Kazys Binkis (1893–1942) – lietuvių poetas, dramaturgas, publicistas, vertėjas. 1915 m. baigė mokytojų kursus, trumpai mokytojavo. Išleido eilėraščių knygas „Eilėraščiai“ (1920) ir „100 pavasarių“ (1923), humoristinių poemų „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“ (1928), feljetonų. Parašė poemėlių vaikams, pažintinių knygų. Kartu su kitais rašytojais leido avangardinį žurnalą „Keturi vėjai“. Parašė dramas „Atžalynas“ (1938) ir „Generalinė repeticija“ (1940).

Kazio Binkio archyvas – įdomus ir įvairus. Šioje parodoje pamatysite rašytojo knygas ir leidinius suaugusiems bei vaikams, žurnalą „Keturi vėjai“. Legendinio žurnalo iniciatorius buvo K. Binkis, bet redagavo jo bičiulis Petras Tarulis (Juozas Petrėnas). Abu draugus su mažais vaikais matome fotografijoje. Keturvėjininkai rinkdavosi pas K. Binkį ir diskutuodavo apie literatūrą. Fotografijoje matome linksmą vyrų kompaniją, tik K. Binkis rimtas. Atsisakęs melodingų eilėraščių ėmė rašyti avangardistinius.

Pirmasis eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ leidimas išėjo, kaip nurodoma jo tituliniame puslapyje, Kaune 1923 metais, bet spausdinta buvo Berlyne. Antrą kartą šis eilėraščių rinkinys pasirodė 1926 m. Kaune.

Iš rankraštyno eksponuojame „Kiškių sukilimo“ ištrauką, dramos „Atžalynas“ turinio fragmentą, A. S. Puškino eilėraščio „Skiriama A. P. Kern“ vertimą. Kaip prisimena amžininkai, K. Binkis rašė stambiu braižu, beveik netaisydamas. Ypač greitai kūrė feljetonus. Rašė ranka juodu rašalu.

Dailus ir elegantiškas rašytojas mėgo fotografuotis. Gaila, neturime vaikystės ir tėvų nuotraukų. Turime keletą rašytojo portretų, grupinių fotografijų, kur K. Binkis įamžintas su rašytojais ir žurnalistais, literatūros vakaruose ir neformalioje aplinkoje, su gausia šeima.

Nedaug fonduose yra fotografijų, kur K. Binkis įamžintas su žmona Prane Adamonyte, kuriai skirti beveik visi eilėraščiai, rašyti po 1917 m. Po žmonos Pranutės mirties (1927 m.) K. Binkis liko našlys su dukrele Levute ir sūneliu Gerduku. Tais metais vaikus įamžino nežinomas fotografas. 1929 m. vedė Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę, kuri turėjo dvi dukreles. „Įkūrėme kooperatyvą vaikams auginti“, – juokavo rašytojas. K. Binkis buvo geras tėvas, šiltai bendravo su visais vaikais:,,Būkit ilgiau saulėj, daug vaisių valgykit, anksčiau eikite gulti... Gerduti, tu irgi paskutines dienas pabūk namie. Mesk turnikus ir krepšį. Pailsėk“, – mokė atostogaujančius gimnazistus laiške, rašytame paskutinę laisvos Lietuvos vasarą. Karo metu K. Binkis su žmona Sofija padėjo žydams. Visa graži šeima įrašyta į Pasaulio teisuolių sąrašus.

Rašydamas knygas jaunimui ir vaikams, poetas klausydavo ir savo šeimos patarimų. Pirmutiniai kritikai buvo vaikai.

K. Binkio poema „Kiškių sukilimas“ su D. Tarabildaitės iliustracijomis 1938 m. buvo apdovanota Raudonojo kryžiaus premija.

Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė