Filosofo, profesoriaus, Stasio Šalkauskio sugalvotas šūkis „Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui“ tapo studentų ateitininkų draugijos „Šatrija“ credo. Šie žodžiai keliavo iš lūpų į lupas, iš kartos į kartą. „Šatrijos“ draugija tapo neatsiejamu, itin svarbiu reiškiniu Lietuvos kultūros ir literatūros istorijoje. Apie ją reikia kalbėti dar ir todėl, kad ji, įsteigta Nepriklausomoje Lietuvoje, atkurta Vokietijoje, vėliau – Amerikoje, veikia ir šių dienų. Draugijoje subrendo ir vėliau žymiais tapo kelios dešimtys rašytojų.
Virtualioje parodoje, skirtoje draugijos 95-čiui, per archyvalijas – unikalias nuotraukas sugrįžtame į jos ištakas, apžvelgiame kismą. Visuomet smalsu pamatyti ir pažinti žmones, kuriems rūpėjo lietuviško žodžio sauga, kūrybiškumo ugdymo svarba. Gabius ir talentingus šatrijiečius vienijo meilė literatūrai, jie nesitenkino vien „duona ir rūbu“. A. Nyka-Niliūnas pasakojo, kad studentai tarpusavyje draugiją vadino „rašytojų kalve“.
Taigi, kokių siekių ir tikslų vedami jaunuoliai susibūrė, kas ugdė jų meninį literatūrinį skonį, plėtė pasaulėžiūrą ir formavo pasaulėvaizdį. Atsakymus į šiuos klausimus randam Juozo Paukštelio, Alinos Petrauskaitės-Skrupskelienės, Juozo Grušo, Antano Vaičiulaičio, Juozo Girniaus, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Nilūno, Eugenijaus Matuzevičiaus ir kitų „šatrijiečių“ archyvinėse nuotraukose ir atsiminimuose. Praskleidę unikalius eksponatus susipažįstame su studentų ir jų profesorių nuotaikinga ir nuotykinga veikla. Parodoje pamatysite V. Mykolaičio-Putino, S. Šalkauskio, J. Ereto portretines nuotraukas. Senose fotografijose užfiksuoti pirmieji studentų susibūrimai gamtoje. Nuotraukose matome ne tik profesorius, bet ir jaunus studentus – A. Vaičiulaitį, S. Nėrį, B. Brazdžionį, B. Babrauską ir kt. Nuotykingos nuotraukos iš jaunesnės kartos ateitininkių – V. Mačernis, A. Nyka-Niliūnas, K. Umbrasas, K. Bradūnas, P. Jurkus, Č. Grincevičius. Ne tik nuotraukos, bet ir J. Paukštelio, A. Petrauskaitės-Skrupskelienės, A. Nykos-Niliūno ir E. Matuzevičiaus atsiminimai praskleidžia šydą į šatrijiečių gyvenimą.
Studentų ateitininkų meno draugija „Šatrija“ oficialiai šiuo vardu buvo įregistruota Lietuvos universiteto senate 1927 metų kovo 10 d. Ji išaugo iš Teologijos-filosofijos fakulteto, tiksliau filosofijos skyriuje literatūrą studijavusių ir ją mėgusių studentų. Rašytojas J. Paukštelis atsiminimuose „Mielas mūsų Putinas“ rašė, kad 1924 m. profesoriaus paskatinti kartu su Ignu Petrušaičiu subūrė literatus. Iš pat pradžių jų buvo nedaug. Jie pradėjo rengti kūrybos skaitymus, knygų aptarimus, tad į tokius susitikimus buvo kviečiamas V. Mykolaitis-Putinas. Vėliau ir pats profesorius kvietė studentus į savo namus. Studentai surengdavo kūrybos skaitymo vakarus, aptardavo kūrinius, savo kūrybą skaitė ir pats profesorius. Iš šio būrelio ir išaugo „Šatrija“.
Į draugiją įsiliejo ir profesorius Juozas Eretas, kuris lavino jaunuolių muzikinį skonį. Jis atsinešdavo patefoną, plokšteles, arba kviesdavosi į savo namus. Daugeliui jaunuolių, anot B. Brazdžionio „iš žaliojo kaimo“, tai tapo klasikinės muzikos pradžiamoksliu. S. Šalkauskis skaitė paskaitas filosofijos tema, aptardavo žinomus anuometinius mokslininkų veikalus. Išties, tai buvo nepakartojami universitetiniai metai. Santykis tarp studentų ir profesorių buvo artimai bičiuliškas.
Apžvelgiant „Šatrijos“ draugijos ilgametę veiklą reikėtų kalbėti apie kelerių kartų spalvingą nuotykingą gyvenimą. Pirmai kartai priklausė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos ir Humanitarinio fakulteto jaunieji kūrėjai: J. Ambrazevičius, B. Brazdžionis, J. Grinius, J. Grušas, P. Karuža, J. Keliuotis, M. Linkevičius, S. Nėris, P. Orintaitė, J. Paukštelis, V. Ramonas, A. Šešplaukis-Tyruolis, A. Vaičiulaitis, K. Zupka, A. Petrauskaitė-Skrupskelienė. Pastaroji priklausė „Šatrijos“ draugijai 1926–1928 m. Ji prisimena, kad niekas nerašė protokolų, kvietimų, oficialių skelbimų. Tiesiog vienas per kitą susižinodavo, kada ir kur rinktis. Tai buvo dėl vienos svarbios priežasties – „bijojom rutinos, nes atrodė, kad tai slopina kūrybinį polėkį“. Pirmaisiais Šatrijos veikimo metais buvo apie 25 narius, kuriems išdalintos kepuraitės ir juostos purpurinės, sidabrinės ir tamsiai mėlynos spalvos. Savo šūkiu pasirinko S. Šalkauskio citatą: „Menas grožiui, grožis gyvenimo tobulumui.“ Būrelio tikslas – padėti nariams lavinti savo meninius gabumus, padėti jiems prasiskinti kelią į literatūrinį pasaulį. A. Skrupskelienė rašė: „Literatai ir menininkai tikrai norėjo kurti, ir meno, literatūros gyvenimas anuo metu virė-kunkuliavo. Gyvenom tikrai vaižgantišką pavasario polaidį po ilgos ir slopios žiemos. Jaunimas jautė po savo kojomis gimtąjį kraštą, laisvą nuo priespaudos.“ Daugelis anuometinių šatrijiečių prisiminė Grušo, Ramono, Vaičiulaičio, Brazaičio, Salomėjos Nėries, Paukštelio referatus. Jaunieji studentai susirinkdavo universitete, gamtoje, o dažniausiai prof. Mykolaičio-Putino kukliame dviejų kambarių bute, mediniame name Mickevičiaus gatvėje. A. Skrupskelienė prisimena, kad buvo rengiami ne tik literatūros, bet ir muzikos vakarai. Studentė Miliūtė Kvedaraitė turėjo gražų balsą ir dainuodavo per renginius, itin atmintin įstrigęs Universitete surengtas Beethoveno šimtmečio minėjimas.
A. Skrupskelienė atsiminimuose aprašė pirmą oficialią šventę, vykusią 1927 m. gegužės 29 d. Baripolio dvare, netoli Kauno. Tokios šventės gamtoje ir liko „Šatrijos“ tradicija. Anuomet – „Vincas Mykolaitis-Putinas buvo pakeltas į garbės narius ir išrinktas garbės pirmininku, Juozas Eretas ir Stasys Šalkauskis pakelti į garbės narius, ir jiems visiems įteiktos uniforminės kepuraitės. Visi kiti irgi gavo šias kepurėles.“ Reiktų pastebėti, kad „Šatrijos“ susirinkimuose niekada nebuvo diskutuojami patys kūrybos principai, niekur nėra įrašyta jų programa, ar deklaruoti principai, savo vardu neišleido jokio leidinio, kaip tai darė kiti kolektyvai. Jų modernios naujos nuotaikos atsispindėjo „Pjūvyje“ ir „Granite“, kuris, formuluodamas savo principus, pasisakė už literatūros turtingumą ir formos modernumą, pastebėdamas taip pat, kad kūrėjas turi būti laisvas savo dvasia ir viešpatauti savo paties prigimčiai. Būtent šatrijiečių branduolys ir sudarė almanacho „Granitas“ redkolegiją. Vėliau daugelis jų bendradarbiavo žurnale „Naujoji Romuva“.
Vėlesnėje kartoje buvo kiek mažiau veiklių šatrijiečių. Tačiau filosofas, vėliau tapęs dėstytoju, Juozas Girnius išskyrė ypatingą, iki šiol nepranoktą kartą: „Įstojau į „Šatriją“, kurioje anuomet ryškesnių veidų nebuvo. Netrukus atėjo nauja, gaivi karta, su kuria suartėjau. Tai žemininkai-lankininkai: Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas (uteniškis, su kuriuo susibičiuliavau nuo pirmo susitikimo 1938). Beje, tarp mano studentų buvo ir daugiau: Alina Pajaujytė-Staknienė, Dalia Galaunytė Kaupienė, Algirdas Landsbergis, marijonas kun. Vytautas Bagdanavičius, JAV net keturias knygas anglų kalba parašęs filosofas Vincas Vyčinas, didelių filosofo gabumų, jaunas Lietuvoj miręs Konstantinas Jaroševas, vėliau filosofijos doktoratą įsigijęs kun. Petras Bačinskas, Pranas Visvydas, Aloyzas Baronas, psichologijos prof. Justinas Pikūnas, jaunas Lietuvoj miręs Jonas Sereikis, J. Švedas ir kiti...“ Būtent ši karta ir įnešė naujus gaivinančius vėjus į kultūrinį-literatūrinį Lietuvos gyvenimą.
Alfonsas Nyka-Niliūnas knygoje „Dienoraščių fragmentai“ plačiai aptarė draugijos veikimą: „Savo naujo draugo Umbraso prikalbintas ir „fuksmajoriui“ Česlovui Grincevičiui pristatytas, įstojau į „Šatrijos“ meno draugiją, kuri, anot Umbraso, esanti „tikra garsių literatų perykla“. Pasirodė, kad esama ir konkrečios naudos, nes įstodamas į ją gavau neoficialią teisę naudotis jau minėto „fuksmajorio“ vadovaujama labai turtinga Teologijos-Filosofijos fakulteto biblioteka, kurioje yra ir šios draugijos „generalinis štabas“ bei susirinkimų vieta.“ Poetas pabrėžė, kad šatrijiečiai turėjo „privalomą „elgesio kodeksą“, kuris galioja ypač „fuksams“, t. y. pirmamečiams; turi savo bendro lavinimosi programą, į kurią įeina menas (parodų lankymas), muzika (susipažinimas su muzikine terminologija, klasikų plokštelių klausymas), teatras.“ Jam giliai atmintin įstrigo Čiurlionio galerijos lankymas, kur ekskursiją vedė ir visus paveikslus aiškino muziejaus direktorius Paulius Galaunė.
Jaunieji studentai po paskaitų mėgdavo susirinkti „Čepurnos“ restoranėlyje, kuriame įsiplieksdavo karštos diskusijos literatūrinėmis temomis, buvo švenčiamos įvairios progos. K. Bradūnas prisimena nuotaikingą V. Mačernio gimtadienį: „Šešių mūsų šatrijiečių įprastame „Čepurnos“ restoranėlyje, Kęstučio gatvėje, su kone apeiginėmis ceremonijomis pakėlėme Vytautą į vyrus, dvidešimties jo metų proga. <...> Ir mums tas vakaras buvo pilnas pokštų ir dainų“. V. Mačernis ir K. Bradūnas buvo balsingi. Dainuodami dainą „Kur tas šaltinėlis, kur aš jaunas gėriau?“, užburdavo aplinkinius.“ A. Nyka-Niliūnas vaizdingai atgamino savo bičiulių portretus: „Ką aš ryškiausiai prisimenąs iš savo kartu įstojusių „fuksavimo“ metų draugų bei pažįstamų. Ir man atmintyje iškylą visa eilė jaunų, laiko rankos dar beveik visai nepaliestų ir rūpesčių nesudarkytų veidų. Pirmiausia mano draugas Kazys Umbrasas, nedidelio ūgio, akiniuotas, labiau už mus subrendęs ir jau atitarnavęs kariuomenėje; toliau – Josvainių bajoras Gediminas Jakimavičius, taip pat mano artimas draugas, elegantiškiau už kitus apsirengęs, miestietiškos laikysenos, būdingos visiems Jėzuitų gimnazijos auklėtiniams, jaunuolis; išdidaus gaiduko povyzos dzūkas Vincas Kazokas, paslaugus, geraširdis, nepaprastai draugiškas vyras, visų „fuksų“ konfidentas ir palydovas; tylus, kuklus, zuikio dantimis besišypsąs, geriau už kitus apsiskaitęs Mamertas Indriliūnas nuo Vabalninko; jo draugas biržietis Bronius Krivickas, kažkokios ligos vietomis išėstais juodais plaukais, savo vertę žinąs ir atvirai pabrėžiąs stambaus Šiaurės Lietuvos ūkininko sūnus; vaikiško veido suvalkietis Jonukas Augustaitis. Iš vyresniųjų – „fuksmajoris“ Česlovas Grincevičius, taip pat bajoras nuo Josvainių, mažų mažiausiai bajoriškos elgsenos, orus arbiter elegantiarum tipo studentas; tik ką iš karo mokyklos grįžęs Antanas Strabulis, mano ir kitų dėmesį atkreipdavęs neįprastai gausiu žodinio balasto (vadinasi, taip sakant, bendrai paėmus etc.) vartojimu savo kalboje. Retkarčiais universiteto koridoriuose pasirodydavo Karo mokykloje tebetarnaują šatrijiečiai: pirštų galais vaikštąs, lyg eidamas per ledą ir bijodamas įlūžti, mergaitiškai akis nuleidęs Pranas Koziulis; miniatiūrinis, plačiai besišypsąs Kazys Bradūnas; visų akį savo dailia išvaizda atkreipiąs, pasakų gudruolės lapės šypsena Eugenijus Matuzevičius – visi trys moksleivių ir studentų tarpe plačiai žinomi poetai.“ A. Nyka-Niliūnas prisimena ir surengtus V. Mykolaičio-Putino seminarus: „Vokiečių okupacijos metais Vilniuje jis buvo pasidaręs šiek tiek socialesnis: ateidavo į Humanitarų literatūros būrelio organizuojamas popietes; labiau pasižymėjusius studentus lituanistus kviesdavosi į savo butą Tauro gatvėje ir retkarčiais net paskaitydavo ką nors iš savo kūrybos. Taip jis dalydavo iš Prancūzijos gauto Aisčio Be tėvynės brangios rankraščio skaityme ir beveik visuose naujų poetų pristatymuose.“
