Kalbininkas Kazimieras Būga gimė 1879 m. lapkričio 6 d. Pažiegės vienkiemyje, Dusetų valsčiuje. Tėvo valdiška tarnyba sudarė prielaidas vaikams (bent jau sūnums) siekti mokslo. Būsimasis kalbininkas skaityti išmoko iš tėvo, vėliau dvi žiemas mokėsi pas daraktorius. 1890–1891 m. žiemą lankė Dusetų valsčiaus mokyklą, o nuo 1891 m. pavasario – Zarasų apskrities mokyklą. O 1892 m. tėvo nuvežtas į Peterburgą, tų pačių metų rudenį pradėjo lankyti triklasę Sestržencevičiaus mokyklą, kurią baigė 1895 m. pavasarį. K. Būga Peterburge apsistojo pas tėvo pusbrolį, dirbusį vežiku. Tėvai pageidavo K. Būgą matyti kunigu, todėl būsimasis kalbininkas įstojo į keturklasę Šv. Kotrynos mokyklą, kurią baigė 1897 m. Tų pačių metų rudenį įstojo į Peterburgo kunigų seminariją.

Kunigų seminarijoje būsimajam kalbininkui trūko savirealizacijos galimybių. Lietuvių tautinis-kultūrinis išsivadavimo judėjimas buvo sutinkamas įtariai. K. Būga jau tuo metu nuoširdžiai domėjosi lietuvių kalbos reikalais, instinktyviai jautė, kad viešojoje vartosenoje draudžiama kalba reikia rūpintis. Be to, nelabai traukė teologinių dalykų ir scholastikos studijos.

Išstojęs iš seminarijos, K. Būga labai nuvylė tėvus. Kurį laiką negavo paramos iš namų, tėvo pyktis atlėgo tik baigus gimnaziją. K. Būga atsidūrė gana sunkioje padėtyje, tėvui buvo įsiskolinęs 300 rublių. Kad galėtų tęsti ir baigti mokslus gimnazijoje, reikėjo susirasti darbą. Todėl gavęs pasiūlymą iš seminarijos draugo išvyko į Mosarį (Polocko srityje) pas ten dirbusį kunigą Bernotą mokyti dviejų jo broliavaikių.

Mokytojaudamas Mosaryje K. Būga praleido 1898–1899 m. žiemą. Kadangi vaikai sėkmingai išlaikė egzaminus į tą pačią Šv. Kotrynos mokyklą, kurioje anksčiau mokėsi ir pats K. Būga, tai jų globa ir toliau buvo patikėta būsimajam kalbininkui. 1899 m. rudenį K. Būga vėl grįžo į Peterburgą, kur įsikūrė nuomojame bute su savo globotiniais.

Tų pačių metų vėlyvą rudenį įsidarbino meteorologijos observatorijoje, kurioje išdirbo ketverius metus. Peterburge gyveno nemažai lietuvių, kurie nuo 1880 m. būrėsi į įvairias draugijas. K. Būga priklausė „Labdaringajai Petrapilio lietuvių bei žemaičių draugijai“. Prie draugijos buvo suorganizuotas scenos mėgėjų būrelis, kuriame kalbininkas aktyviai dalyvavo. K. Būgai dažnai tekdavo suflerio vaidmuo. Be to, jis turėjęs aiškią ir gražią rašyseną, todėl būdavo prašoma perrašinėti vaidinamus veikalus. Kadangi turėjo gerą kalbos jausmą, versdavo pjeses į lietuvių kalbą, perdirbinėdavo jas. Yra išlikę duomenų, kad K. Būga gerokai perdirbo A. Fromo-Gužučio „Poną ir mužikus“. Tačiau įdomiausia kalbininkui būdavo suvienodinti aktorių kalbą, mat vaidmenis atlikdavo įvairių tarmių atstovai, suvažiavę skirtingu laiku į Peterburgą.

Nuo pat ankstyvos jaunystės K. Būgą domino kalbos reikalai. Tai atsispindi ir ankstyvojoje publicistikoje. Susidarytų nemažas pluoštas straipsnių, kuriuose paliečiamos žodžių kilmės, skolinių vartosenos problemos. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi K. Būgos atvirlaiškiai jo rengiamo žodyno žodžių pateikėjams, rankraštiniai tekstai liudija entuziastingą domėjimąsi lietuvių kalbos reikalais. Ypač kalbininką intriguodavo naujos išgirstos reikšmės, kuriomis žodžiai vartoti jam menkiau žinomose šnektose. Išgirdęs tokį žodį, iš karto užsirašydavo, nepriklausomai nuo vietos, kurioje tuo metu buvo (su savimi visada turėdavo bloknotą). Publikavo ir recenzijas, kuriose aptarė aktualius kalbos dalykus. Tai rodo, kad jau ankstyvame amžiuje kalbininko būta apsiskaičiusio, besidominčio platesniu lingvistiniu kontekstu. Tai daryti leido gyvenimas dideliame mieste, galimybė naudotis bibliotekomis ir rankraščių fondais. Platesniam požiūriui į kalbą turėjo įtakos ir pažintis su senųjų lietuviškų raštų tyrinėtoju Eduardu Volteriu (1856–1941), kuris domėjosi lituanistikos dalykais. E. Volteris dirbo Mokslų akademijos bibliotekoje ir universitete dėstė baltų filologijos kursą. Peterburgo laikotarpiu K. Būga palaikė ryšius su patyrusiu bibliografu ir literatūros istoriku Silvestru Baltramaičiu (1841–1918). E. Volteris ir S. Baltramaitis padarė prieinamus Mokslų akademijos ir Viešosios bibliotekos fondus, kuriuose K. Būga ieškojo teorinio ir praktinio savo tyrinėjimų pagrindimo. Pažintis su minėtais kultūros veikėjais buvo svarbi ir susiformuojant suvokimui, kad lietuvių kalbos duomenų esama ir tolimesniuose kraštuose. Šį teiginį pagrindžia ir K. Būgos rinkinyje saugomas atvirlaiškis dailininkui Adomui Varnui (1878–1979) į Prahą.

Peterburge K. Būga ne tik rinko kalbinę medžiagą, formavosi kaip mokslininkas, bet ir mokėsi. S. Baltramaitis padėjo susipažinti su visais lietuvių dainų ir pasakų rinkiniais, žodynais, gramatikomis, kai kuriais S. Daukanto, M. Valančiaus, L. Ivinskio raštais. MLLM saugomas K. Būgos užrašytas liaudies dainos tekstas („Šaltas rudenėlis kaip atajo...“). Be to, kalbininkas tebetęsė darbą observatorijoje. Gilinosi į F. Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatiką“, „Lietuvių k. garsų ir kirčio mokslą“, plėtojo žodžių kirčiavimo ir priegaidžių nustatymo įgūdžius.

K. Būgos interesų laukas darėsi platesnis. Jis suvokė, kad lietuvių kalbos reiškinių kaip reikiant suprasti negalima nesusipažinus su giminingomis kalbomis. Mokosi latvių kalbos, gilinasi į senųjų indoeuropiečių kalbų struktūrą. Amžininkai prisimena, kad K. Būgos kambarys buvęs užverstas knygomis, žurnalais, laikraščiais ir kitokiais kalbinės medžiagos rinkiniais. Jau vėlesniu Kauno laikotarpiu (nuo 1922 m. Lietuvos universiteto profesorius) dėstė visas pagrindines kalbos disciplinas, tuo metu buvo vienintelis universitete sanskrito žinovas.

