Poetas, vertėjas Kazys Jakubėnas, aistringas kovotojas prieš socialinę nelygybę, pirmas žymiausias ir išradingiausias poezijos ikimokyklinio amžiaus vaikams kūrėjas, 1944 m. rašytoje autobiografijoje mini, kad socialistines jo pažiūras nulėmęs vardas. Savo mokytoją Kazį Binkį jis įvardina socialistu, didžiuojasi savo broliais, Biržų gimnazijoje tapusiais socialistais aušrininkais. Mokytojas išpranašavo būsimo poeto ateitį, jo mamai pasakydamas, kad iš šito vaiko nieko doro neišeisią ir gyvenimą jis baigsiąs kalėjime. Algirdas Butkevičius Biržų krašto laikraštyje „Šiaurės rytai“ (2018 02 13) paskelbtame straipsnyje „Kovojęs už tiesą ir laisvę tapo netiesos ir nelaisvės auka“ cituoja  Halinos Korsakienės prisiminimus apie poeto vaikystę. Gimnazijoje Kaziukas (taip jis buvo visų vadinamas dėl mažo ūgio ir smulkaus stoto) pirmiausia ėmė garsėti kaip oratorius. Pagarsėjo ir kaip satyrikas moksleivių ydas ir trūkumus pašiepiančiomis eilėmis, išspausdintomis moksleivių laikraščiuose („Saulėtekis“, „Svirplys“, „Pagaikštis“) ir „Biržų žiniose“. Jo suolo draugas, vėliau žymus psichologas, profesorius Alfonsas Gučas yra sakęs, kad tarp Biržų gimnazijos moksleivių Kazys Jakubėnas buvo labiausiai literatūriškai išprusęs. „Kiekvieną Kazio klasės ar namų darbą, – prisimena taip pat Biržų gimnaziją lankęs jo vyresnysis brolis Alfonsas Jakubėnas, – mokytojas Jurgis Kutra skaitydavo viešai ne vien jo klasėje, bet ir kitose, nurodydamas kaip pavyzdį, kaip tokie darbai turėtų būti rašomi.“ Eilėraščius K. Jakubėnas pradėjo rašyti, baigęs pradinę mokyklą, spausdinti – 1925 m. socialistinės moksleivijos laikraštyje „Aušrinė“, Lietuvos jaunimo sąjungos žurnale „Jaunimas“, mėnesiniame Kultūros švietimo bendrovės žurnale „Kultūra“.
Baigęs Biržų gimnaziją K. Jakubėnas, paskatintas brolio Alfonso, 1928 metais atvažiavo į Kauną studijuoti teisės universitete. Gyvendamas pas brolį, tuo metu bebaigiantį teisės studijas, jis ima bendradarbiauti pažangesnėje to meto spaudoje, tampa „Lietuvos žinių“ ir „Lietuvos ūkininko“ bendradarbiu, o po metų išleidžia pirmąjį eilėraščių rinkinį „Mieganti žemė“. K. Jakubėno  poezijoje vyrauja gimtojo krašto ir sunkios valstiečių dalios, sielvarto dėl socialinės neteisybės motyvai, maištingos protesto, laisvės ir kovos troškimo nuotaikos,  ryškus polinkis į romanso ir liaudies dainos stilistiką, satyrinėje poezijoje išjuokiami politikieriai, karjeristai, tariami patriotai. 1929 m. gegužės mėnesį K. Jakubėnas suimamas. Karo lauko teismas jį nuteisė 10 metų sunkiųjų darbų kalėjimo – buvo kaltinamas pasikėsinimu prieš A. Voldemarą, nors nieko bendro su tuo neturėjo. Poetui kalint, 1931 metais pasirodė antrasis jo eilėraščių rinkinys (išleistas jo bičiulio poeto Kazio Borutos pastangomis) „Tegyvuoja gyvas gyvenimas“. Iškalėjęs dvejus metus ir septynis mėnesius, jis išėjo į laisvę. Pats malonės prašymo nieku gyvu nesutikęs rašyti, tai už jį padaręs brolis, paskatintas poeto bičiulės Onos Šimaitės. Neilgai pagyvenęs laisvėje, 1933 metais K. Jakubėnas vėl buvo areštuotas. Dėl savo maištingų, drąsių eilėraščių kalinamas dar keletą kartų. Cenzūra konfiskavo jo eilėraščių rinkinius „Ūžia melsvas šilas“ (1936 m.) ir „Dvidešimt metelių“ (1938 m.) Nors jo knygos ir buvo konfiskuojamos, tačiau K. Jakubėnas su pasisekimu satyrinius eilėraščius skaitydavo literatūros vakaruose. 
