1935 m. balandžio 11-ąją Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje, veterinarijos gydytojo Kazio Almino šeimoje gimė būsimasis mokslininkas ir rašytojas Kęstutis Kazys Alminas, kuris vėliau, gyvendamas Amerikoje ėmė pasirašinėti Kazys Almenas. Hum. m. dr. D. Kuizinienė pomirtinėje K. Almeno atsiminimų knygoje „Anuomet“ pateikė išsamesnį paaiškinimą: „Lietuvoje ir išeivijoje šeimos pavardė buvo Alminai. Kazys Almenas, priimdamas Amerikos pilietybę, pakeitė savo pavardės „i“ raidę į „e“ ir tapo Almenu, taip atkurdamas senąją žemaitišką pavardės versiją. O tėvas ir brolis JAV liko Alminai.“

Todėl virtualioje parodoje publikuojami dokumentai, Vokietijoje išduoti Kaziui Alminui. Vėliau K. Almenui ne kartą teko aiškinti savo pavardės kilmę, taisyti jos rašybą.

Būsimojo rašytojo tėvas, ūkininko sūnus Kazys Alminas veterinariją studijavo Vokietijoje, Berlyne. Hitleriui ėmus reikšti pretenzijas į Klaipėdos kraštą, lietuviai studentai pateko į valdžios nemalonę, tad K. Alminas išvažiavo mokytis į Berną Šveicarijoje. Ten susipažino su savo būsimąja žmona, auklėta Šveicarijos mergaičių internate, ir parsivežė ją į Lietuvą. Jaunoji šeima įsikūrė Žemaitijoje, Gruzdžiuose, ten Alminams gimė sūnūs Kęstutis Kazys ir Henris. Gimtajame būsimojo rašytojo name sovietiniais metais veikė Gruzdžių žemės ūkio technikumas. Parodoje – pastato nuotrauka, daryta 1989 m.

Vėliau veterinarijos gydytojas su žmona ir dviem sūnumis persikėlė gyventi į Kauną. Tėvas dirbo Veterinarijos akademijoje, tad jie įsikūrė Vilijampolėje. 1940–1944 metais Kaune nebuvo ramu, baisumų ir nerimo kėlė tiek sovietai, tiek vokiečiai. Vilijampolė buvo tas rajonas, kuriame, kad ir kaip tėvai besistengė, negalėjo apsaugoti vaikų nuo pačių nemaloniausių karo metų žiaurumų. Prieš grįžtant rusų okupantams, Kaune gimė ir jauniausioji Alminų dukra Rūta.

Pergyvenę sovietų ir vokiečių okupacijas, išsislapstę nuo deportavimo, tėvai, aktyvūs Lietuvos patriotai suprato, kad artėjanti antroji sovietų okupacija nieko gero nežada, todėl su trimis vaikučiais buvo pasiruošę išvykti į Vakarus. O dar šiek prieš didžiąją pabėgėlių sumaištį pasitaikė kiek lengvesnė galimybė – vokiečių valdžia siunčia du Veterinarijos akademijos darbuotojus išgabenti didelę kaimenę arklių į Vokietiją. 1944 m., vasarai įpusėjus, docento K. Almino ir jo kolegos, veterinarijos daktaro Radvilos šeimos pasikinkė arklius ir, susikrovę nemenką mantą, išvyko link Karaliaučiaus. Iš ten arkliai buvo pervežami traukiniu. Gyvuliniame, bet švariame vagone keliavo ir juos lydinčios atsakingų Veterinarijos akademijos darbuotojų šeimos.

Tėvas, gavo paskyrimą dirbti Landsberg an der Warte miestelyje, jie apsigyveno šeimai skirtame nedideliame name. Per keletą ten praleistų mėnesių dėl vaikams nesuprantamų priežasčių tėvai nutarė išsiskirti. Tai buvo skaudus, vaikus itin sutraumavęs įvykis, nes Vokietijos teismas berniukus paliko tėvui, o mergaitę mamai.

Šiame miestelyje K. Alminas pradėjo lankyti mokyklą, esančią toli nuo namų, mat gyveno jie miestelio pakraštyje. Vaikui nebuvo lengva, reikėjo išmokti vokiečių kalbą, o grįždamas iš mokyklos ne kartą patyrė nemalonių, smurtinių nuotykių iš vokiečių kadetų, kurių mokyklos teritoriją turėjo praeiti. Mažasis Kazys buvo auklėjamas labai patriotiškai, tad jį ypač žeidė pravardžiavimas lenku. Jis tvirtai žinojo ęsąs lietuvis.

Karas tebesitęsė. Atėjo diena, kai, artėjant frontui, teko skubiai trauktis, palikus didžiąją mantos dalį. Pavyko įsigrūsti į perpildytą traukinį ir kitą dieną pasiekė per naktį bombonešių nualintą Meklenburgo sostinę Šveriną. K. Almenas prisimena: „Ir štai, kas nuostabu, kai išlipome dar degančio miesto stotyje, ten nesijautė pasimetimo, nebuvo chaoso. Dar nuostabiau, mus ir kitus traukiniu važiavusius bėglius pasitiko hitlerjugendai! Taip, tie patys, su trumpom kelnėm, su „hakenkroicais“ ant rankovių. Jie buvo atsiųsti padėti nešti bagažą. <...> To negana, kai išėjome iš stoties, darbininkai valė griuvėsius nuo tramvajų bėgių, kelios tramvajų linijos jau veikė, o šalia stoties stovėjo kareiviška virtuvė, ten pabėgėliams, įskaitant ir mus, buvo dalinama karšta sriuba.“ [Tekste ir toliau yra citatos iš K. Almeno atsiminimų knygos „Anuomet“ – J. I.].

Apsigyveno mažame kambarėlyje užmiesčio dvaro kumetyne. Darbo birža tėvui su dviem mažais vaikais paskyrė auklę. Taip trejiems metams į jų gyvenimą atėjo vokietė Šarlotė, auginusi vaikus lyg savus. Tėvui gerai sekėsi veterinarijos gydytojo praktika, tačiau frontas artėjo, miestą dažnai bombarduodavo, teko trauktis dar toliau. „Visi gelbėjosi, kas kaip išmanė, nežinau, kaip, bet, be abejo, nelengvai, tėvui visgi pasisekė surasti kažkur pašiūrėje tūnojusį seną vežimėlį (kelionėje prisiėjo pakartotinai taisyti jo ratų stipinus) ir seną, įkritusiais šonais, dusulingą kuiną.“

Netoli Hamburgo tėvas šalutiniais keliais pasuko į šiaurę link Danijos, nes Hamburgo kryptis atrodė pavojingesnė. Nuvargęs kuinas silpo, todėl, nepasiekę Danijos, besibaigiant 1944-iesiems metams, jie apsistojo Štruksdorfo kaime. Tai buvo Baltijos ir Šiaurės jūrų skalaujama Jutlandijos pusiasalio dalis, neturtingų, smulkių ūkininkų kraštas. Apsigyveno pas ūkininką, gavę mažą kambarėlį su 2 lovom. Buitis buvo skurdi, tėvas miegojo daržinėje. Po Kalėdų vyresnėlis sūnus Kazys vėl pradėjo lankyti mokyklą. „Atmintyje užsiliko didokas plytinis pastatas su milžinišku šiaudiniu stogu, pavasariui atėjus išpešiotame to stogo kraige perėjos daugybė žvirblių.“ Per klajonių Vokietijos keliais laiką Kazys jau buvo išmokęs vokiečių kalbą, tad susidraugavo su vietiniais vaikais.

