1922 m. vasario 16 d. įsteigiamas Lietuvos universitetas. Tai tapo svarbiu įvykiu Kaunui, mieste ėmė klestėti kultūrinis gyvenimas. Nuo 1920 m. Juozas Tumas gyveno Kaune ir kurį laiką dvejojo, ar prisijungti prie universiteto veiklos. Raginamas Vinco Krėvės, Tumas parengė įvadinę paskaitą apie Maironio kūrybą. Tokią temą pasirinko pats, o kai paskaita sėkmingai praėjo ir jam buvo leista dėstyti Maironio kūrybą, pasirinkimą aiškino taip: „Be to, Maironį, ne kurį kitą mūsų literatūros kūrėją, pirmai pradžiai pasirinkti mane paskatino šio laikotarpio aktualumas: jo amžiaus 60 metų sukaktis spalių 21 d.“ Pirmąjį semestrą universitete Juozas Tumas vieną kartą per savaitę, po dvi valandas, dėstė Maironio kūrybą. Šioje virtualioje parodoje pamatysite Vaižganto paskaitų rankraščius, fotografijas, liudijančias apie įvairius Maironio darbus ir kitas muziejines vertybes.

Vaižganto studentai girdavo jo paskaitas teigdami, kad dėstytojas mokėjo įdomiai pateikti kūrėjų biografijas. Ne išimtis ir paskaitos apie Joną Mačiulį-Maironį. Pristatymą apie garsų poetą Vaižgantas pradeda nuo pasakojimo apie Mačiulių šeimos giminaitę ir mažojo Jonuko auklę – Oną Palkevičiūtę. Būtent Ona jį išmokė pažinti raides ir skaityti. Daug dėmesio skiriama istoriniam to meto laikmečiui apibūdinti, plačiai aprašoma lenkų dvarininkijos įtaka lietuvių tautos kasdienybėje. Pristatydamas Maironio tėtį, Aleksandrą Mačiulį, Vaižgantas studentams atskleidžia ir mažojo Jonuko pažintį su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Teigiama, kad Aleksandras Mačiulis gerai pažinojo vyskupą Valančių, važiavo pas jį pranešti, kai Maironis įstojo į gimnaziją ir išreikšti norą, kad sūnus taptų dvasininku. Vaižgantui buvo žinoma ir tai, kad Valančius Maironiui suteikė vadinamą „dirmavonę“, arba kitaip, sutvirtinimo sakramentą. Mažojo Jonuko atmintyje liko kaip vyskupas po apeigų pasisodino jį ant kelių ir klausė, ar jis nenorėtų užaugęs tapti kunigu. Augdamas patriotiškoje šeimoje, matydamas carinės Rusijos okupaciją, žandarus, jis, žinoma, atsakė, kad norėtų būti ir kunigu, ir dar vyskupu. Meilė tėvynei su kiekvienais gyvenimo metais tik stiprėjo.

Vaižgantas, supažindindamas studentus su Maironio studijų laikais, taip pat išryškino tautiškumo svarbą teigdamas, kad studijuodamas jaunasis Mačiulis kūrė patriotiškas eiles, nebijojo kovoti dėl lietuvių kalbos pripažinimo. Studijuodamas Peterburgo dvasinėje akademijoje, būdamas jauniausiu jos studentu, skatino kultūrinį gyvenimą. Vėliau Maironis Peterburge dėstė net 15 metų, kol buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi Kaune. Juozas Tumas atkreipė dėmesį, jog Maironio alga Peterburge – 2400 rublių, o seminarijoje Kaune – 630. Akivaizdu, kad savo šaliai atsidavusi to meto  Lietuvos inteligentija, priimdama svarbius sprendimus, atsižvelgdavo ne į piniginę, o dvasinę ir tautinę naudą.

Žinoma, vienas svarbiausių Vaižganto paskaitų aspektų – pristatyti autorių kūrybą. Todėl ir paskaitose apie Maironį, poemoms, eilėraščiams ir kitam kūrybiniam palikimui skirta daugiau dėmesio nei biografijai. Jam nuo pat poemos išleidimo Maironio „Tarp skausmų į garbę“ atrodė ypatingas, jauno kūrėjo talentą atskleidžiantis kūrinys, jis nekantriai laukė pataisyto, papildyto poemos varianto. Paskaitų tekstuose Maironio poema „Jaunoji Lietuva“ palyginama su „Pragiedruliais“, teigiama, kad juos sieja pakankamai greit išvystytas, iš atskirų vaizdelių sukurtas siužetas. Neužmirštos ir vėliau parašytos Maironio poemos: „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“, „Kame išganymas“.  Vaižgantas, ne kartą minėjęs, kaip svarbu yra lietuviška šeima, pristatydamas „Mūsų vargų“ analizę, ypatingai akcentavo, kokia nelaimė ir vargas gali būti santuoka su kitos tautybės žmogumi, taip susiedamas savo asmenines įžvalgas ir poeto kūrybą.

Viena plačiausiai aprašytų temų Vaižganto išleistose paskaitų rinkinyje – Maironio lyrika. Pirmiausia, pristatomi „Pavasario balsai“ ir Maironis kaip tautos dainius. Vaižgantas atskleidžia, kad garsus poetas ne šiaip buvo vadinamas tautos dainiumi, bet Maironio patriotiniai eilėraščiai buvo tokie gražūs, prasmingi, jog laikui bėgant virto dainomis. Juozas Tumas rašė taip: „Laimingas autorius, kuriam pasisekė duoti tokį nuošimtį vertybės kūrinių“. Vaižgantas poeto kūrinius vertino kritiškai, peržvelgus jo paskaitų apie Maironį tekstus, galima pastebėti, kad neretai jis išsakydavo siužeto, pasakojimo struktūros pobūdžio pastabų, bet būtinai autorių ir pagirdavo. Be jokio abejonės, Maironio poemų, „Pavasario balsų“ išleidimas XX amžiaus pirmojoje pusėje lietuvių poetikoje buvo didelis lūžis, eiliuoti tekstai buvo ne tik gražūs, bet ir liudijo apie skaudžią šalies istorinę praeitį, skatino kurti nepriklausomą valstybę.

Be jau minėtų paskaitų rinkinio Juozo Tumo-Vaižganto raštuose yra publikuota ir keletas pavienių jo paskaitų apie poetą Maironį, rengtų atitinkamo amžiaus, profesijų žmonėms. Šešioliktame raštų tome pateiktos 3 tokios paskaitos, visos jos parengtos Vaižganto po Maironio mirties, siekiant pagerbti jo atminimą. Viena iš paskaitų skirta vaikams, kita seminarijos klierikams, o trečioji įvardyta kaip radijo paskaita. Kiekviename iš šių tekstų, Tumas supažindino skaitytojus su poeto biografija, paminėdamas svarbiausius jo darbus.

Tekstai stilistiškai yra labai skirtingi. Paskaita vaikams pradedama taip: „Taip vadinosi ką tik miręs didelis žmogus. Jis buvo didelis ne tik dėl to, kad buvo aukščiau už kitus pakeltas: buvo prelatas, buvo profesorius, labai mokytas, bet kad ir didžių darbų daug nudirbo“. Pristačius biografiją, pateikiama ir keletas ištraukų iš žymiausių poeto eilėraščių, siekiant vaikams paaiškinti tokios tautinės kūrybos reikšmę ir svarbą. Galima padaryti išvadą, jog Vaižgantui buvo svarbu, kad vaikai augtų nuo mažų dienų žinodami savo tėvynės laisvės kainą, nepriklausomybės kovas ir jų šalį gynusias, garsinusias asmenybes.

Radijo paskaita skirta tautiečiams, o paskaita klierikams – seminarijos studentams Kaune. Paskaita tautai pakankamai oficiali, Vaižgantas aptaria Maironio biografiją, pateikia keleto eilėraščių ištraukas, o paskaitos tekstas studentams – artimas, jautrus, pastebima, kad juo buvo siekiama sukurti bendrystę. Vaižgantas prisiminė, kiek daug renovacijos, remonto darbų buvo atlikta Maironiui einant rektoriaus pareigas ir kad kiekvienas besimokantis turėtų būti jam už tai dėkingas.

Nors šioje virtualioje parodoje pristatomi Vaižganto parašyti paskaitų tekstai sukurti skirtingu laikotarpiu ir nevienodais tikslais, akivaizdu, kad dvasininkas, dėstytojas, poetas Maironis buvo išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūriniame gyvenime, o Juozas Tumas ne tik tai pastebėjo ir gerbė, bet ir prisidėjo prie poeto atminimo išsaugojimo. Vaižganto paskaitų tekstai apie Maironį – įdomus ir vertingas literatūrinis palikimas. Savo dvasininko karjeros kelio pradžioje, J. Tumas buvo vienas iš Žemaičių kunigų seminarijos auklėtinių, o Maironis – jo dėstytojas. Vėliau jie bendradarbiavo skatindami Lietuvos kultūrinį gyvenimą, gyveno netoliese vienas kito Kaune, susirašinėjo laiškais, dalijosi kūrybine kritika ir patarimais.

Juozas Tumas savo raštuose aprašo keletą Maironio būdo bruožų. Jis prisimena, kad Maironis buvo taupus, išsilavinęs, užėmė atsakingas pareigas. Rašytojas pabrėžia, kad Maironis stengėsi pagelbėti ir giminaičiams, leido juos į mokslus, bet svarbiausia, jog visiems paliko gerokai svarbesnį palikimą nei turtus – savo kūrybą. Buvo išleisti penki raštų tomai, apie kuriuos Vaižgantas rašė taip: „Dabar imi tuos tomus į rankas ir vėl pajunti lyg įėjęs į atstatytąją Metropolijos seminariją – ir čia tvarkinga, darnu ir visa: čia lyrika, čia epas, čia drama, čia istorija, čia literatūra. Jonas Maironis sumaniai tegiedojo lyriškai, už tai buvo visų lyrikų lyrikas; jo dar neprašoko niekas“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyr. muziejininkė Gabija Stanionytė