Nuo 1936 m. poetas daugiausia kūrė ikimokyklinio amžiaus vaikams. Mažiesiems skirtoje poezijoje K. Jakubėnas, pasak dr. G. Skabeikytės, buvo pirmasis, atsigręžęs į tautosakines vaikų dainas, ypač virtuoziškai imitavęs žaidinimų ir erzinimų tekstus. Knygose „Riešutėliai, „Čyru vyru“, „Du gaideliai giesmininkai“, „Bus pavasarėlis“, „Šimtas vyturėlių“ poetas, kurdamas tikroviškumo iliuziją, išryškindamas epinius poezijos pradmenis, sužmogindamas vaizduojamus gyvūnų nuotykius šnekamąja kalba paremtu stiliumi kanonizavo tradicinės struktūros vaikų eilėraščio žanrinius bruožus.
K. Jakubėnas yra išvertęs V. Hugo, G. Sand, P. Barto, S. Maršako, A. Tolstojaus kūrinių. Pasak minėto straipsnio autoriaus, poetas lankėsi Prancūzijoje,  svajojo išvykti į kovojančią už laisvę Ispaniją, parašė šiai šaliai skirtų eilėraščių ir straipsnių, rinko jos kovotojams aukas. 1940-uosius sovietinės okupacijos metus sutiko su entuziazmu. Buvo paskirtas redaktoriumi Lietuvos telegramų agentūroje. Išleido anksčiau negalėjusią pasirodyti eilėraščių rinktinę „Vargo dainos“, knygą vaikams „Šimtas vyturėlių“. Tačiau 1941 metų birželio 14 dieną išvežus seserį Uršulę su vyru Romu Stakėnu ir mažamečiais vaikais Dalia bei Algimantu į Sibirą, suvokė, kad sovietų valdžia yra okupantų valdžia. Atsisakęs bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, poetas pateko į valdžios nemalonę, nes visada buvo tiesus ir atviras, smerkė trėmimus, priverstinę valstiečių kolektyvizaciją. 1946 m. pašalintą iš Rašytojų sąjungos Lietuvos TSR aukščiausiasis teismas Kazį Jakubėną nuteisė penkerius metus kalėti. Keletą mėnesių praleidęs Vilniaus kalėjime, jis buvo išvežtas į Kazachstaną, Karagandos-Dolinskajos anglies kasyklas. Išbuvęs lageryje septynis mėnesius buvo paleistas, nes peržiūrėjus jo bylą buvo nustatyta, kad poeto eilėraščiuose ir kituose veiksmuose nieko antitarybinio nerasta. Nors teismas baudžiamąją bylą nutraukė, tačiau atgavęs laisvę poetas apie savo kūrybos spausdinimą negalėjo nė svajoti. Jo brolis Alfonsas prisimena, kad jeigu leidyklos ir priimdavo kokį nors vertimą, šis išvysdavo dienos šviesą be tikrojo vertėjo pavardės arba išvis be pavardės. Poetas buvo nuolat sekamas, tardomas, verčiamas parašyti ir paskelbti spaudoje pareiškimą, kad priklausė eserų partijai, smerkia ją ir savo klaidas. Poetas taip pasielgti atsisakė. 1950 metų sausio 7 dienos vakare K. Jakubėnas buvo iškviestas į saugumo ministeriją, iš kur namus negrįžo. Sausio 11 dieną broliui Alfonsui buvo pranešta, kad poeto jau nebėra tarp gyvųjų, jis rastas sušalęs, be viršutinių drabužių ir basas už geležinkelio stoties, Kapų gatvėje. 
Poetui artimi žmonės prisimena, kad jis kurdamas mėgęs vienišumą. Sėdėdamas prie rašomojo stalo priešais tuščią popieriaus lapą, imdavęs niūniuoti tam tikrą melodiją. Tada pradėdavęs rašyti. Žodžiai gimdavę kartu su melodija. Gal dėl to daugelis jo eilėraščių virto liaudies dainomis. Iki naivumo visada buvęs atviras idealistas, nekentęs melo, klastos, demagogijos ir to niekada neslėpęs. Dėl savo įsitikinimų visada pasiruošęs aukotis ir kentėti,  poetas Kazys Jakubėnas lietuvių literatūroje tapo bene ryškiausiu ideologinės prievartos, istorinio tragizmo simboliu.  
 

Parengė Vaikų literatūros muziejaus vedėja Daiva Šarkanauskaitė