Vargu, ar rasime labiau užsispyrusį žmogų už Kazį Jankauską (1906–1996) – jo ryžtas ir atkaklumas lydėjo visą gyvenimą: nuo užsidegimo baigti mokslus ir tapti rašytoju iki nepalaužiamos vilties, kad iš lagerio pavyks sugrįžti į mylimos šeimos glėbį. K. Jankauskui nepavyko pelnyti platesnio pripažinimo literatūros lauke nei tarpukariu, nei sovietmečiu, kai gavo politinio tremtinio etiketę. Visgi kiekvienas kūrėjas turi savo pradžią, todėl 120-iosios gimimo metinės paskatino pažvelgti į rašytojo pirmuosius literatūrinius žingsnius, asmenines patirtis, studentišką buitį ir lemtingus susitikimus su literatūros milžinais. K. Jankausko grožinės kūrybos vertę ir jo indėlį į Lietuvos kultūrą liudija Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi K. Jankausko, jo sūnaus Aleksandro ir buvusių mokinių atsiminimų rankraščiai, laiškai, dokumentai ir nuotraukos.

Kazio Jankausko kelias į literatūrą nebuvo lengvas, tačiau jis ėjo su dideliu užsidegimu ir motyvacija. Rašytojas gimė neturtingoje aštuonių vaikų šeimoje su penkiais broliais ir trimis seserimis. Pirmojo pasaulinio karo metu Jankauskai paliko Lietuvą, likimas juos nubloškė į Rostovą. Šeima skurdo, vaikai neturėjo tinkamos avalynės, negalėjo baigti mokyklos, netrukus turėjo pradėti dirbti, kad šeima išgyventų itin sunkų laikotarpį. 1921 m. visi grįžo į Panevėžį, po kurio laiko brolis Juozas pasikvietė artimuosius į Šiaulius. Gyvenimas vertė ieškotis darbo, 1922 m. K. Jankauskas įsidarbino geležinkelio darbininku. Karti buvo geležinkeliečio duona, kai jis jautė, kad jo kelias ne čia, tačiau teko sunkiai dirbti: nešioti sunkius pabėgius, akmenis, valyti geležinkelio iešmus. Visgi net ir sunkiai dirbdamas, jaunuolis nenustojo svajoti apie mokslą. Laimei, pavyko atsikratyti sunkaus bei alinančio darbo ir imtis raštininko pareigų, kurios būsimam rašytojui tapo ne tik pragyvenimo šaltiniu, bet ir bilietu į šviesesnį pasaulį.

Viskas prasidėjo dar gimnazijos suole, kai K. Jankauskui didžiausią įspūdį padarė lietuvių kalbos mokytojas, kuris ne tik įdomiai dėstydavo, bet ir skatindavo mokinių kūrybiškumą. Kartą mokytojas uždavė klasei parašyti darbą laisva tema. Jaunasis gimnazistas parašė apsakymą, kurį mokytojas išgyrė ir garsiai perskaitė klasei, tada K. Jankauskas pajuto, kad „prasideda naujas mano gyvenimo etapas.“[1] Vedamas stipraus atkaklumo, ryžto ir tikėjimo, jis per ketverius metus baigė Šiaulių suaugusiųjų gimnaziją. Buvo sunku, iškilo daug iššūkių, bet būsimasis rašytojas pasiduoti neketino, nes lydėjo viltis ir giedra nuotaika, kuri jau seniai stūmė į mokslus ir viliojo į šviesų pasaulį.[2] Tuo metu retas žinojo, kad K. Jankauskas savo gyvenimą siejo su literatūra. Savo prisiminimuose jis rašo, kad net gimnazijos direktorius nusivylė, kai sužinojo, kad abiturientas renkasi ne technikos ir matematikos fakultetą, o humanitarinių mokslų. Motina tikėjosi, kad sūnus liks Šiauliuose, siūlė jam stoti į kunigų seminariją: „Man truputį nepatogu ir graudu, kad beveik niekas Šiauliuose nežino, jog aš daug rašau ir savo likimą jau senai susiejau su rašytojo garbe ir nesėkmėmis.“[3]

Pradžioje nerimavęs dėl savo ateities, galiausiai savimi didžiavosi ir galėjo nurimti – pavyko pabaigti suaugusiųjų gimnaziją, artėjo naujas gyvenimo tarpsnis. Rudenį K. Jankauskas atvažiavo į Kauną, pirmoji jo stotelė buvo universitetas: „Ak, mano nauji erdvūs rūmai, kaip ilgai ir kaip karštai aš į jus veržiausi ir kokia teatrališka nuotaika mane apima, į jus įžengus!“[4] Sutikęs keletą šiauliečių studentų, Žaliakalnyje keturiese išsinuomojo didelį kambarį. Pirmosios dienos universitete atnešė daug vilčių, tačiau kartu ir nerimo: „Man pasidaro nejauku ir nedrąsu į geras tarnybas besiveržiančių studentų būryje. Aš jaučiu, kad su tokiais žmonėmis niekad nesusidraugausiu ir būsime mes visada vieni kitiems svetimi.“[5] Tačiau laiko krimstis nebuvo, reikėjo sutelkti dėmesį į mokslus. Studijuodamas Kaune, K. Jankauskas gilino savo žinias, skaitė apie žmonijos praeitį ir nepaprastus žmones, nors kamavo materialios bėdos, tačiau studijomis džiaugėsi. Universitete buvo įstojęs į B. Sruogos teatro seminarą, lankė teatrą.

K. Jankausko apsakymai nuo pat pradžių gimdavo iš gyvenimiškų situacijų. Pavyzdžiui, motinos pasakojimas apie komišką kelionę traukiniu, kurioje Šiaulių stotelę pramiegojęs keleivis iššoko iš važiuojančio traukinio, virto apsakymu „Nauja mada“. Šis kūrinys 1930 m. buvo išspausdintas žurnale „Šaltinis“. Vėliau, kai užklupo materialūs studento vargai, gimė pasakojimas apie nepasiturinčius du studentus, kurie dėl skurdo svarstė net naktinį įsilaužimą į krautuvę. Kūrinys buvo toks įtaigus, kad rašytojas turėdavo ir pasiaiškinti, kad tai tik išgalvotas pasakojimas ir jis tikrai nesiruošia nieko apvogti. K. Jankauskas sakydavo, kad literatūra neturi būti tik pilkas realybės atspindys, kūrinyje svarbu perteikti gyvenimo esmę, ne tik faktus.

Vedamas įgimto polinkio ir natūralaus pripažinimo troškimo, jaunasis rašytojas ryžosi ieškoti kelio į didžiąsias to meto redakcijas. Vieną dieną pasiryžo nunešti savo kūrinį į „Lietuvos aidą“, kuriame literatūrinio skyriaus redaktoriumi tuo metu dirbo Augustinas Gricius. Po dviejų ar trijų mėnesių, nesulaukęs išspausdinto kūrinio, nutarė pabandyti laimę „Sakalo“ leidykloje. Nebuvo drąsu įžengti į Kęstučio gatvės 36 kiemą, kur buvo įsikūrusi, kaip rašė K. Jankauskas, pati kultūringiausia knygų leidykla, padedanti jauniems literatams iškilti ir užsidirbti, tačiau jo užsispyrimas buvo didesnis. Netrukus jo kūryba buvo išspausdinta, o ši sėkmė tapo prasmingo bendradarbiavimo su leidykla pradžia.  

Studijų kasdienybę trumpam nutraukė karo tarnyba, tačiau po jos jaunuolis į universitetą sugrįžo su dar didesniu užsidegimu įsitvirtinti literatūros lauke. Vieną dieną K. Jankauskas dar kartą susisiekė su A. Griciumi, kuris šįsyk redagavo savaitraštį „Radijo bangos“. K. Jankausko nuojauta neapgavo – viena po kitos buvo imta spausdinti jo apysakos, pasirašytos Andrūno slapyvardžiu. Reikšmingu įvykiu tapo 1933-ieji metai, kai Vinco Krėvės skirta 8 000 litų parama leido jauniems literatams išleisti žurnalą „Skynimai“. V. Krėvė ir B. Sruoga buvo dirigentai, o jauni literatai – padėjėjai, rašė K. Jankauskas savo atsiminimuose. Netrukus „Skyrimuose“ buvo išspausdinta apysaka „Nenuoramos dovana“. Tačiau dėl tame pačiame numeryje išspausdintų B. Sruogos ir V. Krėvės publicistinių straipsnių, žurnalas buvo konfiskuotas.

1936 m. buvo ypatingi: pasirodė K. Jankausko romanas „Jaunystė prie traukinio“, tais pačiais metais jis buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Greitai K. Jankauskui buvo pranešta, kad už pirmąjį romaną skirta „Spindulio“ spaustuvės premija. Visgi pakilią nuotaiką sugriovė paskelbta A. Miškinio neigiama recenzija, po kurios sprendimas buvo pakeistas: premija atiteko K. Puidai už romaną „Magnus Dux“. Ilgai rašytojas negalėjo liūdėti, virš kūrybinių ambicijų ir įprastų kasdienybės rūpesčių kaupėsi tamsūs debesys: paskelbta mobilizacija rašytoją nubloškė į Jonavą, kur buvo formuojamas naujas pulkas, todėl rašymo darbai buvo atidėti.

„Fronte“ pabuvęs maždaug mėnesį, rašytojas grįžo namo, bet ateitis išliko miglota. K. Jankauskas nebegalėjo viso laiko atsidėti rašymui, reikėjo rūpintis šeima, todėl parašė Švietimo ministerijai pareiškimą, kad jį paskirtų į Šiaulius mokytoju. Po savaitės prašymas buvo patenkintas, 1940 m. K. Jankauskas pradėjo dėstyti lietuvių ir rusų kalbą Šiaulių mergaičių gimnazijoje. Buvusi mokinė Aldona Strumylaitė Čepulienė savo atsiminimuose apie K. Jankauską rašė: „Buvome labai sunerimę, sužinoję, kad tai jau žinomas rašytojas <...>,  kad tai paprastas, darbininku dirbęs žmogus, per vargą, užsispyrimą siekęs mokslo.“[6] K. Jankauskas mokiniams buvo ne tik žinomas rašytojas, bet ir gyvas pavyzdys žmogaus, kuris savo atkaklumu baigė mokslus ir niekada nepasidavė sunkumams. Net mokytojo darbas neleido pamiršti savo tikrosios aistros: dienomis K. Jankauskas dirbo mokykloje, vakarais bandė rašyti romaną apie „bolševikėjančią“ Lietuvą, deja, šis romanas neišvydo dienos šviesos, artėjant bolševikams į Lietuvą, rankraštį K. Jankauskas užkasė į žemę, kur galiausiai jis supuvo ir nesulaukė skaitytojų dėmesio.

1943 m. kalbininkas, semiotikas Algirdas Greimas K. Jankauskui pasiūlė tapti literatūros almanacho redaktoriumi, teigdamas, kad „karo metu toks kaip tu literatas, linkęs į taikingą plunksnos darbininkų gyvenimą, tiksi labiau negu bet kuris nors kitas rašytojas“.[7] Sutiko K. Jankauskas, nors giliai širdyje ir nujautė, kad už šį darbą nukentės, „bet noras suburti visus Lietuvoje gyvenančius literatus, kurie, be abejo, turėjo stalčiuose vertingų kūrinių ir norėjo juos plačiai paskleisti, – tas mano noras nustelbė ateities pavojus ir baimę dėl mano ateities.“[8] Netrukus šalyje prasidėjo tikri neramumai: ėmė bombarduoti, buvo susprogdinta spaustuvė, kurioje buvo spausdinami „Varpai“, miestas buvo sugriautas, prasidėjo mobilizacija, tačiau šį kartą K. Jankauską paliko kaip mokytoją. Netrukus su rašytoju susisiekė literatūrologas Valys Drazdauskas ir pakvietė į Kaune esančią leidyklą. Kurį laiką K. Jankauskas dirbo verstinės literatūros redakcijos vedėju. Leidykloje nebuvo lengva dirbti: visą laiką kas nors egzaminuodavo, tikrindavo, įtarinėdavo, versdavo dirbti visuomeninį darbą.

1951 m. išsipildė K. Jankausko ateities prognozės, jis buvo apkaltintas politiniu neveiklumu, antisovietine veikla ir buvo išvestas iš savo namų priešais vyriausiąjį savo sūnų. Teismo sprendimas negailestingas: 25-eri metai Sibire. Sudrebino žinia K. Jankausko pasaulį: „Krūtinėje buvo tuščia, viskas atrodė beprasmiška, klaiku, kupina nevilties. Jaučiausi iš tikrųjų amžiams pasmerktas, palaidotas.“[9] K. Jankauskas keletą kartų bandė rašyti TSRS rašytojų sąjungos pirmininkui, kad neteisingai yra nuteistas ir reikia pagalbos, bet atrodė, kad niekas nepadės. Visgi 1953 m. iš Maskvos atėjo pranešimas, kad K. Jankauskui sumažinta bausmė iki dešimties metų. 1955 m. į lagerį aplankyti vyrą atvažiavo K. Jankausko žmona, galbūt tai atnešė sėkmės, nes labai greitai atskriejo žinia, kad pagaliau politiniai kaliniai paleidžiami į laisvę.

Grįžęs iš tremties, K. Jankauskas susidūrė su nauju iššūkiu – kaip vėl pritapti prie „nelagerinio“ gyvenimo ir įsikabinti į kasdienybės šiaudą. Rašytojas gavo bibliotekininko vietą tuometinėje Kauno 13-oje mokykloje, kurioje išdirbo dešimtmetį. Nors dienas leido tarp mokyklinių knygų lentynų, tačiau vakarais grįždavo prie savo tikrosios aistros: versdavo užsienio literatūrą ir rašydavo savo naujus kūrinius. 1959 m. išleido knygą „Krito kaštonai“. Nors leidyklos neretai atmesdavo jo naujus kūrinius, rašytojas rašė toliau, ne dėl šlovės, o dėl vidinio poreikio: „nedirbu, sėdžiu namie, rašinėju apsakymus, kuriuos visi atmeta – ir „Vaga“, ir dienraščiai, ir žurnalai. Rašau ir laisvalaikiu skubu į gamtą arba bent ir, namie sėdėdamas, pamaldžiai stebiuosi nuostabiu Dievo pasauliu“.

Nepaisant visų traumų ir sunkumų, K. Jankauskas iki pat paskutiniųjų gyvenimo metų tikėjo literatūros galia ir siekė, kad jo kūryba būtų persmelkta humanistinėmis kūrinio nuotaikomis, kurios gilintų skaitytojo polinkį į grožį ir optimizmą, norą būti laimingu ir džiaugtis gyvenimu. Rašytojas, miręs 1996-aisiais, paliko mums ne tik savo knygas, bet ir tikėjimą, kad žmogaus niekas negali palaužti, jei jis išsaugo vidinę ramybę ir viltį.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Greta Buivydienė, 2026 m.

[1] Jankauskas, K. 1989, Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijos, sud. Aldona Mickienė, Vaga, Vilnius, p. 523.

[2] Jankauskas, K. 1976, Savo 70-čio belaukiant, rankraštis, Maironio lietuvių literatūros muziejus, GEK 33065, p. 34.

[3] Jankauskas, K. 1976, Savo 70-čio belaukiant, rankraštis, Maironio lietuvių literatūros muziejus, GEK 33065, p. 62.

[4] Ten pat, p. 66

[5] Ten pat, p. 69

[6] Strumylaitė-Čepulienė, A. Atsiminimai apie K. Jankauską 1997-03-15, rankraštis, GEK P56587

[7] Ten pat, p. 121

[8] Ten pat, p. 123

[9] Ten pat, p. 180