Virtualios parodos

Rašytoja Dalia Zita Urnevičiūtė-Pilėnienė gimė 1932-aisiais vasario 2 dieną Dauguose, Alytaus apskrityje. Mokėsi Nemaniūnų pradžios mokykloje, o vėliau Marijampolės vidurinėje mokykloje. Paskui studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemėtvarkos ir melioracijos fakultete. Dirbo inžiniere Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo valdyboje, Vandens ūkio projektavimo institute. Tie darbai nebuvo labai mieli.

Dalia Urnevičiūtė, anot S. Daugirdaitės, nebuvo novatorė, nelaužė tradicijos, buvo tiesiog kultūringa rašytoja, dabar neretai pamirštama. Rašytoja gilinosi į moters, motinos esmę, ją žavėjo stiprios moterys.

Pradėjo rašyti 1957 metais. Nuo 1965-ųjų – profesionali rašytoja. D. Urnevičiūtės pirmuosius eilėraščius išspausdino „Pergalės“ žurnalas. Pirmoji knyga – eilėraščių rinkinys „Gegužio lietus“. Dalia Urnevičiūtė rašė eilėraščius, apysakas, romanus, pjeses. D. Urnevičiūtės pjesės buvo statomos teatruose ir televizijoje. Autorė sulaukė labai daug premjerų. Būta ir visokio nesusikalbėjimo, nesklandumų. Rašytojas Juozas Baltušis laiškuose D. Urnevičiūtei rašo: Dalia, nesikrimsk dėl kai kurių nesklandumų teatre, santykiuose su režisierium Motiejūnu. Tai yra, krimskis, bet ne tiek daug, tausok sveikatą. Koks kvaraba bebūtų tasai Motiejūnas, o „Baltaragio malūnu“ jis parodė: dirbti gali. Taigi reikia su juo dirbti. Nesilankstant, žinoma, jam, nepataikaujant. Nujaučiu, kad gims judviem labai geras spektaklis. Och ir išgersim premjeros priedanga, visas Kaunas dundės! Iš anksto užperku Vytauto vandens pagirioms. Rašyta 1967-ųjų rugpjūtį.

Džiaugiasi D. Urnevičiūtės kūrybine sėkme, ragina rašyti, drąsina, kad pasiseks.  Kaip Jūsų kūrybiniai reikalai? Palangoje girdėjau, kalbas, kad „Numintas slenkstisׅ“ labai gerai eina, žiūrovams patinka. Jį veža į gastroles rugpjūčio 13 dieną. Sveikinu, miela mano! O kaip gimsta naujas veikalas, jubiliejinis? Och, rašyk, rašyk, nelauk mano metų ir mano nuotaikų. Tada viskas bus per vėlu. Kažkodėl esu giliai įsitikinęs, kad Jums pasiseks su šituo veikalu. Širdis taip man byloja. Laiškas rašytas 1966-ųjų rugpjūtį.

MLLM  fonduose saugomos D. Urnevičiūtės pjesės – drama „Apgamėlis“, drama „Numintas slenkstis“, pjesė „Taškas“, dviejų dalių drama „Vadink mane motina“  ir kitos.

Įdomiausios šioje parodoje rašytojos vaikystės ir jaunystės fotografijos. Fotografijas ir J. Baltušio laiškus MLLM dovanojo rašytojos dukra Milda.

Literatūrologė Solveiga Daugirdaitė sako, kad Urnevičiūtės „Leona“ ir Vidmantės Jasukaitytės „Stebuklinga patvorių žolė“ yra geriausieji 9-ojo dešimtmečio ir turbūt viso sovietmečio lietuvių moterų stambiosios prozos kūriniai. Jie abu leidyklos buvo pavadinti apysakomis, bet šiandien tokius kūrinius vadintume veikiau mažaisiais romanais. Jų likimas skirtingas: Jasukaitytės kūrinys ekranizuotas, išverstas į ispanų kalbą, sulaukė kartotinių leidimų. Viena iš priežasčių, kodėl deramai neįvertinta „Leona“ buvo jos pasirodymo laikas: „pertvarkos“ metai, kai proza, pasakojusi apie palyginti ramų šeimos gyvenimą, neatrodė svarbi atsirandančios tremtinių literatūros ir drastiškų literatūrinių „bombų“ (tokių kaip Ričardo Gavelio, vėliau Jurgos Ivanauskaitės romanai) fone.


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Albina Protienė