Virtualios parodos

Vaizdai iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotojų ekspedicijos, vykusios 2013 m.


Kviečiame susipažinti su ekspedicijos dienoraščio fragmentais:
Pirmasis mūsų kelionės objektas Kaliningrado stityje buvo Stalupėnai (dabar – Nesterovas). Čia 1740–1743 m., baigęs Karaliaučiaus universitetą, K. Donelaitis dirbo muzikos mokytoju ir choro vedėju, o nuo 1742 m. ir mokyklos vedėju (rektoriumi). Deja, jokių atminimo ženklų ar su K. Donelaičiu susijusių statinių Stalupėnuose neradome. Pavyko nustatyti ir nufotografuoti vietą, kurioje kadaise stovėjo senoji Stalupėnų bažnyčia, o prie jos – Stalupėnų mokykla. Miestelis labai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, jis pavadintas Sovietų Sąjungos didvyrio Nesterovo vardu, centrinėje aikštėje stovi paminklas jam, o šalia – Antrojo pasaulinio karo karių kapai. Dabar Stalupėnuose gyvena apie 10 000 gyventojų. Nufotografavome miestelio vaizdų – seną, XIX a. pab. ar XX a. pr. vokiečių statytą raudonų plytų vandens bokštą su šaudymo žymėmis, tokio pat amžiaus bažnyčią, paverstą cerkve, prie kurios stovi didžiulis XIX a. varinis varpas ir kt.
Iš Stalupėnų pasukome link Tolminkiemio (Čistyje Prudy) senu keliu, kuris buvo ir K. Donelaičio laikais. Abipus kelio plyti nedirbamos žėmės laukai, pievos, pilnos žydinčų laukinių aguonų, o pats kelias apsodintas senais medžiais. Gal kuris senas ąžuolas mena ir K. Donelaitį? Užfiksavome keletą senojo kelio Stalupėnai-Tolminkiemis vaizdų. Artėdami Tolminkiemio link, pirma užsukome į pakelėje esantį Mielkiemį (dabar Kalinino) ir aplankėme bei nufotografavome išlikusią, bet neveikiančią bažnyčią. Mielkiemis – 9 km į rytus nuo Tolminkiemio įsikūrusi gyvenvietė, kurioje K. Donelaitis ne kartą lankėsi pas čia kunigavusį savo bičiulį Petrą Gotlibą Milkų, vieną iš lietuvių raštijos darbininkų, Biblijos vertėją į lietuvių kalbą. Džiugu, kad bažnyčia, pastatyta iš lauko akmenų   ir plytų dar 1692 metais, išliko iki mūsų dienų; dabar čia įrengtas sandėlis. Stebino daugybė gandralizdžių ir gandrų aplink Mielkiemio bažnyčią bei kitose Kaliningrado srities nedidelėse gyvenvietėse.
Nufotografavę Mielkiemio bažnyčią ir apylinkes, pasukome Tolminkiemio link. Čia radome nemažai išlikusių ar atstatytų pastatų: Tolminkiemio bažnyčią, kurioje K. Donelaitis dirbo 37-erius metus – nuo 1743 m. iki mirties 1780 m. (dabar čia veikia 1979 m. atidarytas K. Donelaičio muziejus); Tolminkiemio kleboniją, K. Donelaičio perstatytą 1764–1765 m., atstatytą 2002 m., kurioje taip pat įrengta ekspozicija. Pabendravome su K. Donelaičio muziejaus, kuris dabar priklauso Kaliningrado srities meno ir  istorijos muziejui, vedėja Liudmila Silova ir muziejininkėmis. Apžiūrėjome ir nufotografavome kleboniją ir joje įrengtą ekspoziciją, skirtą ne tik K. Donelaičiui, bet ir archeologiniams tų vietovių tyrinėjimams bei istorijai. Klebonija apstatyta baldais, pagamintais pagal senąją Mažosios Lietuvos tradiciją. Ekspozicija klebonijoje atidaryta 2002 m. Toliau buvome palydėti į Tolminkiemio bažnyčią, kurioje veikia seniai įrengta literatūrinė ekspozicija, skirta K. Donelaičiui, taip pat buvo eksponuojama nauja skaitmeninių vaizdų ant kilnojamų stendų paroda K. Donelaičiui. Apžiūrėjome parodą ir ekspoziciją, užlipome į antrą bažnyčios aukštą; gaila, kad dėl blogos laiptų būklės negalėjome lipti į bažnyčios bokštą ir iš aukštai pasidairyti po Tolminkiemio apylinkes. Tolminkiemio bažnyčioje įrengta ekspozicija jau pasenusi, darbuotojos sakė, kad dar tik rengiamas bažnyčios remonto ir ekspozicijos atnaujinimo projektas. Nusileidome į rūsį, kur palaidotas K. Donelaitis. Kriptą puošia dokumentinis K. Donelaičio atvaizdas – biustas (rekonstrukcijos autorius – Vytautas Urbanavičius). Kapas lankomas – šalia senesnių gėlių buvo pamerkta šviežių, raudonų gvazdikų puokštė. Visa tai nufotografavome, taip pat ir atkurtus K. Donelaičio ir jo žmonos Anos Reginos statytų našlių namų pamatus, esančius kitapus šventoriaus. Vaikščiojome po senais ąžuolais, kurie pagal savo amžių tikrai galėjo girdėti K. Donelaičio žingsnius. Tai – sakrali vieta kiekvienam lietuviui, nes čia, Tolminkiemyje, apie 1760–1770 m. K. Donelaitis parašė poemą „Metai“, čia sukūrė pasakėčias, nuveikė kitus darbus. Tolminkiemio precentorius (klebono padėjėjas) Karolis Vilhelmas Šulcas per pirmąsias poeto mirties metines yra taip parašęs Tolminkiemio Mirusiųjų knygoje: „Kristijonas Donalicijus, 37-ius buvęs šios bendruomenės kunigu, mirė 67-ais savo amžiaus metais dėl visiško jėgų išsekimo. Jis buvo puikus mechanikas: 3 puikius pianinus ir 1 fortepijoną, mikroskopą ir visokių kitokių nepaprastų dalykų pridirbo. Kartu doras žmogus, ne pagal pasaulio madą, bet ištikimas draugas, nes aš, 9 metus čia su juo drauge praleidęs, nė karto nebuvau susipykęs. Mes gyvenome kaip Dovydas su Jonatanu. Be to, tikras garbintojas ir šalininkas krikščoniškojo mokslo.“ Kitas jo bičiulis Johanas Gotfridas Jordanas laiške Liudvikui Rėzai taip prisimena: „Tuo laiku, būtent 1776 metais,  susipažinau su juo asmeniškai, nes tiek daug apie jį buvau girdėjęs – apie jo mechaninius ir optinius darbus, apie stiklų šlifavimą, barometrų darymą, kurių vieną aš pats dar prieš ketverius metus turėjau ir kuris buvo visai geras; apie puikų fortepijoną ir du klavesinus, kuriuos jis padirbo ir kurių pirmasis yra pas poną daktarą D. Briusą Įsrutyje. Aš mylėjau jį už jo kompozicijas; jo taip pat aš gerbiamas buvau.“
Iš Tolminkiemio pasukome į kitą K. Donelaičio lankytą vietą – Valtarkiemį (dabar Olchovatka). Kaimynystėje (11 km į šiaurės vakarus nuo Tolminkiemio) esantį Valtarkiemį K. Donelaitis ne kartą lankė. Jis svečiuodavosi pas bičiulį kunigą ir vertėją Pilypą Ruigį, o vėliau bendravo su P. Ruigio įpėdiniu Valtarkiemio bažnyčioje Johanu Kempferiu, apie kurį yra parašęs gražių žodžių Tolminkiemio Krikšto metrikų knygoje: „Šis vyras buvo nuoširdus dievo tarnas ir teisinga, ištikima sela.“ 1779 m. poetas į Valtarkiemio bažnyčią įvesdino kunigą Johaną Gotfridą Jordaną, tapusį geru K. Donelaičio draugu. Išlikusi 1607 m. pastatyta bažnyčia, nors kiek apgriuvusi, tačiau išlaikiusi gana pilną savo pirmykštį vaizdą; dabar čia įrengtas žemės ūkio inventoriaus sandėlis. Valtarkiemio bažnyčioje kunigavo daug lietuvių kultūros darbininkų: vertėjas ir poetas Merkelis Švoba, kalbininkas ir tautosakininkas Jokūbas Perkūnas ir kt.
Iš Valtarkiemio pasukome Gumbinės (Gusevo) link, kur Senamiesčio bažnyčioje 1714 m. buvo pakrikštytas K. Donelaitis. Poeto laikais tai buvo antras po Karaliaučiaus pagal dydį ir svarbą šio regiono miestas. Deja, minėta Senamiesčio bažnyčia nėra išlikusi, ji nugriauta po Antrojo pasaulinio karo, bet yra naujas atminimo ženklas, skirtas K. Donelaičiui – paminklas K. Donelaičiui Gumbinėjė, pastatytas 2004 m. (skulptorius V. Chvalėjus). Paminklas stovi skverelyje, ant gretimų namų galinių sienų nutapytos freskos pagal K. Donelaičio „Metus“, o užrašas rusų kalba skelbia, kad K. Donelaitis – pasaulinis rašytojas. Dabar Gusevas yra rajono centras, pavadintas TSRS didvyrio S. Gusevo vardu, jame gyvena apie 30 000 gyventojų. Nufotografavome paminklą, skirtą K. Donelaičiui, kitus senus ir įdomius pastatus: atstatytą nuo 1752 m. veikusią zalcburgiečių bažnyčią su vienuolynu ir dekanato centru, Gumbinės apskrities administracijos pastatą ir kt.
Iš Gumbinės pasukome greta esančių Lazdynėlių link (maždaug 5 km nuo Gumbinės). Nors vietovė yra šalia pagrindinio magistralinio kelio, einančio nuo Kybartų pasienio posto iki paties Kaliningrado, tačiau teko ilgokai paklaidžioti, nes jokios rodyklės ar užrašo nėra. Lazdynėliuose poetas gimė 1714 m. sausio 1 d., dabar tai Višnevkos kaimo teritorija. Yra žinoma, kad K. Donelaičio tyrinėtojo F. O. Tecnerio bei M. Jankaus ir J. Zauerveino iniciatyva Lazdynėliuose 1896 m. buvo pastatytas paminklinis akmuo poetui. Lazdynėlių gyvenvietė buvo dar nurodyta XX a. pirmoje pusėje Potsdame išleistame Prūsijos žemėlapyje. Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus sudegė Donelaičių sodyba, sunyko parkas, dingo paminklinis akmuo. Po Antrojo pasaulinio karo buvo visiškai sunaikinti dar likę Lazdynėlių pastatai, kapinės. Kaimas virto dykviete. Minint K. Donelaičio 275-erių metų jubiliejų, 1989 m. pasodinta 275 ąžuoliukų giraitė, o 1992 m. Napalio Kitkausko rūpesčiu pastatytas paminklinis akmuo (architektas Napalys Kitkauskas, meistras Vilius Orvydas). Ąžuolyną ir paminklinį akmenį prižiūri Donelaičio draugija, Alko klubas. Nufotografavome paminklinį akmenį, jauną ąžuolyną, apylinkes. Iš tikro, nors ir sunkiai randama, K. Donelaičio gimtinė yra lankoma ir prižiūrima.
Iš Lazdynėlių pasukome kito su K. Donelaičio gyvenimu susijusio miesto – Karaliaučiaus – link. Tačiau nusprendėme pakeliui į Kaliningradą aplankyti du su lietuvių kultūra ir istorija susijusius miestus – Įsrutį ir Tepliuvą. Įsrutis (Černiachovskas) žymus savo Instenburgo pilimi, vokiečių ordino pastatyta 1336 m., kuri buvo svarbiu Teutonų ordino atsparos tašku kovose su Lietuva. Nufotografavome pilies griuvėsius, kurių išlikę gana nemažai, jie užkonservuoti, vidiniame pilies kieme vyksta koncertai, čia veikia Pilies kultūros centras.  Įsrutyje (Čeniachovske) po karo veikė specializuotas kalėjimas-ligoninė, kurioje buvo kalinami rezistentai Petras Cizikas, Vincentas Sladkevičius. Įsrutyje mokytojavo Liudvikas Pasargė, kuris į vokiečių k. išvertė K. Donelaičio „Metus“ ir juos išleido Halėje 1894 m. Kito miesto – Tepliuvos (Gvardeisko) – bažnyčioje XIV a. Vygando vardu buvo pakrikštytas Vytautas. Sovietmečiu pastatas paverstas parduotuve, dabar čia veikia cerkvė. Išliko dalis kryžiuočių tvirtovės. Pilis XVI amžiuje tapo hercogo Albrechto Brandenburgiečio vasaros rezidencija. Albrechtas Brandenburgietis susijęs su M. Mažvydo „Katekizmo“ išleidimu, nes būtent jis pakvietė M. Mažvydą studijuoti Karaliaučiaus universitete 1546 m. rudenį, o pirmoji lietuviška knyga išleista 1547 m. sausio 8 d. Išlikusiame pilies korpuse sovietmečiu įrengtas sunkiųjų darbų kalėjimas veikia ir dabar. Nufotografavome minėtus istorinius objektus.
Kitą ekspedicijos dieną buvome pakviesti į Lietuvos Respublikos Generalinį konsulatą Kaliningrade, ten bendravome su konsulu V. Stankevič, kultūros atašė R. Senapėdžiu. Buvo kalbama apie lietuvių kultūros problemas Kaliningrado srityje, apie K. Donelaičio muziejų Tolminkiemyje, apie artėjantį K. Donelaičio 300 metų jubiliejų, literatūrinius ryšius. Po to, lydimi R. Senapėdžio, aplankėme L. Rėzos paminklą Kaliningrade, sieną, žyminčią L. Rėzos palaidojimo vietą. Daug laiko praleidome ir fotografavome buvusioje Priegliaus saloje, kurioje K. Donelaičio laikais buvo Karaliaučiaus katedrinė mokykla, kurioje jis mokėsi. 1736–1740 m. šalia katedros buvusiame Karaliaučiaus universitete K. Donelaitis studijavo teologiją, lankė lietuvių kalbos seminarą. Dabar čia išlikusi tik katedra, kuri karo metais buvo labai sugriauta, atstatyta XX a. pabaigoje. Nufotografavome vietą, kur stovėjo senieji Karaliaučiaus universiteto rūmai, pačią katedrą, prie jos esantį filosofo I. Kanto kapą. Šiuo metu katedroje veikia muziejus (Kaliningrado meno ir istorijos muziejaus padalinys), kurį aplankėme. Ekspozicija skirta Karaliaučiaus istorijai, archeologijai, universitetui, žymiems krašto žmonėms, karui ir pokariui.

Parengė Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė
Aldonos Ruseckaitės ir Zenono Baltrušio nuotraukos