1945 metais, pasibaigus mokslo metams, baigėsi ir karas. Pabėgėliai buvo apgyvendinami DP stovyklose. Alminų šeimai teko „pabūti keliose pabėgėlių stovyklose, bet ilgiausiai, daugiau kaip dvejus metus, stovykloje Šlėzvige-Holtšeine prie Wittensee ežero.“ Britų zonoje esančioje stovykloje „Klein Wittensee“, į kurią persikėlė 1945 m. rudenį, pabėgėlių gyvenimas buvo prasčiausias. Tačiau ten gyveno tik lietuviai, vaikai lankė lietuvišką mokyklą, buvo lietuvių bažnyčia, švęsdavo lietuviškas šventes, vystėsi menki lietuvių verslai. Mokykloje buvo daugiau tvarkos, drausmės, taisyklių, kas piktino dešimtmetį Kazį. Kartu su šeima keliavo ir auklė Šarlotė, vaikai buvo prižiūrėti. Tad tėvas rūpinosi Pabaltijo universiteto steigimu, vėliau ten profesoriavo, namuose būdavo retai. Šarlotei vienai teko spręsti sunkaus, psichologiškai traumuoto vaiko Kazio problemas. Pats rašytojas prisimena: „lagerinėse mokyklose nežibėjau, kaipo mokinys buvau vidutiniokas, tai liudija pažymių knygutės.“ Virtualioje parodoje eksponuojami įvairiose pradinėse mokyklose išduoti dokumentai.

1946 m. šeimą sukrėtė dar vienas įvykis. Ilgai ieškojusi savo vaikų, tėvui profesoriaujant universitete netoli Hamburgo, juos susirado motina ir, pervažiavusi traukiniais su vaikais per visas tris pabėgėlių zonas, bandė juos išsivežti į Šveicariją. Tačiau vaikų be dokumentų Švarcvaldo pasienyje šveicarai neįleido. Ilgi pokalbiai, derybos, tačiau rezultatas ir vėl labai skaudus – atvykęs tėvas berniukus išsivežė atgal.

Prisimindamas rašytojo kelio pradžią K. Almenas atsiminimuose pasakojo: „Manęs yra klausę <...> kaip, kur ir kodėl aš pradėjau rašyti. Kur ir kada, atsimenu, bet kodėl? Manau, kad tam tikrą įtaką turėjo lageriuose praleisti metai. <...> Mokslai man, bendrai, nelabai sekėsi, ypač nemėgau lietuvių kalbos gramatikos pamokų <...>. Rašyt pradėjau užtai, kad man patiko pasakoti. Patinka pačiam sau kurti pasakojimus, o kai galvoje susidėsto intrigos, kurios, mano nuomone, galėtų patikti ir kitiems, kai kurias užrašau. <...> panašu, kad pradžia buvo „Klein Wittensee“ stovykloje.“

Tėvui vis profesoriaujant, po poros metų, abu su broliu gyveno Pinebergo stovyklos bendrabutyje kartu su kitais paaugliais. Ten draugas davė paskaityti V. Pietario romaną „Algimantas“. Knyga labai patikusi ir su draugu nusprendė, kad užaugę turi parašyti dar vieną tokią įdomią knygą, nes „vienos knygos lietuviams per mažai“.

Gyvenimas Vokietijoje vis tik buvo trumpalaikis, tėvui, kaip ir kitiems pabėgėliams, teko ieškoti galimybių išvykti į JAV. 1949 m. rudenį laivu „USS General J.H. McRae“ išplaukė į Ameriką ir po 10 dienų kelionės pasiekė Niujorko uostą. Trumpam apsistojo Hartforde, pradėjo lankyti amerikietišką anglakalbę mokyklą Konektikuto valstijoje. Sekėsi labai prastai. Laimė, tėvui gavus darbą, traukiniu išvyko į Minesotą, kur buvęs profesorius tapo veterinarijos gydytojo padėjėju, o veterinarijos klinikos savininkas apgyvendino juos namelyje ant ratų. Sekančių, 1950 m. žiemą, gavęs darbo pasiūlymą Nebraskos valstijoje, tėvas išsivežė ten ir vaikus.

Verta stabtelti Nebraskoje, kurios prerijoms K. Almenas ir vėliau jautė nostalgiją: „Vaikystės metais aplinkos keitėsi per dažnai, kad jose pasijausčiau „savas“, o jaunystė nuo 15 iki 22 metų prabėgo prerijų aplinkoje. Prerijų gamtovaizdis nėra dramatiškas, jo žavesį sukuria ne kokia išskirtina detalė, o visuma. Prerijoje nėra kur žvilgsniui sustoti, į kurią pusę pasisuksi, banguoja pavasarį žalia, kitais metų laikais įvairiai – tamsiai gelsvais, rudais atspalviais – paženklinta prerija. Į horizontą nusidriekiantis vaizdo platumas pažadina nevaržomos laisvės jausmą. <...> Mane tai veikdavo raminamai.“

Požiūris į mokslą Nebraskos mokykloje keitėsi. Kazys buvo vertinamas dėl kelių kalbų mokėjimo ir jau pirmaisiais mokslo metais tapo vienu iš geriausių mokinių, taip pat buvo priimtas į Lup Sičio mokyklos futbolo komandą. Nebraskoje galiojo prerijų įstatymai ir papročiai, tad tėvas pats nupirko jam pirmąjį šautuvą, kad sūnus išmoktų šaudyti. K. Almenas mėgo būti gamtoje, klajoti po dykumas, medžioti.

Būsimasis rašytojas vidurinę mokyklą baigė Lup Sičio miestelyje. Tėvas siūlė studijuoti mediciną arba veterinariją, bet jaunuolis šito nenorėjo, o ką studijuos, visiškai nenumanė. 1953 m. įstojo į Nebraskos universitetą Linkolno mieste. Pirmojo, orientacinio semestro metu sužinojo, kad sunkiausias mokslas yra Inžinerijos kolegijoje. Kadangi vidurinę mokyklą buvo baigęs labai gerai, nusprendė studijuoti inžineriją, pasirinkdamas chemijos inžinerijos šaką. Buvo ambicingas, tėvo paramos atsisakęs studentas ir 1957 m. savo pastangomis baigė studijas, įgydamas bakalauro studijų laipsnį. Diplomuotas chemijos inžinierius nusprendžia tęsti studijas, pasirinkdamas branduolinės fizikos inžinerijos magistro studijas.

Dažnam kyla klausimas, kodėl pasirinko tokią sudėtingą profesiją – branduolinės fizikos inžineriją? K. Almeno nuomone, „gyvenime nemažai lemia likimas“. 1957 m. spalį Sovietų sąjunga sukrėtė pasaulį, paleisdama pirmą kosminį palydovą. Visus gąsdino žodis SPUTNIK. Tuomet JAV skyrė dideles lėšas moksliniams tyrimams ir skatino inžinerijos mokslų paklausą. „Beveik pernakt mes, studijas bebaigiantys inžinieriai, tapom labai pageidaujami“,– prisimena K. Almenas. Jis atsisakė jam pasiūlytų gerai apmokamų darbų Niujorke bei Kalifornijoje ir po griežtos atrankos chemijos inžinierius nutarė studijuoti branduolinę inžineriją Argono laboratorijoje naujai įsteigtoje Tarptautinėje branduolinių mokslų ir inžinerijos mokykloje netoli Čikagos.

Gyvenant Čikagoje, atsivėrė K. Almeno artistiniai gabumai, jis nuo 1963-ųjų dalyvavo Čikagoje veikusioje lietuvių sceninės satyros ir humoro grupėje „Antras kaimas”, ten vaidino, rašė tekstus. Režisierės, rašytojos B. Pūkelevičiūtės buvo pakviestas vaidinti spektaklyje „Aukso žąsis“. Virtualioje parodoje – nuotraukos iš B. Pūkelevičiūtės spektaklio „Aukso žąsis“, iš spektaklio pagal K. Ostrausko pjesę „Žaliojoj lankelėj“.

Tuo laikotarpiu jau pasirodo K. Almeno novelės, publikuotos įvairioje spaudoje, o dviejų dalių romanas „Upė į rytus, upė į šiaurę“, išleistas 1964 metais, laimi Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1965 m. išeina novelių knyga „Bėgiai“, 1967 m. – novelių rinkinys „Gyvenimas tai kekė vyšnių“. Novelėse vaizduojama amerikiečių ir lietuvių išeivių buities kasdienybė, jaunų žmonių tarpusavio santykiai. Pasak literatūrologės, profesorės D. Kuizinienės, jo „literatūrinė kūryba išplaukė iš bitnikų judėjimo, veikiamo jaunatviškos saviraiškos“.

Baigęs magistrantūrą, toliau siekti mokslo išvažiavo į Lenkiją. 1966–1968 m. dirbdamas Varšuvos politechnikos institute, įgijo branduolinės inžinerijos daktaro laipsnį.

Nuo 1969 m. iki 1999 m., kol išėjo į pensiją profesoriavo JAV Merilando universiteto Branduolinės inžinerijos katedroje, buvo nuoseklus mokslininkas, kurio darbai susiję su branduolinių jėgainių sauga.

1966 m. prof. K. Almenas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje. Nuo tada jis palaikė glaudžius ryšius su kolegomis rašytojais Lietuvoje, rūpinosi išeivių autorių knygų persiuntimu ir pervežimu į Lietuvą. 1966-06-18 K. Bradūnui rašo įspūdžius iš pirmosios kelionės į Lietuvą: „Ką mačiau, Dieve, bandyt aprašyt yra visiškai bergždžias reikalas. Gal svarbiausia – daug gerų, nuoširdžių žmonių sutikau. Jaučiu tvirtumo ir pasitikėjimo ateitimi juos sutikęs. Nuvežiau jiems virš 30-mt knygų (irgi tik Tau rašau). <...> Kaip galima smerkti vykimą į Lietuvą? Gi tai vienintelis kelias patikimai perduot literatūrą. Kaip suprast tą smerkimą? Ar bijoma, kad kas „sukomunistės“? Dieve, gi ta problema net neaktuali, Lietuvių tautai gresia visai kitas ir daug realesnis pavojus. <...> Bet štai labai konkreti aplinkybė, mano pačio išgyventa. Nesakau, jog visada ir visiems taip turi būt, bet faktas lieka faktu, jog man buvo. / Visą mėnesį buvau laisvas Lietuvoje. Užsiregistravau atvykęs (viešbutyje) ir po to neištraukiau savo paso, kol neišvažiavau. Vykau (traukiniu, autobusu) į Kauną, Trakus, Panevėžį, Turniškes. Gyvenau, kur norėjau, fotografavau, ką norėjau. Susitikau su kuo ir kaip ir kada norėjau. <...> Sakau, gal tai buvo išimtis, jei taip, Dieve duok daugiau tokių. Įspūdžių begalės.“

Vienas iš svarbiausių K. Almeno gyvenimo tikslų – pasirinkimas būti lietuviu. Vos kelis savo pirmuosius gyvenimo metus praleidęs Lietuvoje, K. Almenas lietuvybę puoselėjo visą savo gyvenimą. Jo paties nuomone, didelę įtaką turėjo gyvenimas Vokietijos DP stovyklose, galbūt ten ir gimė tas išdidus jausmas saugoti, ginti savo tapatybę, stiprinti lietuviškumo sampratą ir aplinką. Ir vėliau, gyvendamas Amerikoje, artimai bendravo, bičiuliavosi su lietuvių išeivijos ir iš Lietuvos atvykusiais rašytojais, organizavo renginius. Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš literatūrinių švenčių ir susitikimų.

