„Drama man pirmiausia yra literatūra, o ne teatras...“, – teigė žymus išeivių rašytojas, dramaturgas, humanitarinių mokslų daktaras Kostas Ostrauskas (1926–2012). 2014 m. birželio 9-oji įėjo į Lietuvos kultūros istoriją kaip K. Ostrausko sugrįžimo į gimtąją žemę diena: jis amžinajam poilsiui atgulė Petrašiūnų kapinėse. Maironio lietuvių literatūros muziejuje rašytojo atminimui parengta paroda. Daugeliui besidominčių kultūra bei literatūra yra puikiai žinomos jo originalios dramos, teatrui parašyti veikalai, atsiminimai apie profesorių Vincą Krėvę-Mickevičių. Į lietuvių literatūros istoriją K. Ostrauskas įsirašė kaip pirmosios modernios pjesės „Pypkė“ autorius.
Muziejuje sukaupti gausūs išeivių rašytojų rinkiniai. Šių eilučių autorė nuo 1989 m. bendravo su K. Ostrausku. Besilankant jo namuose Filadelfijoje ne kartą buvo kalbama apie archyvinės medžiagos perdavimą į MLLM, apie jos tvarkymą, eksponavimą, skelbimą. Perduodamas rinkinį rašytojas surašė pastabas bei komentarus ant atskirų lapelių, rankraščių, užrašų knygelių. Unikalios archyvalijos – nuotraukos, dokumentai, rankraščiai, laiškai, knygos, spaudiniai – neabejotinai svari ir svarbi Lietuvos kultūros istorijos dalis.
K. Ostrausko rankraščiai sudaro ženkliausią jo rinkinio dalį. Parodoje eksponuojami rankraščiai leidžia susipažinti su kūrybos vyksmu. Tačiau tai tik maža dalelė jo kūrybinio palikimo. Saugomi ne tik jo kūrybiniai rankraščiai, bet ir paskaitų, pranešimų, skaitytų įvairiomis progomis mašinraščiai, rankraščiai. Jis nesiekė tikslo publikuoti pirmuosius kūrinius, tai paliudija ir jo parašyti komentarai. Ostrausko drama „Dvilypės širdys“ buvo parašyta apie 1943 m. „Tai ne tik pirmoji mano drama, bet apskritai pirmasis „kūrybinis veikalas“ (tad ne eilės ar šiaip sau proza)“, – rašytojo pastaba. Jo jaunystės kūrinių dalį sudaro dar viena pjesė, parašyta Liubeko lietuvių gimnazijoje Vokietijoje bei keletas ankstyvųjų eilėraščių, iš kurių keli buvo išspausdinti emigrantų žurnaluose Vokietijoje. Apie trijų veiksmų dramos vaizdelį „Voras“ autorius rašė (1945 m. rugsėjo 5 d.): „Štai dar vienas jaunystės „šedevras“. Pradėtas dar Lietuvoje, baigtas Liubecko lietuvių gimnazijoje, Vokietijoje, o vėliau (1946–1947) prie jo dar šiek tiek krapštytasi Pabaltijo universitete, Augsburge ir Pinnenberge. Išspausdinta ištrauka iš to vaizdelio universiteto skautų žurnale Sciential et artibus, 1946 m. Nr. 2. Taip, aišku, nespausdinta.“
Ostrauskas rašė ne tik dramas, bet ir apsakymus. Rinkinyje saugomas vienas pirmųjų, parašytas 1944 m. kovo 20 d., pavadinimu „Neprašyto svečio šūvis“, kitas – vienas paskutiniųjų – „Eketė“, sukurtas apie 1952 m. 1945–1949 m. kūrė eilėraščius – jo paties parengtas rinkinys „Preliudai“. „Sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo. Nors ir būdamas gimnazistas pradėjau savo „kūrybą“ dramomis, neišvengiau, deja, tos nelaimės, t.y. „poezijos“ ir aš – ne tik gimnazijoj, bet jau net ir trindamas universiteto  auditorijos suolą. <...> Savaime suprantama, šis rinkinys jokiu būdu nespausdintinas.“ (2005 m. rugsėjo 9 d.)
Vienas iš svarbiausių literatūrinių žanrų, kuriame jis entuziastingai ir kūrybingai darbavosi, buvo dramaturgija. Rekonstruojant rašytojo kelią galima teigti, kad kūrybos pradžia – 1943 m., tačiau viešas kaip dramaturgo debiutas įvyko tik 1954 m. Literatūros lankų ketvirtajame numeryje pirmą kartą buvo išspausdinta K. Ostrausko drama „Pypkė“, parašyta 1951 m. Joje ryškūs avangardizmo bruožai. „Pypkė“ (1963 m. išversta į anglų kalbą). Režisierius, literatūros kritikas J. Blekaitis apibūdino ją kaip „moderniausių teatrinių formų pioniere lietuvių teatre“, o autorių – kaip novatorių dramaturgijoje, siekiantį naujų išraiškos formų ir naujų temų.“ Vėliau pasirodė „Kanarėlė“ (1958). Beveik visi K. Ostrausko veikalai kamerinio pobūdžio: taupi veikėjų skaičiumi, nedidelės struktūros. „Žalioj lankelėj“: dvi vienaveiksmės dramos (1963). Pjesė „Gyveno kartą senelis ir senelė“ (1963–1969) laikoma pirmąją avangardo drama lietuvių literatūroje. Šių pjesių mašinraščiai su pataisymais saugomi rinkinyje. Knygoje „Kvartetas“ (1971) išspausdintos pjesės „Duobkasiai“  (į anglų kalbą išversta 1967 m.), „Kvartetas“ (išversta 1992 m.) ir „Metai“. Šiuose veikaluose Ostrauskui rūpi žmogus ir jo likimas. Susidūrimas su likimu ir mirtimi. 1977 m. išspausdinta ketvirtoji knyga „Čičinskas“. 1983 m. išleista pjesė „Gundymai“ – politinė satyra, farsas. Centrinė kūrinio ašis – vyro ir moters santykių destrukcija per karinių veiksmų įtaką. Paliesti skaudūs istoriniai įvykiai – 1968-ųjų invaziją į Čekoslovakiją, kariniai veiksmai Afganistane. Pjesės „Eloiza ir Abelardas“ (1988) ir „Ars amoris: Historiae sacrae et profanae“ (1991) priklauso postmodernistinei krypčiai. Parodoje eksponuojami ne tik rankraščiai, bet ir beveik visos K. Ostrausko išleistos knygos. Knyga „Paskutinis kvartetas“ išleista šį pavasarį Lietuvoje .
K. Ostrauskas buvo vienas iš veiklių spaudos bendradarbių, pasirašinėdamas pavardę arba slapyvardžiais: Andrius Baltaragis, A. Baltaragis, A. B., bet daugiausiai - K. O., K. Ost-as. Bendradarbiavo žurnaluose Literatūros lankai, Aidai, Metmenys. Saugomas visas pluoštas jo parengtų straipsnių. Galima paminėti: „Numaironintas Maironis: jo sovietinio traktavimo raida“, „J. Biliūnas – poetas“, „A. Jakštas dabarties Lietuvoje“, „ V. Krėvės paskaita Lietuvių naujoji literatūra“. Jis parengė ir išleido kritikos straipsnių, atsiminimų knygą „Žodžiai ir žmonės“ (1997).
Perduodamas archyvinę medžiagą, rašytojas prašė vykdyti jo valią, itin būti atidiems su juo epistoliniu palikimu. Viena gausiausių rinkinyje ir yra epistolika – 3,5 tūkstančio laiškų. Juose atsiveria kūrybiniai sumanymai, temos, raiškos subtilybės, rūpestis lietuviško žodžio sauga. Rekonstruojant modernaus išeivijos dramaturgo gyvenimo ir kūrybos kelią epistolinis palikimas tampa neįkainojamu šaltiniu. Laiškuose atsiveria jo gyvenimiškoji filosofija: pasaulėvokos ir pasaulėjautos spektras. Vertingas kultūros paveldas suteikia plačias galimybes susipažinti ne tik su rašytojo gyvenimu, bet ir pateikia naujų faktų apie išeivių būtį Vokietijoje bei Amerikoje. Laiškuose iškristalizuoja daugiaplanis rašytojo paveikslas – iš autobiografinės patirties, autentiškos erdvės bei laiko aprašymo, kūrybinių minčių raiškos. Rašytinė informacija, laiko ženklai užfiksuoti laiškuose atveria tėvynės ilgesį, mokslo siekius, kultūrinį visuomeninį gyvenimą, teatrinę veiklą. Dalijamasi kūrybinėmis įžvalgomis, naujais planais. K. Ostrauskas susirašinėjo su R. Šilbajoriu, kuri ypatingai vertino, su studijų dienų kolega, žinomu amerikiečių kalbininku W. R. Schmalstiegu, su A. Landsbergiu, K. Bradūnu, A. Nyka-Niliūnu, J. Kaupu, A. Zalatoriumu, V. Kelertiene, J. Girniumi, su aktoriais, režisieriais – S. Pilka, J. Blekaičiu, L. Barausku, A. Dikiniu bei kitais. Ypatingas susirašinėjimas, kuri itin brangino, vyko su draugu Albinu Šurna, gyvenančiu Australijoje. Jam rašytuose laiškuose jis drąsiai atskleidžia savo kūrybinius sumanymus. K. Ostrauskas ne tik aprašinėjo, bet ir su ostrauskišku humoru ir švelnia ironija vertino, reiškė nuomonę, dėstė pažiūras. Iš laiškų ryškėja jo intelektualinių interesų spektras.
Nuotraukos, originalūs dokumentai liudija, kad K. Ostrauskas gimė Veiveriuose, mokėsi Kaune, Šančiuose. Vaikystėje pakerėtas teatru ir muzika, pasirinko darbą teatre. Įstojęs į Jaunojo aktoriaus teatrą vaidino ir net gavo pirmą algą. Saugomas algos lapelis su teatro direktoriaus Stasio Santvaro parašu. Aštuoniolikmetis jaunuolis, traukdamasis nuo sovietų okupacijos, vienas išvyko iš Lietuvos. Reikia pastebėti, kad jis dar neturėjo tiesioginio ryšio su Nepriklausomos Lietuvos kultūros tradicijomis – brendo, formavosi svetimoje žemėje. Mokėsi Liubeko gimnazijoje, studijavo Pinnenbergo universitete. Vaizdinėje medžiagoje kaip kino juostoje atsekama asmenybės formavimosi raida. Gyvenimą  Amerikoje nusako nuotraukos su artimaisiais: žmona Danute, sūnumi Dariumi. Amerikoje, gavęs stipendiją, pasirinko studijas Pensilvanijos universitete. Buvo paskutinis Vinco Krėvės -Mickevičiaus mokinys. Tame pat universitete parašė ir apsigynė disertaciją apie J. Biliūno ir J. Šaulio susirašinėjimą. Jam buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktaro vardas. Anksti suvokė menininko misiją ir kūryboje siekė savitumo, originalumo. Tiesioginis darbas buvo Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, tačiau po darbo ir laisvalaikiu visas jėgas skyrė lietuviškai veiklai, lietuvybės puoselėjimui, lietuviško žodžio išsaugojimui. Laiške A. Šurnai rašo: „Čia nėr Žmogaus. Mes daug ką girdėjom apie Tėvynės nostalgiją. Daugelį ji užmušė. Daugeliui Dievą ir žmones pagrobė. Bet mes mažai ką girdėjom kalbant apie žmogaus nostalgiją – jei anoji užmuša, tai ši gyvą palaidoja. Jei ana atima Dievą ir žmonės, tai šioji – ir patį Nieką iš Tavęs pagrobia. Pasiimkite Tėvynę ir atiduokite man Žmogų, nes nėra Tėvynės be Žmogaus, o Tėvynė gimsta tik Žmoguje. <...> Aš Amerikoj, bet ne Amerika manyje.“
Per archyvalijas galima išryškinti ir apibrėžti ostrauskiškuosius intelektualinius interesus. „Sėsdamas rašyti, iš anksto žinau, kad didžiajai visuomenės daliai būsiu nepriimtinas. Tuo nenoriu pasakyti, kad aš, girdi, mandras, o visuomenė – kvaila. Anaiptol. Tačiau esmė ta, kad aš į daug ką žvelgiu kitaip, kartais net priešingai negu didžioji mūsų visuomenės dalis. Jeigu kreipčiau per daug dėmesio į daugumos galvoseną ir pažiūras, tai tikriausiai susiparalyžiuočiau savo kūrybiniame darbe.“  

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė