Juozas Tumas-Vaižgantas – įdomi ir spalvinga asmenybė. Tai ne tik gerai žinomas lietuvių literatūros klasikas, dvasininkas, publicistas, muziejininkas, knygnešys, bet ir ryški to meto visuomeninio-kultūrinio gyvenimo figūra, didelis meno mylėtojas, uolus teatro, parodų lankytojas ir kritikas. Vaižgantas buvo gaivališkos, meniškos prigimties, visur ieškojo gėrio ir grožio, turėjo gerą humoro jausmą, artimai bendravo su žymiais to meto menininkais. Vytauto Didžiojo bažnytėlėje, kurios rektoriumi Vaižgantas buvo trylika metų, dainavo žymūs solistai – K. Petrauskas, P. Sodeika, A. Galaunienė, paveikslus tapė žymūs dailininkai – P. Kalpokas, P. Galaunė, J. Janulis. Po kunigo sutana slėpėsi meniška siela...
Teatru Juozas Tumas-Vaižgantas susižavi anksti – dar gyvendamas Kuliuose lėkė į pirmąjį lietuvišką vaidinimą „Amerika pirtyje“. Vėliau, jau gyvendamas Kaune, dažnai lankosi „Vilkolakio“, vėliau „Tilmansų“ bei Valstybės teatre, dalyvauja įvairių draugijų veiklose, kuriose buvo populiarios meninės programos, teatro pastatymai, lankosi to meto parodose, rašo straipsnius, recenzijas teatro, dailės, muzikos temomis, ypatingai žavėjosi operos menu. Vaižgantas rašė: „Visgi nėra pasaulyje gražesnio žaidimo kaip opera, nors ir tokiame menkame Kauno teatre“. Įdomu tai, kad Vaižgantas laikomas vienu pirmuoju operos kritiku Lietuvoje.
Nors Vaižgantas labai garbino operą, tačiau mylėjo ir dramą. Vienoje iš savo recenzijų rašė – „jog drama ir opera dvi lygių galimybių sesutės“. Kaip populiarus dvasininkas dažnai buvo kviečiamas šventinti naujai pastatytus visuomeninės paskirties pastatus. 1925 m. jis sako kalbą šventinant naujai atkurtą Valstybės teatrą, kurioje iškelia teatro meną: „Mes kalbame apie normaliąją, sveikąją visuomenės dalį. Šiems teatro menai, kaip ir kiti, yra dieviškosios kilties, ir menų tarnautojai, artistai, privalo ne kitais save laikyti, kaip menų kunigais, menais pačiam Dievui, Jėzui Kristui, moralybės Meistrui tarnaujančiais“. Kalboje „Meno šventykla“ sulyginama su „Dievo šventykla“. Taip pat Vaižgantas teigė, jog „kiekvienas artistas privalo būti mistikas, kitaip jis nebus artistas“.
Ne kartą Juozo Tumo-Vaižganto kalbose ir recenzijose iškeliama dieviškoji menininko prigimtis. Meno pasaulio žmonės Vaižgantui tarsi jo sielos giminaičiai... „Aktorius ir kunigas yra tolygūs žmonės. Kunigas atnašauja prie altoriaus, o aktorius – scenoje“, – teigė Vaižgantas.
Šventinti teatro Vaižgantas buvo išvykęs net į Estiją. 1913 m. rugpjūčio 23 d. Vaižgantas „Vilties“ redakcijos buvo pasiųstas į Taliną dalyvauti estų tautos teatro atidaryme, ten taip pat sako kalbą, kurioje ypatingai iškeliamas tautiškumas, kiekvienos tautos savitumas: „Mažoms tautelėms, atstumtoms nuo plataus politinio gyvenimo, kur nūnai visados atsiduoda „broniruotu ar nebroniruotu kumštimi“, palieka nusigręžti į kitą pusę, kur kas garbingesnę: į puoselėjimą savotiškųjų kultūrų ir tai sukrauti į bendrąjį žmonijos iždą. Pabaltijos Aisčių tautis ir seniau kai ką duodavo civilizuotajam pasauliui – gintarą. Šiandieną gintaro mes veik jau nebeduodame. Ir pats jis atpigo. Bet galime ir vėl pradėti duoti, tik jau kur kas brangesnių daiktų – savotiškus tautinių dvasių apsireiškimus literatūroje ir menuose: pasakoje, dainoje, muzikoje, architektūroje ir kt. Tai juk nebe gintarai, bet gryni perlai.“
Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose yra išlikęs Juozo Tumo-Vaižganto atvirlaiškis su Talino teatro fotonuotrauka siųstas Aleksandrui Dambrauskui-Jakštui, kuriame autorius žavisi „Igauniu teatru“ – „tikra menų šventykla“.
Nors tuo metu kunigams dvasinė valdžia draudė lankytis teatre, Vaižgantui atrodė kitaip. Potencija Pinkauskaitė prisimena kaip jai, gimnazistei Vaižgantas paliko įspūdį: „Tuo metu teatre buvo operos premjera, sutinku Vaižgantą einantį ir klausiu, ko jis toks susimąstęs, o jis man sako: „Galvoju, kur mane salėje pasodins“. Aš nusistebėjau, juk jam uždrausta eiti į teatrą. O jis man atsako: „Draudimas – tai popierius, o teatras – meno šventovė. Tai ką bendra šventovė turi su popierium?“ Pašmaikštavo ir nuėjo į teatrą.“
Kalboje atidarant „Vilkolakio“ teatrą Vaižgantas sakė: „Dailininkai – Dievo išrinktoji giminė“, kuriai jisai pribėrė savo dovanų ir taip išskyrė iš pilkosios minios“. Taip kalbama apie visus „dailininkus“ – menininkus plačiąją prasme.
Vaižgantas turėjo nedidelę, bet jam brangią paveikslų galeriją, savo namų aplinką laikė „kunigiškai meniška“. „Laiškuose Klimams“ džiaugiasi savo įsigytais paveikslais: „Mano paveikslų galerija praturtėjo keletu nemažos vertybės eksponatų. Ponia E. Sklėriuvienė dovanojo man a.a. Kajetonui atminti (už jo palaidojimą) tokią akvarelę, kokios, tikrai, nėra visame Paryžiuje. Įsimylėjau ją (akvarelę, ne našlę); vaizduoja šlapią ir perregimą vandenį. Pirkaus Naruševičiūtės Madoną. Ji reprodukuota „Naujosios Romuvos“ 12 nr, 280 p: kompozicija iš bizantikos ir modernizmo. Pridėk Macutkevičiaus (Vilniečio) „Po kryžium“ ir gautus iš Vilniaus Žmuidzinavičius, gausi nepaprastai įdomiai dekoruotą butuką“.
Rašydamas apie naujausias to meto parodas Vaižgantas iškelia B. Didžiokienės kūrybą: „Didelė naujiena Barboros Didžiokienės kūryba ir pats asmuo. Negalėdama turėti gyvų modelių, ji pati dirbasi lėles ir joms „liepia“ pozuoti. Ir kas pasidaro? Pasidaro gyvos scenos, tokiuo gražiu ir natūraliu judėjimu, tokios pilnos gyvumo ir vaikiškai nekalto jumoro, jog tikrai malonu pastovėti ties jos skyrium“. Taigi tikriausiai neatsitiktinai Vaižganto svetainėje kabo paveikslas žaismingas paveikslas „Teatro lėlės“ arba „Mamytė ir dukrytė“.
Paties Vaižganto kūriniuose dažnai žodžiais piešiami vaizdai. Jis tikras žodinio paveikslo meistras! O kartais kūriniuose skamba ir muzika, daina. Vaižgantas iškelia muzikos meno svarbą: „Gražus balsas, daina, sako, esanti raktas nuo pirmųjų durų į bet kieno širdį; kartais gal ir nuo paskutiniųjų durų“, – rašoma „Pragiedruliuose“.
Vaižgantas buvo įdomi, teatrališka figūra. Dažnai prisiminimuose kalbama apie Vaižganto gyvybingumą, impulsyvumą. Kaip rašo Kazimieras Skebėra savo prisiminimuose: „Visados eidavo pėsčias. Bet ne eidavo, o tarsi plaukdavo, skrisdavo… jis savo eigasty net ir senatvėje buvo panašus į ispanę šokėją. Šiltomis ir giedromis dienomis sutana būdavo atsegta, ir jam „plaukiant“ jos skvernai plevėsuodavo šalia jo, lyg atsilikę, o Vaižgantas tuo metu atrodydavo tarsi koks nežemiškas… Nuostabiai jis būdavo gražus visur, bet gatvėje – gražiausias.“
Maironio lietuvių literatūros fonduose yra nemažai Vaižganto recenzijų teatro, dailės temomis, taip pat nuotraukų su žymiais to meto meno žmonėmis, laiškų, atvirlaiškių, kvietimų į įvairius visuomeninio-kultūrinio gyvenimo įvykius, kurių dalį apžiūrėti galite virtualioje parodoje. Dalis eksponatų yra iš Kauno miesto muziejaus ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus fondų. Dėkojame jiems už bendradarbiavimą!
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyr. muziejininkė (J. Tumo-Vaižganto butas-muziejus) Gintarė Dabkevičienė