Labai svarbi asmenybė, dariusi įtaką Būgai ir jį formavusi kaip plataus akiračio kalbininką, buvo Kazimieras Jaunius (1848–1908). Didele dalimi polinkis lyginti skirtingų kalbų duomenis, gilintis į žodžių etimologiją buvo nulemtas būtent Jauniaus. E. Volteris, žinodamas Būgos darbštumą ir karštą domėjimąsi kalbos dalykais, rekomendavo jį paskirti K. Jauniaus sekretoriumi, už šį darbą apmokant iš Mokslų akademijos lėšų (papildomos lėšos K. Būgai buvo labai svarbios, nes gyvenimo sąlygos tiek Peterburgo, tiek Kauno laikotarpiu buvo varganos). Šio darbo kalbininkas atsakingai ėmėsi maždaug nuo 1902 m. O pastangų iš tiesų reikėjo įdėti nemažai. Nelengvo būdo, užsispyręs ir jau pasiligojęs K. Jaunius toli gražu ne su visais buvo linkęs dalintis sukaupta medžiaga ir žiniomis. Tačiau K. Būgos kompetencija ir darbštumas padarė įspūdį, ir jie tapo puikiais kalbos lauko bendradarbiais. K. Jauniaus įtaką galima vertinti dvejopai. Viena vertus, jis Būgai, kaip besiformuojančiam plataus akiračio kalbininkui, suteikė daug reikalingų žinių, supažindino su šaltiniais. Kita vertus, kuriam laikui buvo tarsi izoliavęs nuo pripažintų filologijos autoritetų (A. Leskyno, K. Brugmano ir kt.), savo žiūros tašką pateikdamas kaip svarbiausią. Vėliau K. Būga savo lėšomis išleido ir išsiuntinėjo žymesniems kalbininkams hektografuotą „Aistiškų studijų“ autokritiką, kurioje paneigė beveik visus svarbesnius Jauniaus mokslo teiginius.

Iš K. Jauniaus Būga buvo perėmęs ir rašybos principus, kurie buvo labai sudėtingi, netinkami praktinei vartosenai (19 a. pabaigos spaustuvės neturėjo techninių galimybių išspausdinti Jauniaus pasiūlyta rašyba užrašytų tekstų), nors ir gerai atspindėjo žodžių istoriją ir tarmių skirtumus. Šie rašybos principai neprigijo ir buvo atmesti, o ir pats K. Būga ilgainiui jų atsisakė, nors dar kurį laiką net laiškus namiškiams rašė K. Jauniaus pasiūlytomis raidėmis su gausiais diakritiniais ženklais.

Kad galėtų įstoti į universitetą, K. Būga turėjo eksternu pasiruošti brandos egzaminams ir įgyti atestatą, kurio būdamas 24 metų amžiaus dar neturėjo. Tam tikslui Peterburgo inteligentai surinko pinigų stipendijai, kad kalbininkas galėtų atsisakyti darbo observatorijoje ir visas jėgas skirti mokslams. O mokytis nebuvo lengva. Mat, gimnazijoje mokomų disciplinų tarpe kalbotyros nebuvo, o kiti mokslai K. Būgai nedaug terūpėjo. Jam sunku buvo prisiversti juos kalti. Ypač nesisekė matematika, su kuria turėjo labai daug vargo. Be to, mokymąsi visą laiką K. Būgai trukdė kalbos mokslo studijos. Jis ir toliau uoliai rinko kalbos faktus, aiškinosi rūpimus klausimus.

Brandos egzaminus K. Būga laikė 1905 m. balandžio 25 – gegužės 30 dienomis. Reikėjo išlaikyti 13 egzaminų. Labiausiai bijojo matematikos, tačiau jau tuo metu buvo gana plačiai pasklidusi žinia apie K. Būgą kaip būsimą žymų kalbininką, todėl pedagogai sutiko jį praleisti, padidinę atsakomojo egzamino pažymį. Taip jaunam kalbininkui atsivėrė Peterburgo universiteto filologijos skyriaus durys. Universitetą baigė 1912 m. pavasarį. Studijos užsitęsė, nes K. Būga buvo užsiėmęs K. Jauniaus darbų spausdinimu, be to, sunkiai prisiversdavo laikyti egzaminus, kurie neturėjo tiesioginio ryšio su kalbotyra.

Vasaros atostogų metu lankydavosi Lietuvoje, kur užrašinėdavo rūpimus kalbos duomenis. Aplankydavo gimtąją Pažiegę. Vietos ir aplinkines šnektas puikiai išmanė, o labiausiai jį domino rytiniai ir pietiniai Lietuvos pakraščiai. 1909 m. vasarą su Jonu Jablonskiu, Juozu Balčikoniu ir Jurgiu Šlapeliu praleido Seinuose gilindamasis į dzūkų tarmės ypatybes, dalyvaudamas lietuvių kalbos gramatikos parašymo svarstymuose. Laiške J. Šlapeliui be kita ko prašo atsiųsti kunigui Jurgiui Matulevičiui (dabar palaimintasis Jurgis Matulevičius-Matulaitis (1871–1927) – J. J.) A. Juškos žodyno 1 dalį (K. Būgos rinkinys).

1913 m. lapkričio 16 d. Kaune K. Būga susituokė su Juze Stankūnaite, kilusia nuo Kudirkos Naumiesčio. Esama žinių, kad jaunavedžius supažindino E. Volterio žmona Aleksandra. Vedybos tolimesniam K. Būgos gyvenimui turėjo žymią teigiamą įtaką. Apsukresnė ir daugiau praktiniuose reikaluose patyrusi žmona vėliau jam labai daug padėjo žengti nelengvu gyvenimo keliu.

K. Būgai, laikančiam antrųjų magistrantūros metų egzaminus, Švietimo ministerija skyrė stipendiją, komandiruodama jį dvejiems metams tobulintis į užsienį. Nutarta pirmiausia važiuoti į Karaliaučių pas garsųjį baltų kalbų tyrinėtoją Adalbertą Becenbergerį. Entuziazmo pagautas, K. Būga kartu su žmona išvyko į Karaliaučių balandžio pradžioje.

Karaliaučiuje K. Būga tuoj ėmėsi darbo. Profesoriaus A. Becenbergerio rūpesčiu jam tapo prieinamos visos bibliotekos ir archyvai, kuriuose tik buvo saugoma medžiaga lietuvių kalbos ir tautos praeičiai pažinti. K. Būgą labiausiai traukė 16–18 amžių lietuvių kalbos paminklai, iš kurių jis darėsi plačius išrašus. Būdamas Karaliaučiuje, K. Būga labai norėjo aplankyti Prūsijos lietuvių kaimus ir susipažinti su jų tarmėmis. Laiškuose jis rašė ketinąs pabuvoti Tilžės apylinkėse. Ar tai padaryti jam pavyko, nėra žinių.

Vaisingą darbavimąsi Karaliaučiuje nutraukė prasidėjęs karas. K. Būga dar spėjo grįžti į Lietuvą likus 3–4 dienoms iki sienos uždarymo. Nutrūko ir studijos pas profesorių A. Becenbergerį. K. Būga nuvyko į Peterburgą, kur tikėjosi gauti leidimą išvykti į Švediją tolimesnėms studijoms. Deja, leidimo negavo, be to, buvo nutraukta stipendija. Negana to sudegė žmonos tėviškė; ten nemaža buvo ir K. Būgos daiktų, svarbiausia knygų, kurių netekimą jis ypač sunkiai išgyveno. Tokia nepalanki situacija egzaminų laikymą sutrukdė ir nukėlė vėlesniam laikui. Skurdžiai gyvendama Būgų šeima 1914 m. spalio 07 d. susilaukė dukters Gražinos. Ilgą laiką pragyvenimo šaltinis buvo žmonos atsineštoji dalis.

Pirmojo pasaulinio karo metais ir tuoj po jo K. Būga su šeima praleido Permėje (kur buvo evakuotas Peterburgo universitetas) ir Tomske. Būdamas Tomske, rengėsi tyrinėti baltų kalbų skolinius ugrų-finų kalbose. Tam reikalui buvo pradėjęs mokytis suomių kalbos.

Į Lietuvą Būgų šeima grįžo 1920 m. rugpjūtį. Kalbininkas parsivežė bibliotekos likučius ir net keturis pūdus žodyno kartotekos kortelių. Maironio lietuvių literatūros muziejaus K. Būgos rinkinyje saugomos keturios kortelės. 1921 m. Kaune gimė sūnus Gintautas. Panašiai tuo metu apsigyveno J. Jablonskio gatvėje 6-uoju numeriu pažymėtame name (dabartinės Kauno Maironio universitetinės gimnazijos kieme). Kaip teigia K. Vairas-Račkauskas, gyvenimo sąlygos buvo sunkios: baisus oras, dvokęs silkėmis, butas tamsus su mažais langeliais palubyje ir nuolat trūkinėjančiu elektros tiekimu (Literatūros naujienos, 1934, Nr. 15). Ramybės nedavė visai šalia buvusi „Senoji rinka“ (dabar tai Steigiamojo Seimo aikštė tarp Gimnazijos, Šv. Gertrūdos ir J. Jablonskio gatvių). Gyvenant tokiomis sąlygomis žodyno sudarymo darbas iš pradžių labai sunkiai stūmėsi į priekį.

Kaune K. Būga aktyviai įsijungia į darbą Lietuvos universitete. Dėstyti universitete buvo sunku dėl mokslinės literatūros trūkumo. Visiškai nebuvo lituanistinių disciplinų vadovėlių, ir K. Būga ėmėsi ruošti pačius reikalingiausius. Kalbininkas galvojo sukurti specialų mokslinės baltistikos žurnalą. Deja, darbų gausa ir ankstyva mirtis neleido realizuoti šio sumanymo.

Vis dėlto kapitalinis darbas, kuris K. Būgą daro išskirtinį visoje lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje, yra jo, kaip kalbininko, visą sąmoningą gyvenimą rengtas „Lietuvių kalbos žodynas“, kuriam ilgainiui prigijo didžiojo žodyno pavadinimas.

K. Būga visomis išgalėmis stengėsi didinti žodyno kartoteką. Tačiau padėjėjų trūko, o ir tie, kuriuos turėjo, buvo menkai kvalifikuoti. Rengiamą žodyną kalbininkas vadino tezauru, suvokė didžiules darbo apimtis. Buvo išsikėlęs tikslą susisteminti žodžius pradedant senaisiais raštais ir baigiant šiuolaikine gyvąja kalba, neišskiriant tarmių ir jų įvairovės, tačiau tokios apimties darbo būtų užtekę keliems gyvenimams (žodyno rengimo ir leidimo darbas autorių kolektyvo užbaigtas tik 2001 m., apimtis 22 tūkstančiai puslapių).

Toks įtemptas ir sunkiai įsivaizduojamos apimties darbas neigiamai paveikė K. Būgos sveikatą. 1924 m. vasarą išvykęs į Aukštadvarį, susirgo gripu. Kurį laiką buvo gydomas naminėmis priemonėmis. Parvežus į Kauną situacija dar labiau komplikavosi – K. Būga neteko sąmonės. Gydymui išvežtas į Karaliaučiaus universiteto ligoninės Psichiatrinę ir nervų kliniką. Gydytojai pripažino smegenų gripą. Atgavęs sąmonę, K. Būga jautėsi labai prastai. Liepos mėnesį jo rašytų namiškiams laiškų neįmanoma išskaityti. Rugpjūčio mėnesį pagerėjus sveikatai, jis parašė atviruką žmonai beveik be klaidų. Spalį jau pakankamai aiškiai galėjo kalbėti. Ir sirgdamas negalėjo pamiršti žodyno rengimo reikalų. Atvažiavusios į Karaliaučių aplankyti žmonos vis klausinėdavo, ar kortelių kartotekai joks pavojus negresia. Spalio pabaigoje planuota pervežti K. Būgą į Kauną. Tačiau sveikata vėl ėmė blogėti, padidėjo galvos skausmai, sutriko kalba ir raštas. Lapkričio 25 d. buvo paralyžiuotas, o naktį iš gruodžio 1 dienos į 2 mirė.

Iš Karaliaučiaus į Kauną greituoju traukiniu K. Būgos kūną parvežė profesorius E. Volteris kartu su K. Būgos žmona gruodžio 5 d. Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetas, kurio profesoriumi buvo velionis K. Būga, nutraukė paskaitas fakultete savaitei. Gruodžio 6 d. kalbininkas iškilmingai palaidotas senosiose Kauno kapinėse netoli savo mokytojo K. Jauniaus, tose pačiose kapinėse vėliau atgulė ir kalbininko globėjas Eduardas Volteris. 1959 m. pradėjus kapinių likvidavimo procesą, K. Būgos palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas