Stasys Santvaras (tikroji pavardė Zaleckis) gimė 1902-ųjų gegužės 27 dieną Rūstekoniuose, Seredžiaus valsčiuje (Jurbarko rajone), po kelių dienų buvo pakrikštytas Seredžiaus bažnyčioje, kaip „neteisėtai gimęs“ kūdikis. Augo tik su mama, kuri pasakojo apie prosenelius, dalyvavusius 1831 m. sukilime, apie 1863 m. sugriautą tėviškę, vadintą Santvaryne, apie legendomis apipintus Seredžiaus milžinkapius, girdėjo mamos ir viso krašto dainuojamas melodingas dainas. Baigęs Seredžiaus mokyklos dvi klases, 1915 m. išvyko mokytis į Vilnių. „Ryto“ draugijos lietuviškoje mokykloje švenčių proga deklamuodavo Maironio eilėraščius, ten, Maironio poezijos įkvėptas, ėmė ir pats rašyti. Pirmuosius bandymus pastebėjęs klasės auklėtojas dailininkas Antanas Žmuidzinavičius, pasikvietė būsimąjį rašytoją į svečius, pavaišino pietumis, padovanojo porą sąsiuvinių ir patarė į juos tik eiles rašyti. Pėsčiomis pareidamas iš Vilniaus į gimtinę, parsinešė pirmųjų eilėraščių prirašytą sąsiuvinį.   

Pasibaigus pirmajam pasauliniam karui, mokslus tęsė Kauno „Saulės“ ir Aušros“ gimnazijose. Čia užsimezgė artima draugystė su dainininku Anatolijumi Grišonu, kuris vasaros metu palaikydavo S. Santvarui draugiją ir abu, keldavęsi su saulės patekėjimu ir pėsti eidavę į Aleksoto šlaitus. „Ten aš buvau aptikęs tvirtai į skardį įsirėmusį kelmą, patogią vietą fantazijom ir rašymui. <...> Aleksoto šlaite aš parašiau žymią dalį eilėraščių, kuriuos panaudojau „Saulėtekio maldose“. – prisimena S. Santvaras. Virtualioje parodoje – viena iš ankstyviausių S. Santvaro nuotraukų – abu su A. Grišonu 1921 m. per Kalėdas.

1936 m. autobiografijoje S. Santvaras rašė: „galiu paskelbti, kad gimiau Lietuvoje – gražiausiame, geriausiame ir įdomiausiame žemės kamuolio krašte. To krašto laimei ir gerbūviui norėjau ir tebenoriu aukoti visas savo jėgas ir visą šį žemišką gyvenimą“. Ir išties buvo pasiryžęs tai daryti ir darė: 1919 m. savanoriu dalyvavo kovose su bolševikais, buvo sužeistas, atsargon išėjo gavęs vyr. puskarininkio laipsnį. Išlikusioje 1920 m. nuotraukoje – S. Santvarą matome su savanorio uniforma ir lazda, palengvinusia žingsnius sveikstant po sužeidimo. Galbūt iš prosenelių paveldėjo kovingą dvasią, nes, paskelbus apie renkamus karius Klaipėdai vaduoti, įstojo savanoriu į būrį, kartu prisikalbinęs savo draugus A. Rimydį, A. Gricių, A. Braziulį. Visi jie 1923 m. pradžioje dalyvavo Klaipėdos krašto sukilime. Jam pasibaigus, mokėsi karių brandos atestato kursuose, dirbo Eltoje, lankė Antano Sutkaus vadovaujamą Tautos teatro vaidybos studiją Kaune, buvo jos ir Vilkolakio teatro administratorius. Bet visa tai jo nedžiugino, S. Santvaro svajonėse – kūryba. Raginamas vaidybos studijos dėstytojų A. Sutkaus ir B. Dauguviečio, ėmė rašyti eiliuotus dramos kūrinius.

Kaip menininkas – poetas, dramaturgas, publicistas, vertėjas, operos solistas, libretų autorius – brendo ir formavosi tarpukario Kaune. Virtualioje parodoje – dauguma originaliosios poezijos knygų, rankraščių pavyzdžiai, išspausdinti draminiai kūriniai.

Savo poeziją Maironio poetinės mokyklos atstovas S. Santvaras, kaip ir dauguma jaunųjų poetų, pradėjo skelbti periodikoje. 1921 m. rudenį F. Kiršos redaguoto dienraščio „Lietuva“ kultūriniame priede „Sekmoji diena“ publikuoti pirmieji S. Santvaro eilėraščiai. Parodoje eksponuojamos pirmosios originaliosios kūrybos knygelės: 1924 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Saulėtekio maldos“, prieš tai atskira knygele išspausdinęs simbolistinę dramą „Saulytė“. Su pirmąja poezijos knyga išdrįso pasibelsti į savo neakivaizdinio kūrybos mokytojo – Maironio duris. Įleistas paties namų šeimininko, S. Santvaras įteikė Maironiui knygelę su autografu „Didžiajam Maironiui – Autorius. Kaune, 1924.X.2“. Buvo svetingai priimtas, pasikalbėjo apie kūrybą, abiejų žemaitišką kilmę, net išgėrė po stiklelį garsiojo Maironio sesers Marcelės krupniko. Tačiau didesnio dėmesio ankstyvoji kūryba nesulaukė. Apsilankymo pas Maironį, kaip ir savo pirmojo auklėtojo A. Žmuidzinavičiaus poelgio, skatinančio kurti, S. Santvaras neužmiršo visą gyvenimą.

Iš mamos paveldėjęs gražų balsą ir puikią muzikinę klausą, dainavo choruose, dirbo operos solistu. Nors buvo įsitraukęs į literatūrinį gyvenimą ir V. Mykolaitis – Putinas spausdino jo kūrybą „Židinyje“, S. Santvaras ryžosi tapti profesionaliu dainininku. 1926–1927 m. mokėsi Klaipėdos muzikos konservatorijoje. 1926 m. Kauno valstybės teatre B. Dauguviečio pastatyta S. Santvaro pjesė „Žvejai“ patyrė nesėkmę, buvo suvaidinti vos keli spektakliai. 1942 metais pjesė išleista atskira knygele ir P. Kubertavičiaus pastatyta Kauno dramos teatre, sulaukė didelio pripažinimo, buvo suvaidinta net 50 kartų. 1926 m. išspausdinta fantastinės trilogijos „Minių mylimoji“ I dalis, 1943 m. – komedija „Moterų santarvė“, 1944 m. – pjesė Kaimynai, kuri buvo vaidinama 1943–1944 m.

Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1927–1932 m. Milane studijavo dainavimą, muziką, italų kalbą, dailės istoriją, literatūrą. Ten sutiko savo buvusį mokytoją kompozitorių Stasį Šimkų. Jiems kartu belankant La Scalos operos spektaklius, besišnekučiuojant prie itališko vyno taurės, S. Santvaras sutiko išbaigti S. Šimkaus rašomos operos libretą. Grįžęs iš Italijos, ėmėsi pažadėto darbo ir netrukus parašė trūkstamas operos libreto dalis.

1932–1934 m. S. Santvaras – Valstybės operos teatro solistas. Scenoje labai jaudindavosi, yra pamiršęs tekstą, tačiau jausmingai atliekamos arijos būdavo palydėtos aplodismentais. Virtualioje parodoje publikuojamos ir S. Santvaro sukurtų vaidmenų nuotraukos.

Nusivylęs savo poetine kūryba, S. Santvaras ilgokai nuo poezijos buvo nutolęs, tačiau 1936 m. išėjo jo eilėraščių rinkinys „Pakalnių debesys“, o ypač palankiai 1939 m. buvo sutikta poezijos knyga „Giesmės apie saulę ir sielą“. Jas taip pat galima pamatyti virtualioje parodoje. Šiuose rinkiniuose atsirado romanso ir noktiurno tipo kūrinių, mat muzikalumas ėmė veikti ir originaliąją kūrybą.

1937 m. buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris gavo 14 ha sklypą Palangoje, ant Baltijos jūros kranto pasistatė dviaukštį namą, kuriame apsigyveno jo mama. Atostogų sezono metu pas juos vasarodavo kolegos menininkai, pažįstami, atvykę iš Laikinosios sostinės ar kitų Lietuvos vietovių. Gyvendamas Kaune pamilo „Eltos“ naujienų agentūroje A. Vaičiulaičio sekretore dirbusią Eleną Valiukaitę, 1941 m. jiedu susituokė. 1940–1941 m. dirbo fonetikos ir tarties dėstytoju Kauno konservatorijoje. 1941 m. žiemą sovietų pasieniečiai sudegino namus, stovėjusius prie pat Vokietijos užgrobto Klaipėdos krašto sienos. Virtualioje parodoje – namų nuotrauka su vasarotojais.

S. Šimkus su S. Santvaru tuo pačiu metu dirbo teatre dirigentu, 1940 m. pavasarį pradėti jų bendros operos „Pagirėnai“ pastatymo darbai. 1941 m. pavasarį dėl ideologinių trūkumų abu operos kūrėjai sovietinių komisarų buvo apkaltinti sabotažu, operos „Pagirėnai“ ideologiją svarstė solidi komisija. S. Nėries biografijos tyrinėtojo V. Aleknos prašymu, 1988 m. S. Santvaras laiške rašo apie savo artimą bičiulystę su poete S. Nėrimi, atvirus pokalbius, pasivaikščiojimus pajūry, kūrybos vertinimus: „į studenčių bendrabutį Daukanto 7 užeidavom, dažniausiai mane ten nusivesdavo Juozas Tysliava. <...> Tame bendrabuty užsimezgė mano pažintis ir su Sal. Nėrim. Tada ji dar buvo „jauna poetė“, vos beprasikalantis talentas.<...> Nuo to meto mano pažintis su Sal. Nėrim buvo pastovi ir patvari iki nelemtų 1941 m., kai ji savo gimtąją šalį turėjo palikti. <...> Sal. Nėries kūryba visada man buvo autentiška ir didelio talento kūryba. <...> Pažintis – per liesas žodis! Iš tikro su Sal. Nėrim mudu buvom gana artimi draugai. Tokie draugai, kurių santykiai – tyras Verdenės vanduo!“ Šiame laiške išaiškėja, kad 1941m. operos „Pagirėnai“ libretą komisijoje apgynė S. Nėris.

1941 m. rudenį paskirtas Kauno valstybinio dramos teatro direktoriumi, nuo 1943 m. spalio 9 d. – Kauno Jaunimo teatro direktorius. Neramūs buvo metai, S. Santvaras jautė, jog nėra patikimas okupantų valdžiai, žinojo, kad dažnai yra sekamas. Tai prisimena ir atvirame laiške savo artimam bičiuliui M. Hofmekleriui: „du įtartini tipeliai ėjo paskui mudu už kokių 10-15 žingsnių. Pastebėję, kad mes juodu matome, po truputį jie pradėjo atsilikti, o paskiau vienas perėjo į vieną Laisvės al. pusę, o kitas į kitą, bet vis tiek nesiliovė mudviejų lydėję. Mudu pasikalbėjom žvilgsniais, neparodėm baimės ir susijaudinimo, pradėjom šnekučiuotis muzikinėm temom, kol Tu mane atlydėjai iki miesto sodo vartų. Nebus pasigyrimas, aš tuo metu nebuvau patikimųjų gretose<...>“.

1944 m. liepos 13 d., grįžtant sovietų armijai, su žmona, penkių mėnesių sūneliu Algimantu ir S. Zobarsko šeima per Jurbarką, Smalininkus, Tilžę pasitraukė į Vokietiją. Pradžioje apsistojo Švarcvaldo slėnyje, Biulertalio miestelyje, dirbo ginklų fabrike, tikėdamasis greitai grįžti į Lietuvą. 1945 m. persikėlė į Tiubingeną. Ten rūpinosi Lietuvių rašytojų draugijos veiklos atkūrimu. Išlikusiose nuotraukose fiksuotas 1946 m. sausio 25-26 dienomis vykęs rašytojų suvažiavimas, kuriame S. Santvaras išrinktas LRD pirmininku. LRD vadovavo 1946–1950 m., jam pavyko atnaujinti literatūrines premijas, suburti rašytojus ir organizuoti metraščio „Tremties metai“ išleidimą. Gyvendami Vokietijoje, nuo pat 1944 m. lietuviai stengėsi DP stovyklose palaikyti aktyvų literatūrinį gyvenimą. S. Santvaras mielai lankė savo plunksnos bičiulius ir literatūros gerbėjus, gyvenančius kitose stovyklose. Labiausiai savo literatūrinėmis kelionėmis po stovyklas buvo pagarsėję Pulgis Andriušis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras ir Bernardas Brazdžionis (vadinamoji „ketveriukė”). Jie su savo įdomia programa apkeliavo visas prancūzų ir amerikiečių zonose buvusias stovyklas ir kolonijas. Parodoje – keletas nuotraukų, atspindinčių literatūrinę veiklą DP stovyklose, „ketveriukės“ keliones. Užsiima ir operine veikla – organizuoja koncertus ir pats juose dainuoja.

Svarbus įvykis – 1947 m. didelėje Hanau stovykloje lietuvių vaidintojų sambūris „Atžalynas“ pastatė S. Santvaro dramą „Žvejai“. Parodoje eksponuojamas spektaklio, vaidinto 1947 m. kovo 15 d., Frankfurte atspausdintas iliustruotas bukletas-programa.

1949 m. emigravo į JAV. Iki pat 1991 m. gyveno Bostone. Ten, kartu su A. Gustaičio šeima įsigijo namus, buvo amžini kaimynai ir artimiausi draugai. Visi kartu skausmingai pergyveno 1957 m. amžinybėn iškeliavusio Santvarų vienturčio sūnaus Algimanto netektį, džiugiai paminėdavo tiek asmenines, tiek literatūrines progas. Tuose namuose ir toliau buvo puoselėjama dviejų artimų sielų – Elenos Santvarienės ir Stasio Santvaro meilė ir pagarba. Čia apsistodavo iš visų JAV valstijų, Australijos, Lietuvos atvykę kolegos, čia vykdavo LRD posėdžiai. Nuotraukoje – visiems kultūrininkams gerai žinomas dviejų rašytojų – A. Gustaičio ir S. Santvaro baltas namas Trečiojoje gatvėje, Bostone.

Bostone 1953–1954 m. dirbo Lietuvių enciklopedijos redakcijos sekretoriumi. 1954 m. įsidarbino Harvardo universiteto studentų valgykloje, nuo 1954 m. dirbo ligoninės sandėlyje. Nuolat aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, kūrė eiles, bendradarbiavo spaudoje, taip pat aktyviai dalyvavo lietuvių muzikiniame gyvenime, rašė dainų žodžius Bostono lietuvių chorui, dalyvavo Čikagos operos pastatymuose: parašė libretus 1968 m. J. Gaidelio operai „Dana“, 1976 m. V. Marijošiaus operai „Priesaika“. Bendravo su kompozitoriais, rašė tekstus dainoms. S. Santvaras – dviejų kantatų autorius – „Kantata apie Lietuvą“ ir „Kovotojai“, muzika J. Gaidelio. Teatras ir muzika S. Santvaro gyvenime užėmė svarbią vietą: išlikę paties rašytojo versti tekstai: kavantinos, rečitatyvai, baladės, monologai, arijos iš operų. Parodoje eksponuojami spaudiniai, skirti 1968 m. Čikagos lietuvių operoje pastatytai operai „Dana“, 1976 m. operai „Priesaika“, 1962 m. Bostono lietuvių mišraus choro koncertui, atliekančiam „Kantatą apie Lietuvą“. Daug dėmesio buvo skirta trijų dalių Kantatai apie Lietuvą, kurios iniciatorius kompozitorius J. Gaidelis, įkalbėjo S. Santvarą parašyto tekstą. Abu autoriai nutarė, kad kantata turėtų žadinti patriotinius jausmus ir ji pirmą kartą buvo atlikta 1962-aisiais, Maironio metais.

Itin skausmingas, nors ir apgalvotas S. Santvaro sprendimas palikti LRD, ilgai jam nedavė ramybės. Dalykiškas ir atviras pokalbis atsiveria laiškuose rašytojui Leonardui Andriekui apie 1970 m.: „Visą gyvenimą stengiuosi nedaryti lengvapėdiškų sprendimų, visad ėjau atviru veidu ir atvira širdim, tad ir mano pasitraukimas iš LRD nebuvo lengvapėdiškas žingsnis, gal net atvirkščiai – sunkus ir sopulingas. It jis padarytas ne dėl to, kad po kurio laiko vėl būtų žengta atgal. Antra vertus, ar koks vienas LRD narys, kai aš iš draugijos pasitraukiau, nors pusbalsiu apie tai prašneko? Kiek turiu žinių, buvo ir tokių, kurie tik pasidžiaugė savo „veiklos“ pergale... / Mielas pirmininke, nuoširdus dėkui už rūpestį, bet aš jau niekad į LRD nebegrįšiu. Taip, matyt, buvo mano lemties knygoj nuspręsta“.

Tačiau aktyviai dalyvavo literatūriniame gyvenime, buvo tarptautinio rašytojų PEN klubo narys. Narystę pažymi PEN klubo nario pažymėjimas ir medalis, išleistas ir S. Santvarui įteiktas tarptautinio klubo kongreso 1966 m. proga. 1968 m. kartu su bičiuliais organizavo naują „ketveriukės“ literatūrinių kelionių turą Amerikoje ir Kanadoje. Svečiuodamiesi Kalifornijoje, susitiko su daugeliu to krašto lietuvių rašytojų, lankėsi jų namuose. Nuotraukoje – viešnagė rašytojos Alės Rūtos ir architekto E. Arbo namuose.

Praėjus dešimtmečiui, 1978 m. išleista S. Santvaro knyga „Rubajatai“ įvertinta LRD premija. 1979 m. pavasarį, kovo 4-ąją Los Andžele įvyko premijos įteikimo šventė. Šiam svarbiam faktui pažymėti parodoje eksponuojama nuotrauka ir LRD valdybos aktas dėl premijos skyrimo S. Santvarui už eilėraščių knygą „Rubajatai“.

S. Santvaro kūrybos bagažas nemenkas, išleido dešimtį originaliosios poezijos rinkinių: „Saulėtekio maldos“ (1924), „Pakalnių debesys“ (1936), „Giesmės apie saulę ir sielą“ (1939), „Laivai palaužtom burėm“ (1945), „Atidari langai“ (1959), „Aukos taurė“ (1962), „Dainos ir sapnai“ (1977), „Rubajatai“ (1978), „Buvimo pėdsakai“ (1983), „Saulėleidžio sonetai“ (1990); šešios draminės kūrybos knygos: simbolistinė drama „Saulytė“ (1923), fantastinė trilogija „Minių mylimoji“ I dalis (1926), pjesė „Žvejai“ (1942), „Kaimynai“ (1944,) komedija „Moterų santarvė“ (1943), muzikinė drama „Atlantida“ (1983).

S. Santvaras – nuo jaunystės aktyvus Lietuvių tautininkų sąjungos narys, dalyvavo 1950 JAV atgaivintos Lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania veikloje, buvo šios korporacijos Garbės filisteris. Parodoje publikuojama nuotrauka ir 1961 m. Amerikos lietuvių tautinės sąjungos Garbės nario lapas, kuriame apibūdinama aktyvi Stasio Santvaro kultūrinė veikla ir pažymima, jog „Amerikos lietuvių tautinės sąjungos 10 skyrius Bostone Stasį Santvarą parenka savo organizacijos Garbės nariu“. 1966 m. spalio 15 d. Čikagoje vyko  korporacijos Neo-Lithuania talentų vakaras, kurį S. Santvaras plačiai aprašė „Dirvoje“. Parodoje matome vakaro programą su S. Santvaro įrašais.

Aktyviai dalyvavęs tiek kultūriniame, tiek visuomeniniame gyvenime, S. Santvaras laisvalaikį mėgo leisti Atlanto vandenyno pakrantėje su meškere rankose. Lygiai taip pat mėgo bendrystę su draugais, pašnekesius prie vyno taurės. Virtualioje parodoje – ir laisvalaikio momentai.

Alės ir Stasio Santvarų namai buvo atviri visiems svečiams. Lygiai tokie atviri, širdingi, itin komunikabilūs buvo jų šeimininkai. Žmonės, kurie visa širdimi ilgėjosi Lietuvos. 1991 m. balandžio 12-ąją S. Santvaras, tikėdamas sielos atgimimu, iškeliavo pas sūnų Algimantą. Žmonos Elenos (Alės) ir Santvaro brolijos rūpesčiu, 2004 m. S. Santvaro ir sūnaus palaikai atgulė Kaune, Petrašiūnų panteone. Dabar jau amžiams Lietuvoje.  

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė