2022-03-21
Parodos

Mes ir šiandien galime pamatyti tarpukario Kauną! Senoji fotografija atkuria praeitį, kasdienį to laiko gyvenimą ir žmones, vaizdžiai pasakoja jų gyvenimo istorijas. Fotografija, kuri tuomet tapo verslu, suformavo savitus, kūrybingus fotomenininkus, ir jie kartu su entuziastais mėgėjais kūrė Kauno metraštį. Iš fotoateljė ir asmeninių albumų į spaudą patekusios ar specialiai jai sukurtos fotografijos užfiksavo svarbiausias Laikinosios sostinės aktualijas. To laiko nuotraukos taip pat rodo meninį fotografijos lygį, profesionalumą, poligrafinę spaudos kokybę.


1926 m. Kauno komercinių fotoateljė savininkai įkūrė Lietuvos fotografų draugiją, kurios pirmasis suvažiavimas įvyko Karlo Baulo ateljė Laisvės al. 57. Susirinko daugiau kaip 50 fotografų iš visos Lietuvos, išsirinko valdybą, kurios nariu tapo ir Mejeris Smečechauskas. 1932 m. Kaune įregistruota ir Lietuvos fotomėgėjų sąjunga, inicijuota Petro Babicko, Kazio Lauciaus, Adomo Varno ir kitų. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėtos rengti fotografijos parodos sutraukdavo gausybę žiūrovų. Tuo metu pasirodė ir pirmieji vadovėliai: Juozo Kaminsko „Fotografijos mėgėjas“ (1925), K. Lauciaus „Fotografuoti gali kiekvienas“ (1933, 1938), E. Fogelio „Fotografijos vadovėlis“ (1938). Ir visi ėmė fotografuoti, mėgėjai tapo aktyvesni net už profesionalus. 


O fotoateljė laukė savo užsakovų. Jų buvo tiek daug, kad stengėsi tapti viena už kitą profesionalesnės. Kūrėsi ne tik Kauno centre, bet ir Šančiuose, Vilijampolėje, Žaliakalnyje. Leidinyje „Visa Lietuva“ rašoma, kad 1922 m. Kaune veikė 16 ateljė, su kuriomis konkuravo fotografai mėgėjai. 1931 m. jų buvo 30, o 1938 m. – net 48. Fotografai, kurių dauguma buvo žydai, viliodami klientus savo studijas vadino skambiais pavadinimais: „Modern“, „Zinaida“, „Ideal“, „Splendid Foto“... Geriausiu Kauno fotografu tuomet buvo vadinamas portretistas Karlas Baulas, tačiau neatsiliko ir M. Smečechauskas, kurio tarpukario fotografijų galime rasti daugelyje Lietuvos muziejų.


Apie M. Smečechausko gyvenimą žinome visai nedaug, šiek tiek informacijos išlikę apie jo profesinę veiklą. Galima išskirti tris pagrindines sritis: studijinė, „momentinė“ fotografija ir fotožurnalistika. Jo ateljė buvo įsikūrusi pačiame Kauno centre – Laisvės alėja 36. Tačiau svarbi ne tik ji. Tarpukariu sustiprėjo fotografijos ir spaudos ryšiai, fotografai pradėjo bendradarbiauti su periodiniais leidiniais. Pirmasis gausiai nuotraukomis iliustruotas leidinys buvo literatūros ir meno žurnalas „Krivulė“, vėliau pasirodė „Iliustruotoji Lietuva“, „Naujas žodis“, galiausiai – „Naujoji Romuva“. Profesionalūs fotografai už portretinę nuotrauką spaudoje gaudavo nuo 1,5 iki 4 litų, o už viršeliui parengtą vaizdą – iki 8 litų.   


Smečechauskas dirbo ir kaip fotoreporteris laikraščio „Lietuvos Aidas“ redakcijoje, todėl nepraleido svarbiausių tarpukario sostinės įvykių. Jo darbuose užfiksuoti įvairūs politiniai susitikimai, profesiniai suvažiavimai, kultūros ir sporto renginiai.Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, komercinę fotografiją ištiko krizė, apie kurią pasakoja ir M. Smečechauskas: „Palyginus su 1938 metais, 1939 m. pajamos man yra padidintos 33%, gi iš tikrųjų mano pajamos 1939 metais ne tik kad nepadidėjo, bet dar sumažėjo. Tai yra visai suprantamas reiškinys, nes karui užėjus nustojau daug darbo, kadangi prie susidariusios padėties žmonės susilaikė nuo fotografavimosi. Be to, buvo sustabdyta emigracija ir žmonėms nebereikėjo fotografijų pasams, liudijimams ir pan.“ Paskutinė jo fotografija datuota 1940 m., tada pėdsakai išnyksta. Greičiausiai M. Smečechauskas žuvo kaip holokausto auka arba sugebėjo emigruoti į užsienį.



Paroda veiks iki 2022 m. rugpjūčio 23 d.

Parodos kuratoriai – Audronė Meškauskaitė, Jindrich Čeladin, dizainerė – Inga Zamulskienė.