Vertingus prisiminimus apie „Šatrijos“ draugijos veiklą paliko Eugenijus Matuzevičius. Jis buvo vienas iš literatų „šešetuko“ dalyvių, kuriuos profesorius kviesdavosi į savo namus. „Tai nebuvo profesoriaus ir studentų, o literatų, kolegų bendravimas, kraupiai nujaučiant artėjančią katastrofišką ateitį. Be kitų savo eilėraščių, V. Mykolaitis-Putinas mums yra skaitęs „Marche macabre“, kuris padarė giliausią įspūdį. Čia – visos vokiečių okupacijos atmosferos kraupumas ir juoda beviltiškumo nuojauta. Į tokius „seminarus“ lankydavosi K. Bradūnas, Pr. Aukštikalnytė, P. Jurkus, A. Čipkus (vėliau A. Nyka-Niliūnas), V. Mačernis, Br. Krivickas, M. Indriliūnas, J. Švabaitė... Būdavau ir aš. Profesorius ypatingą dėmesį rodė V. Mačerniui, labai vertino M. Indriliūną, taip pat – Br. Krivicką. Bet, matyt, jam ypač artimas buvo pirmasis. Šiose popietėse V. Mykolaičio bute būdavo pasikeičiama ir politinėmis aktualijomis, bet daugiausia dėmesio skiriama estetinėms problemoms. Svarstydavom poetinės formos, poetinio žodyno, emocijos ir minties klausimus. Su savo globojamais studentais profesorius tokiose popietėse susitikdavo iki 1944 m. pavasario. 1943 m. kovo mėnesį, vokiečių okupacinei valdžiai uždarius Vilniaus universitetą, profesoriai, dėstytojai, laikydamiesi tam tikrų atsargumo priemonių, studentus priimdavo savo butuose, egzaminuodavo, rašydavo pažymius atgalinėmis datomis, įskaitydavo išklausytą kursą. Tai vykdavo ir V. Mykolaičio bute.“
Per visą gyvavimo laiką draugijos pirmininkais buvo I. Skrupskelis, J. Grušas, S. Treigys, K. Berulis, A. Vaičiulaitis, P. Naujokaitis, A. Maceina, A. Strabulis, P. Jurkus, K. Umbrasas, S. Džiugas, Č. Grincevičius, ir kt. Kiek plačiau galima būtų paminėti pastarojo veiklą. Aktyviai reiškėsi Teatro seminare bei buvo pirmosios Teatro seminaro valdybos pirmininku. Dirbo bibliotekininku, o vėliau tapo universiteto bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. Studentiškas gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvoje buvo kūrybingas, nuotaikingas, pakylėtas. Jis rengdavo ypatingas išvykas po Lietuvą, ruošdavo vakarus, kviesdavosi jaunuolius į savo namus. Nuotraukose daug kur užfiksuotas pirmininkas su savo globotiniais.
Istorijos atšiaurūs vėjai negailestingai išblaškė pačius gabiausius ir talentingiausius. 1944 metais daugelis jaunuolių pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į Ameriką. 1947 m. V. Kazoko, A. Mažulio ir S. Selėno pastangomis „Šatrijos“ draugija atkurta Vokietijoje, o vėliau Amerikoje. Kazys Bradūnas ir Česlovas Grincevičius ėmėsi organizacinės veiklos. Pastarasis tiek Kaune, o vėliau ir Amerikoje buvo sukaupęs didžiausią klasikinės muzikos kolekciją. Muzika vienatvės ir liūdesio akimirkomis buvo didžiausia atgaiva. Jis rengdavo literatūros vakarus, knygų aptarimus, muzikinių koncertų vakarus.
1952 m. Čikagoje „Šatrijos“ draugija vėl atkurta. Metus laiko veikusi kaip korporacija, globojama Kazio Bradūno, oficialiai paskelbė apie savo įsteigimą. K. Bradūnas papasakojo apie kūrėjus, kurie priklausė šiai organizacijai Lietuvoje. Jis džiaugėsi naujais jaunais, kūrybingais studentais-korporantais. A. Skrupskelienė įteikė juosteles. Šiame susirinkime svečio teisėmis dalyvavo ir Jonas Aistis. Tarė sveikinimo žodį. Tą vakarą draugiją papildė nauji nariai: Vakarė Aistytė, Elenutė Bradūnaitė, Aleksandras Pakalniškis, Laima Underytė, Laima Nainytė, Stasys Rastonis, Jurgis Bradūnas. Jie paskaitė savo kūrybos, atliko dainų. Smagiai užtraukė korporantų dainą Maironio žodžiais – „Šatrija Tu didinga, daili, / Tiek amžių iš anksto žiūrėjus...“
Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė