Rašytojas Petras Tarulis (tikr. Juozas Petrėnas) 1896 m. gimė Degučiuose, Utenos rajone, studijavo literatūrą universitete Lietuvoje, o Paryžiuje – žurnalistiką. Buvo ,,Keturių vėjų“ literatūrinio sąjūdžio dalyvis, bene geriausias Kazio Binkio draugas.  Kūrybą pasirašinėjo Tarulio slapyvardžiu, pagal motinos pavardę – Tarulytė.

„K. Binkis kartais lyg rimtai, dažniau su šypsena Tarulį vadindavo „lietuviško futurizmo teoretiku“, – rašė Bronys Raila knygoje „Kodėl antraip“.

J. Petrėnas buvo faktiškasis „Keturių vėjų“ redaktorius, dailininkas, produktyviausias žurnalo prozininkas. „Visi „Keturių vėjų“ viršeliai yra mano suprojektuoti ir atlikti arba linoleumo raižiniais, arba spaustuvės ženklais…“ – rašė laiške Ingridai Korsakaitei. „Savo laiku aš buvau uolus grafikoje. Turėjau gana daug tos rūšies darbų. Dalyvavau net dviejose meno parodose Kaune. Mano darbai buvo futuristiniame stiliuje“, – atviravo laiške I. Korsakaitei.

J. Petrėnas jaunystėje lipdė iš molio. Vasarodamas pas draugą K. Binkį yra nulipdęs jo biustą.

Petras Tarulis nemėgo lįsti į priekį, buvo kuklus, todėl dažnai likdavo K. Binkio šešėlyje. Žavėjosi bičiulio asmenybe, paliko gražių prisiminimų apie keturvėjininkus. Daug ginčydavosi su idėjiniu keturvėjininkų vadu, tačiau dažniausiai vis dėlto priimdavo K. Binkio nuomonę. Žurnalui pavadinimą išrinko K. Binkis, nors ilgai, gal tris mėnesius, su Juozu Petrėnu diskutavo.

„Keturi vėjai“ prasideda manifestu „Žengte marš“, kurį parengė J. Petrėnas. Žurnale jis debiutavo moderniu ekscentrišku esė „Nuovakarių skiauterys“. Apsakymų rinkinyje „Mėlynos kelnės“ (1927) skaitytoją intrigavo moderni kinematografiška proza.

J. Petrėnas laiške R. Samulevičiui prisimena, kaip jis ir K. Binkis buvo pasiūlyti apdovanoti Gedimino ordinu už nuopelnus lietuvių literatūrai. K. Binkis pasipiktino: „Klausyk, skandalas. Tai Keturių vėjų įžeidimas. Mes gi prieš visokią pasenusią butaforiją, prieš ordinus ir miesčionišką kurtuaziją. O štai dabar, kaip kokie „nuovados viršininkai“ lenksime galvas ir nešiosime tuos blizgučius.“ J. Petrėnas pritarė draugo nuomonei, ir jiems pavyko apdovanojimų atsisakyti.

1944 m. pasitraukęs į Vakarus, laiškuose draugams rašytojas dažnai nuklysdavo į mielus praeities laikus. Išeivijoje išleido apysakų  rinkinį „Žirgeliai padebesiais“ (1948) ir romaną „Vilniaus rūbas“ (1965).

J. Petrėnas mirė 1980 m. Draugai išpildė jo priešmirtinį prašymą – parsiuntė urną į Lietuvą. 1980 m. kūrėjas palaidotas Kaune.

Parengė muziejininkė Regina Mažukėlienė