Parodoje, skirtoje M. T. Martinaičio 85-mečiui, – poeto fotografijos, rankraščiai, laiškai, knygos. Poeto archyvas MLLM nėra labai didelis, bet gana įvairus. Vertingiausi eksponatai – rankraščiai, užrašų knygelės, bloknotai, kuriuos poetas padovanojo muziejui 1985-ųjų balandžio pradžioje, 1986-ųjų balandžio pabaigoj, 2006-ųjų rugsėjį.  

Štai nedidelio formato užrašų knygelė, odiniais, rusvais viršeliais. Joje M. Martinaitis rašo įvairių spalvų tušinukais bei pieštuku. Pradėta rašyti 1992-ųjų lapkričio 19 dieną. Poetas svarsto apie Lietuvą, Tėvynę, tautą: Apie visuomenės, liaudies, tautos auklėjimą kalba tie, kurie patys yra labiausiai neišauklėti. M. Martinaičiui ypač skauda širdį dėl lietuvių ir lietuvybės: Lietuvis lietuviui dabar yra komunistas, saugumietis, skundikas, sukčius, egoistas, tik mažiausiai lietuvis... Daug braukymų, taisymų, papildymų. Jis dažnai rašo, svarsto apie poeziją, liūdi dėl jos: Dabar poezija dažniausiai skaitoma apatine kūno dalimi, nusimovus kelnes.

Poetas muziejui padovanojo rinkinio „Saulės grąža“ rankraštį. Knyga išėjo 1969 m. Bloknoto viršelyje – poetės S. Nėries veido profilis. Rašyta jame ranka, juodu, mėlynu, raudonu tušinuku. Begalė taisymų, pabraukymų. M. Martinaičiui patiko rašyti ranka, esama daug taisymų, rankraščius vadino rankdarbiais. Kartais tyčia rašė neaiškiai, sovietmečiu tai darė specialiai. Ilgai jaukinosi kompiuterį, nemėgo jo.

Vienoje iš fotografijų matome M. Martinaitį skaitantį savo eiles. Prie vaišėmis apkrauto stalo sėdi poetas, „Pergalės“ redaktorius A. Baltakis, apjuostas juosta, poetas Alfonsas Maldonis, grafikas Stasys Krasauskas. Visi rūko. Vyksta „Pergalės“ redaktoriaus A. Baltakio išleistuvės. M. Martinaitis stovi atokiau su žurnalu rankose ir skaito. Atrodo, kad niekas jo neklauso ir negirdi. M. Martinaičio kurso draugas A. Gaižutis prisimena, kaip Marcelijus skaitydavo eilėraščius: Jis neturėjo, o greičiausiai pats nenorėjo artistinių skaitančio poeto įmantrybių, žodžių melodikos moduliacijų, prasmių pabrėžties, netikėtų oratorinio patoso dominančių. Jo lūpomis poezija tiesiog kalbėjo, šnekėjo, beldėsi ir tiek, ir jam to pakako, nes tie žodžiai neatrodė popieriniai.

Kita įdomi parodos nuotrauka – fotomenininko Algimanto Kunčiaus, kurioje M. Martinaitis su muzikologe Rima Mikėnaite-Balakauskiene. Stalas nukrautas vaišėmis, poetas vilki storą, rankomis megztą megztinį, kukutiškai šypsosi. Šypsena labai šilta, jauki. O fotografo Juozo Grikienio nuotraukoje M. Martinaitis pavasariškas, atsisagstęs striukę, paslaptingai besišypsantis...

M. Martinaitis turėjo puikų humoro jausmą. Vaikams siūlydavo dovanoti barzdos sėklų, mat poetas visados nešiojo barzdą. Vaikui pradėjus verkti, Marcelijus sakydavo, kad čia labai geros barzdos sėklos. Apie tai atsiminimų knygoje Marcelijus pasakoja Muziejaus gatvės kaimynas, rašytojas Rimantas Šavelis.

Fotomenininko Romualdo Rakausko fotografijose matome poetą Vanaginėje, prie Vilniaus, kur poetas pastatė namelį, iš tėviškės trobos sienojų, rąstų, lentų... Fotografuota Vanaginėje sodų bendrijoje, nes poetas, anot R. Rakausko, nė už ką nesutiko važiuoti į Paserbentį fotografuotis. M. Martinaitis kala langus, iš delno šeria katinus. Po M. Martinaičio mirties G. M. Martinaitienė rado tekstą apie katinus – rainus, pūkuotus... Išleista filosofinių pasakojimų knyga Kaip katinai uodega peles gaudo. Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus. Juk mums patinka būti jų vergais arba valdovais, rodyti savo meilę, prisirišimą, kuris kartais panašus į klastą.

M. Martinaičio fonde saugomi keli laiškai. Įdomiausias – penkių lapų ilgumo profesorės V. Daujotytės-Pakerienės laiškas. Pirmoji jo dalis rašyta 1996 metų lapkričio 4 dieną. Kita – 1997 09 06 d. Laišką MLLM dovanojo M. Martinaitis. Literatūros tyrinėtoja rašo, kad prieš penkiolika ar daugiau metų rinkosi temas susirašinėjimui, o dabar tema duota – intelektualinė biografija. Primena J. Baltrušaitį, ką jis rašė apie biografiją. V. Daujotytė rašo, kad daug lietuvių intelektualų išėjo iš gyvenimo neparašę biografijos, liko tik curriculum vitae, dažnai sudarkyti kokių nors tabu ar reikalavimų. Prisimena, kad M. Martinaitis yra sakęs, kad jam patinka pėsčias gyvenimas. Viktorija džiaugiasi, kad Marcelijus ruošiasi į Prancūziją, kur išėjo jo knyga. Laiške daug prierašų, priedūrų pieštuku pakraščiuose. V. Daujotytė siūlo pavadinti esė knygą Prilenktas prie savo gyvenimo. Kitas įdomus laiškas – poeto, vertėjo, literatūros profesoriaus T. Venclovos, kuriame rašo, kad čionykščiams jaunikaičiams bei merginoms patinka M. Martinaičio Kukučio baladės.

Šmaikštus eksponatas parodoje – žalsvo popieriaus lapelis, raštelis-pakvitavimas. Ant „Dainavos“ kokteilių baro bilieto Nr. 234698 parašyta: Pakvitavimas Gražinai, kad Marcelijus 1972. IV. 12 vakare tikrai buvo pasiskolintas baltų vienybės reikalui. Aiškiai galima įžiūrėti literatūrologo Kęstučio Nastopkos autografą. Esama ir daugiau parašų... „Dainavos“ kokteilių bare leisdavo vakarus menininkai ir kultūros žmonės. Raštelis suraitytas poeto žmonai Gražinai Marijai Martinaitienei. MLLM jį padovanojo poetas 1972-ųjų gegužės pabaigoje.

Parodoje – M. Martinaičio poezijos pirmosios kuklios knygelės ir vėlesni rinkiniai, Kukučio baladės, išverstos į švedų, norvegų, anglų kalbą. Taip pat fotografijos iš Poezijos pavasario šventės, literatūros vakarų, viena kita fotografija su artimaisiais, kurso draugais, studentais.

Buvęs M. Martinaičio studentas, rašytojas V. V. Landsbergis prisimena, kad M. Martinaitis leido rašyti savo stiliumi, netempė ant savo kurpalio. Jam įsiminė paprasti, kaimietiški pasakymai apie literatūros esmę, apie svarbiausius dalykus: Įstrigo vienas palyginimas – eilėraščio ir panelės sugretinimas. Eina gatve labai graži panelė, tobulai apsirengusi, pasidažiusi, su kablukais, žodžiu, viskas puiku. Meti žvilgsnį – neblogai, bet ta panelė nėra tokia įdomi, kad ilgai spoksotum. O jei ji truputį žvaira, su netyčia nulūžusiu kabluku, tai viskas – ta panelė prikaustys tavo dėmesį, ir tu jau bėgsi jai iš paskos. Tad koks nors eilėraščio netobulumas, sušlubavimas yra būtinybė, eilėraščio autentika, jo savastis. V. V. Landsbergis Marcelijus mums buvo it ne šios žemės palydovas. 2014 m. Metai.

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Albina Protienė