Šiais metais minime „poeto iš Dievo malonės“ – Henriko Radausko gimimo ir mirties sukaktis. Parodos pavadinimui pasitelktos jo eilėraščio „Po rudens medžiu“ (knyga – „Žaibai ir vėjai“) eilutės.  H. Radauskas mirė staiga. Artimi draugai Jurgis Blekaitis ir Alfonsas Nyka-Niliūnas paveldėjo jo kultūrinį palikimą, parengė ir 1978 metais Čikagoje išleido pomirtinę poezijos knygą „Eilėraščiai“. A. Nyka-Niliūnas aptardamas H. Radausko kūrybą, rašė: „poezija nebėra tradicinis „širdies balsas“, ar autoanalitinis monologas, bet optinių, akustinių bei kinetinių išorinio pasaulio santykių estetinės vizijos atskleidimas, spalvų, garsų ir judesių orgija.“ (A. Nyka-Niliūnas. Žodis pomirtinei H. Radausko knygai. Eilėraščiai, 1978)

Virtualioje parodoje chronologiniu principu eksponuojama naujai įsigyta archyvinė medžiaga: dokumentai, laiškai, nuotraukos, rankraščiai, užrašų knygelės, memorialiniai daiktai, nušviečianti menininko gyvenimo ir kūrybos kelią, kuris driekėsi iš Krokuvos per Gikonis, Novonikolajevską (dab. Novorosijskas), Panevėžį, Kauną, Berlyną, Reutlingeną, Baltimorę, Čikagą, Vašingtoną, Vysbadeną ir vėl sugrįžta į Vašingtoną. Peržengęs šeštąją dešimtį, staiga iškeliavo Anapilin. Šių eilučių autorė perėmė iš testamento vykdytojų archyvinę medžiagą ir parvežė į Maironio lietuvių literatūros muziejų.

Henrikas ir jo brolis dvynys Bruno gimė 1910 metais balandžio 23 d. Krokuvoje. Ankstyvąją vaikystę praleido Aukštaitijoje, Gikonių kaime, tačiau I-ojo Pasaulinio karo įvykiai šeimą privertė pasitraukti į Rusiją. Gyveno ir mokėsi Novonikolajevske, puikiai išmoko rusų kalbą. 1921 metais grįžo į Lietuvą, lankė Panevėžio gimnaziją, vėliau –  Panevėžio mokytojų seminariją, kurią baigė 1929 metais. Nuo gimnazijos suolo traukė meno pasaulis, kalbos – išmoko vokiečių, prancūzų, lenkų, o vėliau – ir anglų. Noras tęsti studijas atvedė į Vytauto Didžiojo universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą. Iš prigimties intravertas, nepasižymėjo visuomeniškumu, nepriklausė studentiškoms organizacijoms, tačiau lankė Balio Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, kuriame ir susipažino su būsima žmona Vera Sotnikovaite.

Parodoje eksponuojamos nuotraukos su broliu Bruno, studento H. Radausko Vytauto Didžiojo universiteto Studijų knygelė Nr. 636, išduota 1930 m. rugsėjo 13 dieną. Vartant ją, matome, kas ir kokius dalykus dėstė, parašai patvirtina išlaikytas įskaitas ir egzaminus. Iš dėstytojų minėtini Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė Mickevičius, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, Pranas Skardžius, Balys Sruoga, Juozas Herbačiauskas, H. Engertas, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir kt. Studijas baigė atsiskaitydamas ir gerai išlaikydamas egzaminus, tačiau dėl nežinomų priežasčių diplominio darbo neparašė. Studijų bičiulio Antano Gustaičio pakviestas tapo radijo žurnalistu. Klaipėdos radiofone vedė laidas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šiame mieste susituokė su Vera Sotnikovaite. Parodoje eksponuojamas kiek pageltęs jų santuokos liudijimas. Nuotraukoje užfiksuotas V. Sotnikovaitės apsilankymas pas H. Radausko tėvus Bernardą ir Amaliją Gikoniuose.

1944 metais liepos 13 d., traukdamiesi nuo artėjančio fronto, Radauskai išvyko į pasienį, o vėliau į Vokietiją. Vildamiesi, kad karo veiksmai gali pakrypti kita linkme, kad tai tik „laikinas pasitraukimas“, jie glaudėsi giminaičių namuose Berlyne. Abu su žmona lankė paskaitas Berlyno Institute, tačiau sovietų armijos artėjimas privertė pasitraukti į Vokietijos gilumą. Įtampa ir netikrumas dėl ateities, vargingas gyvenimas ir nuolatinė įtampa paveikė Radausko sveikatą: pradėjo justi širdies negalavimus. Karui baigiantis, šeima persikėlė į Reutlingeną, priklausantį karo sąjungininkams prancūzams. Iki 1949 metų Radauskas dirbo prancūzų įstaigoje vertėju. Karinė prancūzų valdžia rūpinosi ne tik išeivių materialiniu būviu, bet ir kultūrinio gyvenimo įvairove: vyko koncertai, parodos, kino peržiūros, atvykdavo teatro kolektyvai.

