlis atėmė tą jaunatvišką veržlumą ir puikybę, paliko vienatvę ir susitaikymą.

dešimtas*

ant stalo prakąstas obuolys. dviejuose

vietose. gražiai. kaligrafiškai. atrodo

kažkas dusyk užėjo į mano butą dusyk

manęs čia nesutiko: nesvarbu kad

buvau kad ramiai stebėjau kaip vysta

augalai kai kas dusyk užėjo ir dusyk

nesusitikom. tik pasikalbėjom tik

pasijuokėm gėrėm arbatą nežinojom

apie ką vapsvų akys ir kas parašė

mozartui natą si. atrodo buvo

ateita buvo bandyta grąžinti mane

iš vapsvų akių ir natos si: štai

prakąstas obuolys: aš jį beveik

matau. jis beveik yra. beveik dabar

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2024 m. 

* K. Navako sonetas iš knygos „100 du“ (2013)