Apsigynęs daktaro disertaciją, K. Almenas vis tik ryžtasi seniai planuojamai kelionei į Afriką. Ir keliauti nutaria visiškai nepažįstama transporto priemone motociklu. Ši kelionė patvirtino, kad jis yra nepailstantis nuotykių ieškotojas, prekiniais vagonais apkeliavęs Ameriką, įkopęs į Kilimandžarą. Kelionė buvo sunki, sudėtinga, vargino ir alinantis karštis, ir nenuspėjama Afrikos valstybių politinė sistema. Ne visi kelionėje patirti nuotykiai buvo smagūs, Rodezijoje (dab. Zimbabvė) teko sėdėti kalėjime, tai sukėlė nerimą, nes ten įstatymų nebuvo, Rodezija diplomatinių santykių su JAV neturėjo, policininkai galėjo elgtis kaip tik nori. Laimė, konfliktas baigėsi laimingai, bet toliau keliauti po Afriką jam nebuvo leista, iš kalėjimo buvo nugabentas tiesiai į oro uostą. Parodoje eksponuojamos nuotraukos iš kelionių.

Skrisdamas iš Afrikos lėktuvu, 1968-08-06 rašo laišką K. Bradūnui: „Esu laisvas po 23 dienų kalėjime Rodezijoje. <...> Nelabai maloni tai patirtis buvo. Tai gryna „policijos valdžios“ valstybė be įstatymų. Paranoikai.“

Keliaudamas rašė apybraižas ir siuntė jas K. Bradūnui publikuoti dienraštyje „Draugas“. Tais pačiais metais pasirodė knyga  „Išilgai Afrikos: laikraščių iškarpos“, o 2008 m. papildyta kelionių įspūdžių knyga „Motociklu per Afriką“.

K. Almenas – pramoginės literatūros atstovas. „Literatūra, mano nuomone, turėtų papasakoti įdomią istoriją – užimti žmogų, suteikti jam pramogą ir šiek tiek informacijos.“,– tokią savo nuomonę autorius pateikė žurnalui „Akiračiai“ 1986 m.

Didesnio dėmesio susilaukė 1970 m. išėjęs istorinis romanas „Šienapjūtė“ apie 18–19 a. Lietuvos politinius įvykius, bajorų tarpusavio konfliktus.

Po jo K. Almenas užsibrėžia leisti detektyvinių romanų seriją. 1977 m. išeina detektyvinis romanas „Sauja skatikų“. Jo herojus milicijos leitenantas Donatas Vėbra, atvykęs iš Lietuvos aplankyti savo pusbrolio, išnarplioja seną, ankstyvame pokaryje užsimezgusią istoriją. Iš dienraščio „Draugo“ romano konkursui atsiųstų aštuonių rankraščių, „Sauja skatikų“ įvertintas metine premija, kuri buvo įteikta 1977 m. Čikagoje.

Antrojoje knygoje „Lietingos dienos“ (1988), veiksmas vyksta jau Palangoje, ką tik prasidėjus sovietų invazijai į Afganistaną. Donatas Vėbra, vis dar leitenantas, ten įsipainioja į bylą, kurioje pats tampa įtariamuoju.

Tačiau K. Almeno planas buvo ambicingas – detektyvinių romanų serija. 1987 m. gegužės 21 d. K. Bradūnui rašo: „Už mėnesio važiuoju Lietuvon (mėnesiui). Turiu ir projektą – parankiot frazeologijos, įpročių ir atmosferos. Nes trečias romanas vyks Kaune!“

2014 m. išėjo trečias serijos romanas „Vaivos juosta“, kuriame Donatas Vėbra bylą tiria gimtajame Kaune, vykdydamas savo tiesiogines pareigas. Tais pačiais metais išėjo ir dar viena K. Almeno knyga „Trispalvė Iljičiui“.

Gyvendamas Amerikoje, K. Almenas kartu su žmona Mara ėmėsi įgyvendinti dar vieną sumanymą – rinko sakytinės istorijos medžiagą iš savo kartos lietuvių. Per dvylika metų į magnetofono juostas įrašyti 38 „Maros ir Kazio Almenų surinkti pokalbiai“ saugomi Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Pasaulio lietuvių archyve Čikagoje.

Norėdamas praleisti ramią senatvę, po Nepriklausomybės atkūrimo prof. K. Almenas su žmona grįžo į mylimą Lietuvą, gyveno Vilniuje. Parodoje – nuotraukos su žmona JAV ir Lietuvoje.

Siekdamas skatinti jaunimo domėjimąsi Lietuvos istorija, nacionaline literatūra ir lietuvių populiariosios literatūros augimą, K. Almenas organizavo istorinių nuotykių apysakų apie Lietuvos praeitį serijos „Skomantas“ leidybą. Skomanto slapyvardžiu kūrė jis pats, R. Šerelytė, V. Čepaitis, kiti rašytojai. Kūriniuose pasakojimas kuriamas detektyvo principu, siužetas dažniausiai nuotykinis, vaizduojama 13 a. Lietuva, aprašomi galimi to laiko herojiški bebaimių didvyrių žygiai.

1992 m. Lietuvoje K. Almenas įkūrė leidyklą „Litterrae Universitatis“.

Profesorius K. Almenas aktyviai dalyvavo ir VDU steigimo laikotarpiu: VDU Atkuriamojo senato narys, organizavęs Lietuvos aukštosioms mokykloms tinkamų vadovėlių gavimu ir jų leidyba, 2008 – 2010 m. ėjo Vytauto Didžiojo universiteto Tarybos nario pareigas, 2013 m. – jam suteiktas Garbės daktaro vardas.

1992 m. pusmetį dirbo Lietuvoje, Lietuvos energetikos institute įkūrė Ignalinos AE mokslinę saugumo analizės grupę ir jai vadovavo iki 1995 m., buvo vienas pirmųjų išeivijos mokslininkų, prisidėjusių prie Ignalinos AE saugaus darbo užtikrinimo ir mokslininkų stažuočių JAV, Švedijos, Japonijos, Vokietijos, TATENA ir kituose branduolinių tyrimų centruose.

Mokslinė veikla taip pat buvo įvertinta: už darbų ciklą „Deterministiniai ir tikimybiniai tyrimai, inžineriniai sprendimai ir jų įgyvendinimas gerinant Ignalinos AE saugą ir patikimumą“, pateiktą kartu su bendraautoriais, 2005 m. jam kartu su kitais Lietuvos mokslininkais suteiktas Lietuvos mokslo premijos laureato vardas, 2014 m. – Lietuvos mokslų akademijos užsienio narys.

Visuomeninės veiklos turėjo taip pat apsčiai: išeivijos visuomeninės politinės „Santaros-Šviesos“ federacijos narys, vienas iš Valdovų rūmų paramos fondo steigėjų, Lietuvos istorijos paveldą puoselėjančios draugijos „Pilis“ narys.

K. Almenas netikėtai mirė 2017 m. Jo valia tik po mirties išleista vertinga, informatyvi jo atsiminimų knyga „Anuomet“.

Pats K. Almenas pirmiausiai buvo branduolinės fizikos inžinierius, o rašytojas – tik laisvalaikiu: „Aš esu inžinierius, kuris prie progos rašo“. O rašančiam inžinieriui rūpėjo aukščiausio mokslo skatinimas ir lietuvybės sklaida, lietuvių tautos, jos kalbos išlikimas.

K. Almenas visą gyvenimą siekė užsibrėžtų tikslų. Atrodo, jam tai pavyko. Gal net daugiau. Paauglystėje nutaręs parašyti bent vieną knygą, savo kūrybiniame krepšyje paliko jų gerokai virš dešimties. Matyt, ir tai lėmė likimas...

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, 2025 m.