Rašytojų branduolys 1946 m. nusprendė atkurti Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje (toliau – LRTD). H. Radauskas kartu su iniciatyvinės grupės nariais Stasiu Santvaru, Bernardu Brazdžioniu, A. Nyka-Niliūnu, Vincu Kazoku, Pulgiu Andriušiu ėmėsi darbo. Vokietijoje išsibarsčiusiems rašytojams rašė laiškus, kviesdami į suvažiavimą. Rašytojai nusprendė paminėti Pirmosios lietuviškos knygos jubiliejinius metus ir parengė pasitraukusių rašytojų kūrybos antologiją „Tremties metai“. H. Radauskas tapo vienas iš knygos redaktorių. Knyga buvo pristatyta per antrąjį LRTD suvažiavimą 1947 m. Augsburge. Nuotraukose užfiksuotos pastarojo suvažiavimo akimirkos.

Daugelis išeivių svarstė galimybes persikelti į kitus kontinentus. Gavę giminaičių kvietimus, Radauskai 1949 m. rugsėjo 19 d. atvyko į Vaterbury miestą Konektikute, nepavykus gauti darbo, vėliau persikėlė į Baltimorę. Atvykęs į JAV Radauskas suvokė, kad tai ne nuotykių kupina „mainridiška Amerika“, pakerėjusi jį dar gimnazijos suole. Fizinė egzistencija buvo įsprausta į griežtus gyvenimo rėmus: reikėjo užsidirbti pragyvenimui, tačiau po darbo ir savaitgaliais abu su žmona panirdavo į meno pasaulį. Gyvendamas Baltimorėje dažnai su A. Nyka-Niliūnu praleisdavo laiką turtingame Meno muziejuje. Abu ne tik domėjosi daile, bet ir įsigijo patefonus, kolekcionavo klasikinės ir modernios muzikos plokšteles, dalijosi meno naujienomis. H. Radausko kolekcijoje galima išskirti plokšteles su Antonijaus Vivaldžio, Johano Sebastiano Bacho, Georgės Frydricho Hendelio, Amadeo Mocarto muzika ir modernius Bela Bartoko kūrinius. Muzika tapo neatsiejamu  gyvenimo fonu, įkvėpimo šaltiniu.

Nepavykus įsitvirtinti Baltimorėje, 1950 metais persikėlė į Čikagą. Čia jau gyveno jo artimi bičiuliai Jurgis Blekaitis ir Vytautas Saulius. Visi darbavosi fabrike. Apie tai užsimena S. Santvarui: „padaręs visą eilę ilgų („intelektualių“ ir kitokių) testų, pagaliau gavau darbą. Esu pakuotojas vario ir aliuminio fabrike, kur dirbdamas po 8 val. į dieną, gaunu po 1,09 dol į valandą.“ H. Radauskas aptardamas darbo specifiką rašė, kad reikėjo „lankstyti metalines stalų ir kėdžių kojas“; vėliau dirbo pakuotoju. Tačiau tikrasis gyvenimas prasidėdavo po sunkios darbo dienos, kuomet galėjo pasinerti į menus. Čikagoje nuolat lankėsi Meno institute su turtingomis impresionistų kolekcijomis, vykdavo į simfoninės muzikos koncertus, lankė ir Lietuvių „Lyric operą“, mėgo sėdėti senovinėje, puošnioje miesto Bibliotekoje, kurioje buvo sukaupta visų pasaulio knygų išskirtinė kolekcija. J. Blekaitis gavo darbą Amerikos balso informacinėje agentūroje Vašingtone, tačiau jam rūpėjo pagelbėti vyresniam draugui rasti tinkamesnį darbą. Kartu su savo pirmos žmonos Aušros Bendoriūtės pagalba, tarpininkaujant amerikiečių rašytojui Randall Jarrellui, išrūpino H. Radauskui vietą Vašingtono Kongreso bibliotekoje (Library of Congress). Užpildęs oficialią formą 1958-aisiais, nuo 1959-ųjų H. Radauskas tapo oficialiu šios įstaigos tarnautoju. Parodoje – užpildytos anketos fragmentas.

1960-ais buvo komandiruotas dirbti į Vysbadeną Vokietijoje. Čia Radauskai praleido savo pačius nuostabiausius ir spalvingiausius trejus gyvenimo metus. Nepriekaištingai atlikęs pavestus darbus, laisvalaikį skirdavo savo tikram gyvenimui – menui. Daug laiko praleisdavo kelionėse – aplankė Prancūziją, Olandiją, Belgiją, Italiją, Ispaniją. Gėrėjosi senovinių miestų architektūra, mėgavosi pasaulinio masto įžymybių sukurtomis drobėmis, skulptūromis, lankė koncertus, žavėjosi įstabiais gamtos kūriniais. Vykdamas į Vysbadeną, Radauskas pasiėmė savo brangiausią turtą: „Suskaičiavus pasirodė, kad mano atsivežta apie 130 plokštelių“,– rašė J. Blekaičiui. Kiekviena plokštelė – H. Radausko dvasios garsas, įrašytas į vinilą. Muzika, kurią klausė Radauskas dabar gyvena jo rinkinyje.  

Ne tik muzika, bet ir dailė malonino jo širdį ir jausmus. Rašydamas J. Blekaičiui 1960 m., po apsilankymo meno muziejuje „Stadelches Institut“, įvardijo puikius „Renoirus, Degas, Cezanne‘us, Monet, Beckmannus, Corintus, iš senųjų Boticceli, Vermeero  „Astronomą“, daug kitų olandų ir flamandų.

Bendri pomėgiai – dailė, muzika, literatūra – suartino su estų išeivijos literatu, mokslininku Ivar Ivasku bei jo žmona latvių poete Astride, ir ši graži bičiulystė tęsėsi iki pat Radausko mirties. Gyvendami Vokietijoje abu su žmona lankėsi jų namuose Vienoje. Aplankė Vienos Kunshistorisches Museum, kuriame „sukaupti pasaulio didieji lobynai. Jame nepaprasto gražumo Bruegeliai (apie 10): „Žiema“ (su medžiotojais, „Vasara“, begalė mano favorito Rubenso darbų (gražesni net negu Louvre‘e), Veermerio „Dailininkas su modeliu“ (kurį savo metu austrai rodė  Čikagoje) ir daugybė kitų olandų ir italų. (H. Radausko laiškas J. Blekaičiui, Viesbaden, 1960 12 03) Parodoje galime pamatyti nuotrauką iš viešnagės Ivaskų namuose.

H. Radausko rinkinyje jau buvo saugomi du rankraštiniai sąsiuviniai, kuriuose yra nuo 1953 iki 1962 ir nuo 1965 iki 1970 metų Čikagoje ir Vašingtone sukurti eilėraščiai. Naujai gautas pluoštas H. Radausko rankraščių: minėtina jo pirma miniatiūrinė delne telpanti knygelė, kurioje surašyti eilėraščiai iš rinkinio „Fontanas“. Kažkada yra rašęs, kad „kūrybą reikia nešioti prie širdies...“ Š knygelė ir buvo jo vidinėje švarko kišenėje. Kita nemažiau svarbi knyga – „Strėlė danguje“ – ją parašė ir beveik užbaigė Vokietijoje. Bičiulis, dailininkas Vytautas Kasiulis padarė grakščias, elegantiškas iliustracijas. Deja, pinigų reforma Vokietijoje sutrukdė knygos išleidimą, ji pasirodė jau Čikagoje 1951 metais. Rankraščiuose stebėtinai mažai taisymų ar eilėraščių perrašymo variantų. Manytume, kad eilėraštis buvo subrandinamas ir tik paskui užrašomas popieriuje.

H. Radauskas ypač kruopščiai ir atidžiai dirbo prie savo knygų. Poeto kūrybinis palikimas – keturi eilėraščių rinkiniai: pirmasis - „Fontanas“ (1935, Kaunas); dar trys išleisti Čikagoje – „Strėlė danguje“ (1950), „Žiemos daina“ (1955). Paskutinis parengtas rinkinys „Žaibai ir vėjai“ buvo publikuotas paties autoriaus sudarytoje rinktinėje „Eilėraščiai“, kurioje retrospektyviai veriasi poeto kūrybos raida: nuo 1964 iki 1930 metų parašyti eilėraščiai.

Radauskas jau pirmajame eilėraštyje suformavo kūrybos credo: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“. Šiame teiginyje užkoduota viena iš svarbių jo kūrybos poetinių priemonių: kontrastas. Alfonsas Nyka-Niliūnas taikliai įvardijo Radausko kūrybos kertinius akmenis: „Poezija, baroko muzika ir impresionistų tapyba buvo temos, kurios jam niekad nenusibosdavo.“ (A. Nyka-Niliūnas. Žodis pomirtinei Henriko Radausko knygai. „Eilėraščiai“, 1978)

Svarbiau už viską Radauskui buvo asmenybės laisvė, individualios egzistencijos išskirtinumas, vientisumas ir nenoras susitapatinti su griūvančiu pasauliu. Apolitiškumas tapo išskirtiniu jo kūrybos bruožu. Pasak jo „menas – ne tautos suvienijimo priemonė, bet laisvės išraiška“. Šventai tikėjo klasikiniu ir amžinu menu, išvaduojančiu sielą nuo pilkos buities. Kurdamas Pasaką jis improvizavo ir žaidė, laisvai poetizuodamas dvasines vertybes. Pirmuosiuose dviejuose rinkiniuose esminė tema – gamta bei plati gama jos sukeltų jausmų ir nuotaikų, o paskutinieji rinkiniai koncentruoti į meno ir muzikos pasaulius. Gamta jam neišsemiama grožio versmė, o pats „eilėraštis gimsta kaip vėjas – iš nieko“. Jo eilėraštyje, kaip impresionistų modernioje tapyboje, dominuoja peizažas, kuris pats vienas laisvai gyvena, sukeldamas pasigerėjimo jausmą. Paskutiniame rinkinyje  „Žaibai ir vėjai“ virtuoziškai „tapoma“ metaforomis, kurios nusako Italijos miestų trapumą ir grakštumą, leidžia „pajusti“ ten tvyrančio oro gaivą: kvepia apelsinais ir citrinomis. Jį kerėjo Botičelis, Rafaelis, Mikelandželas. Tačiau ne vien italai džiugino kūrėjo akį. „Mano favoritas – Rubensas“, –  rašė jis laiške Blekaičiui. Žavėjo El Grekas,  Briugelis, Van Gogh, Gogenas, Dega, Monet, Rembrantas ir kt. Radausko kūryboje yra eilėraščių, gimusių dailininkų kūrinių įtakoje: „Pilka diena“, „Degas“,“Denis“, „Madona su kūdikiu“.

Eilėraščiuose tapybiškai liejasi spalvos – keri geltona, aukso, sidabro, žalia, o ypač valiūkiška, viską nustelbianti violetinė: „ Ir pamatėm liepsnojančią šaką / Ir virš jos – violetinį lietų / O nakčia, kai padangė sutemo, / Mes pradėjome liepsną raškyti / Ir įėjom į grojantį namą / Violeto lašais aptaškyti.“ (Eilėraštis „Deganti šaka“). Spalvų pasaulis persimaino: nuo griežtų iki laisvų ir pastelinių. Žydra spalva, dominuojanti simbolizme ir romantizme, įsilieja ir jo kūryboje. Dažnai naudoja metaforą „mėlynos gėlės“. Spalvos išryškinamos per daiktų faktūrą: brangakmeniai – ametistai, perlai, deimantai, safyrai; taurieji metalai – auksas, sidabras, varis, juodas ir baltas marmuras, dramblio kaulas. „Naktis prabilo debesio balsu, / Ir lyra kaip sirena uždainavo: Ruduo ateina oru ir žeme, / Rubinų ir topazų sūkuriai/ Užkloja tyliai miegantį, kuris Laimingas guli, nugalėjęs Laiką“ (Eilėraštis „Po rudens medžiu“). Kaip kontrastas džiugiai spalvinei gamai – pilka, juoda, „aklos akys“.

Lietuvių rašytojų draugijos premija įvertintas eilėraščių rinkinys „Žiemos daina“. Jis pripildytas muzikos garsų: skamba gitaros, smuikai, „rūsti sonata“, klarnetai, trimitas, vargonai, violončelė, arfa, „linksmos fleitos“, lyros, mandolinos, „šlapioj žolėj prabėga fortepijonas“. Greta grojančio „smuikais ir fleitom Vivaldi“ iškyla Vagneris.

Radauską galime įvardinti metaforos ir įvaizdžio virtuozu. Poeto išlavinta intuicija nujausdavo subtiliausius meno niuansus. Regėdamas aplinkinį pasaulį, įsiklausydamas į jį, permąstydamas jo detales kūrė eilėraščius. Meistriškai valdė spalvines bei muzikines metaforas, dar daugiau, atrasdavo ir taikliai įpindavo į eilėraščio audinį netikėtus palyginimus arba, kitaip sakant, užkoduotas metaforas: „vaškinės gėlės“, „stiklinis vakaro trapumas“. Stebina originalumu faunos ir floros pasauliai: delfinai, ruoniai, pingvinai asocijuojasi su švelnumu, minkštumu, formų plastiškumu, mėlynumu. Praėjus 55-riems metams nuo poeto mirties belieka žavėtis jo kūrybos fenomenu. Poezija skaitoma, deklamuojama, dainuojama. Gal todėl, kad savo kūryba įprasmino ir perteikė pasaulio gėrio ir grožio ilgesį.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė, 2025 m.