Šiemet minime jubiliejinius, 120-uosius, garsaus rašytojo, poeto ir vertėjo Kazio Borutos gimimo metus. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas gausus Kazio Borutos rinkinys, o įdomiausios muziejinės vertybės pristatomos ekspozicijoje „Literatūra keičia“. Dažnai norisi atskleisti daugiau šio rinkinio vertybių, apie jas plačiau papasakoti, tad ši sukaktis tapo puikia proga. Skaitytojams pristatoma nauja virtuali paroda „Kaziui Borutai – „Baltaragio malūno“ autoriui – 120!“.

Kazys Boruta daugeliui žinomas pirmiausia kaip vadovėliuose minimas rašytojas – garsiausio savo romano „Baltaragio malūnas“ (1945) autorius, pagal kurį 1973 m. sukurtas kino filmas „Velnio nuotaka“. Tačiau tik nedaugelis iš arti pažinojusių rašytoją arba tyrinėjusių jo biografiją žino, kad Kazio Borutos vardas tai tikras fenomenas lietuvių literatūros ir istorijos kontekste. Šia virtualia paroda, kurioje laikomasi chronologijos principo, norima parodyti įdomią, spalvingą, dinamišką, talentingą rašytojo asmenybę, bent per nespalvotas nuotraukas sugrįžti į Kazio Borutos gyventą laiką Kūlokuose, Rusijoje, Marijampolėje, Kaune, Vienoje, Rygoje, Berlyne, Vilniuje – karų, revoliucijų, visuomenės susiskaldymo, literatūros modernėjimo ir įvairių srovių atsiradimo fone, asmeninio gyvenimo verpetuose, likimo vingiuose.

Kazys Boruta gimė 1905 m. sausio 6 d. (per pačius Tris Karalius) Kūlokuose, Liudvinavo valsčiuje, dabartinėje Marijampolės apskrityje, Lietuvai tik vaduojantis iš Rusijos imperijos gniaužtų, neseniai atgavus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis (1904 m.). Buvo antras vaikas, penkių vaikų šeimoje, vyriausias iš sūnų (parodoje galima matyti K. Borutos šeimos nuotraukų: tėvus prie gimtųjų namų, seserį Petrutę, brolio Petro šeimą, gimtojo kaimo panoraminę nuotrauką, linksmas maudynes su kaimo vyrais Dovinės upėje).

1912 m. Kazys Boruta pradeda lankyti Liudvinavo mokyklą, po II skyrių (dviejų klasių) tėvas norėjo leisti į gimnaziją, tam reikėjo ruoštis, tad papildomai buvo samdytas mokytojas, turėjęs paruošti stojamiesiems egzaminams. Tačiau viską nutraukė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Iš pradžių Borutų šeima laikėsi savo namuose, tačiau laikui bėgant padėtis tapo labai neaiški ir pavojinga, anot vyriausios sesers Magdelenos Borutaitės (vėliau Bajerčienės) pasakojimo: „<...> Suvalkų krašte ir apie Liudvinavą ėjo, kaip sakoma, kariuomenių stumdymasis. Tai vieni pasitraukia, tai kiti. Tokiame neramiame ruože buvo ir mūsų kaimas. Iš vienos pusės lekia rusų, iš kitos vokiečių kulkos. Mes slėpdavomės tai prie krosnies, tai rūsyje, žiūrint, iš kurios pusės zvimbdavo kulkos. Įsiveržę kareiviai, tiek vieni, tiek kiti, žiauriai elgdavos, griebdavo, kas tik pasitaikydavo, net puodus išmaišydavo. <...> Gyvenimas Liudvinavo apylinkėse pasidarė nepakenčiamas. Negalima buvo nuimti derlių nuo laukų, atiminėjo gyvulius. <...> Ūkininkai su šeimomis pradėjo trauktis į rytus, galvodami, kad karas neužtruks ilgiau, kaip penkis mėnesius.“[1] Deja, karas užtruko net ketverius metus, o Borutų šeima 1915 m. traukiniu pasitraukė į Rusijos gilumą. Apsigyveno Maskvos priemiestyje, Bogorodsko kaime, čia vaikai lankė mokyklą, Kazys net parašė pirmuosius eilėraščius.

1918 m. Borutos grįžo į Lietuvą, Kazys apsigyveno Marijampolėje pas močiutę, iš pradžių lankė „Žiburio“ gimnaziją, vėliau Marijampolės mokytojų seminariją. Gabus mokslams, ypač literatūrai, jau nuo 1920 m. publikavosi moksleivių leidiniuose. Marijampolėje, „kunigų iškeiktame komjaunuolių ir aušrininkų lizde“ K. Boruta užmezgė ilgametę draugystę su būsimais garsiais politikos, visuomenės veikėjais – Antanu Venclova, Michalina Navikaite (Meškauskiene) ir kt.

K. Boruta įsijungė į aktyvią „aušrininkų“ organizacijos veiklą. Kairuoliška jaunimo organizacija, palaikiusi laisvės, lygybės, ypač socialinės teisybės, luomų lygybės idėjas, dažnai jų idėjos siekė ir revoliucinės išraiškos, atviro maišto, protesto, pasipriešinimo prieš tuometinę santvarką, politiką, bažnyčios hierarchiją.

Įdomus ir spalvingas Kazio Borutos tolesnis gyvenimas Kaune, tuometinėje sostinėje, intelektualinėje terpėje, drąsaus jaunimo priešakyje. Ankstyvieji metai Kaune, nulėmė ir tolimesnį rašytojo gyvenimą, šio laikotarpio nuotraukų daugiausiai eksponuojama parodoje.

Kaune Kazys Boruta studijavo Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Šiuo laikotarpiu radosi ir pirmoji K. Borutos poezijos knygelė „A-lo!“, kurią sudaro tik 6 eilėraščiai (galima išvysti parodoje). Pavadino ją „pirmąja poetiška raketa“, jaučiamas modernumas, aukštinama technikos pažanga, miestietiškas gyvenimas, gausu revoliucinių šūkių ir lozungų. Knygelė išleista 1925 m. su dedikacija „Pirmasai Baras“ (1915 m. žurnalo) redakcijai, matyt ir įkvėpta tokių rašytojų kaip Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Igno Šeiniaus, Stasio Šilingo kūrybos.

Dar Marijampolėje susipažinęs su Michalina Navikaite, dvejais metais jaunesne gimnaziste, „aušrininke“, panašu Kaune draugystę tęsė: dalyvavo „aušrininkų“ konferencijose, išvykose, ekskursijose (tai užfiksuota nuotraukose). Mikasė –  K. Borutos pirmoji meilė, jai skyrė ir paskutinį eilėraštį iš minimos knygelės: „Išlėkime gyvent, kaip šautuvo kulka / mirtin! / Aš – jaunas, tu – jauna, / nors vyto jaunysta / ir kraujas iš kanalų kūno / išgertas iki paskutinio lašo tų, / kur geria prakaitą visų...“[2] – tačiau į rimtesnius santykius ši neperaugo. Įdomi muziejinė vertybė – po daugelio metų tos pačios Michalinos K. Borutai per iškilmingą 60-mečio minėjimą Vilniuje įteikta melsva austa juosta.

Kaune įvyko dar vienas lemtingas susitikimas. Kaip pats knygoje „Gyvenimas drauge su draugu“ (1999 m.) rašė: „1924 metų rudenį į mano mažą studentišką kambarėlį Kaune vieną pavakarę atėjo rimta moteris su plačia skrybėle, balta bliuzele ir mėlynu kaklaryšiu, nusišypsojo ir tarė: – Būsime draugai! Aš žinojau, kad tai buvo draugė Ona. Ji dirbo miesto ligoninėje – rentgeno kabinete, gailestingąja seserim. Ten pat ir gyveno. Man teko prieš tai būti pas ją kai kuriais reikalais. Mažas baltas kambarėlis, dvi baltos lovos ir dvi baltais apsiaustais seserys. Viena jų – stipriu, ramiu žvilgsniu ir draugiška šypsena – tai draugė Ona. Aukšta, juodaplaukė, tamsiai rudomis akimis mergina.“[3]

Ona Kazanskaitė buvo malūninko duktė, ją ir sesutę tėvai išsiuntė mokytis į Rygą, kur dienomis dirbo avalynės fabrike, kentė skurdą, išnaudojimą, pažeminimą, o vakarais mokydavosi, tačiau ne tiek mokydavosi, kiek svajojo apie kitokį gyvenimą, socialinę lygybę, laisvą, gražų pasaulį. Vėliau besimokydama Kaune, baigė medicinos seserų kursus, dirbo ligoninėse, turėjo gražų, sodrų balsą, dainavo operos chore, gundė lavintis ir pasidaryti soliste, bet chorą metė, nes svajojo tapti gydytoja, laisva nepriklausoma moterimi, apie santuoką ir šeimą negalvojo, iki kol nesutiko nesutramdomo berno iš Suvalkijos, talentingo jauno poeto, maištininko Kazio Borutos. Nuo lemtingos pažinties (nors Ona ir buvo 12 metų vyresnė už Kazį) jaunuoliai ėmė vis daugiau ir daugiau bendrauti, daugiausia rūpėjo darbai, organizaciniai reikalai, abu degė tomis pačiomis idėjomis... Tuo laiku gimsta eilėraštis „Su viesula ir su mylima“ (1925): „Nežinau, katrą pirma pamilau, / viesulą ar tave, mano mylima...“

1925 m. už riaušes universitete K. Boruta pirmą kartą patenka į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kalėjo tik keletą mėnesių, tačiau po visų nemalonumų ir savo politinių pažiūrų ilgus metus priverstas gyventi emigracijoje. Gyveno Vienoje, trumpam grįžo ir apsistojo Rygoje, kur su Ona 1927 m. susituokė, skurdi emigranto dalia tęsėsi Berlyne. 1931 m. laimingi poros gyvenimo metai Kaune, 1933 m. gimė duktė Eglė... Tačiau šeimyninė idilė truko neilgai – K. Boruta vėl areštuojamas ir nuteisiamas 2 metų laisvės atėmimo bausme. Kalėjime daug vertė iš rusų ir vokiečių kalbų, ruošė medžiagą tarptautiniam žodynui. Čia gimė ir  poezijos knyga „Duona kasdieninė“ (1934).

Paleistas į laisvę K. Boruta kardinaliai pakeitė gyvenimo būdą, ar bent taip atrodė... Prie poezijos maždaug nuo 1935 m. daugiau negrįžo, Pajiesy su šeima pasistatė nedidelį namelį čia gyveno ir kūrė. Vis labiau kūrėjo sąmonė gręžėsi į giminės, kaimo praeitį, domėjosi gimtųjų vietovardžių, savo pavardės kilme, rinko medžiagą apie gimtinės garsiausius amatininkus, liaudies meistrus, išėjo vienas įsimintiniausių rašytojo romanų „Mediniai stebuklai“ (1938 m.) Iš tėviškės parsivežti, greičiausiai, vietinio nagingo dievdirbio gaminti ir Borutos labai branginti įspūdingi meno kūriniai – medinės religinės skulptūrėlės, kurios taip pat puošia šią virtualią parodą. Galbūt gyvenimas būtų tekėjęs lengva, kūrybinga vaga, tačiau Lietuvą ir pasaulį užgriuvo Antrasis pasaulinis karas.

Borutos manydami, kad tik laikinai, keliasi į Vilnių. Čia Kazys įsidarbina LTSR Mokslų Akademijos sekretoriato vedėju, po metų paskirtas Literatūros muziejaus vedėju. Nacių okupacijos metais, slėpė ir gelbėjo žydus, nuo išvežimo į užsienį išgelbėjo ir išslapstė Adomo Mickevičiaus archyvą, su žmona gražiai susitvarkė buitį, dukra Eglė Vilniuje pradėjo lankyti mokyklą, tačiau K. Boruta, kaip atsiminimuose rašė, jautė artėjant kažką tragišką ir neišvengiamą. Po nesėkmingo danties šalinimo operacijos 1941 m. mirė žmona Ona.

K. Boruta po žmonos mirties dažnai sėdėdavo ant Pajiesio skardžio, tragedijos „įkvėptas“ sukūrė magišką pasaką-romaną „Baltaragio malūnas“, apie gražuolę malūnininko dukrą Jurgą ir vėjavaikį jos sužadėtinį Girdvainį, kurių neišsipildžiusi meilė romane baigiasi abiejų mirtimis.

Kazys per paskutinius gyvenimo dešimtmečius Vilniuje sukūrė dar dvi santuokas su M. K. Čiurlionio seserimi Jadvyga Čiurlionyte (vedę buvo 1945–1958 m.) bei filologe Elga Kaktyn (vedę buvo 1961–1965 m.). Regis antroji santuoka buvusi taip pat darni, tą liudija amžininkų prisiminimai bei išlikusios nuotraukos. Parodoje eksponuojama idiliška šeimos nuotrauka – K. Boruta su dukra Egle bei J. Čiurlionytės dukra Marija (Marule) Abraityte, mergaitės augo lyg tikros seserys, suaugusios pasiekė sėkmingas karjeras ir sukūrė šeimas, rūpinosi tėvo atminimo išsaugojimu ir kūrybiniu palikimu.

K. Boruta mirė 1965 m. kovo 9 d., palaidotas Senosiose Rasų kapinėse. Ateities skaitytojams paliko 5 poezijos knygas, 7 prozos knygas bei įdomių, linksmų pasakojimų knygas mažiesiems.

„Dalia tu daluže dalele,

     tai tu padarei taip man.

     Eilėraščiais užvertei kelią

     sugrįžt atgalios kaiman.

Daržą gyvenimo mano

     tai tu taip aptvėrei stačiai,

     kur naktigonėm ganos

     ne bėriai — eilėraščiai.

 Tai ką gi, daluže tu mano,

     ne viską dar tu sudarkei.

     Tegu tik darže atsigano

     eilėraščiai, mano arkliai

Vai dalia, dalele daluže,

     dalis tu dalis tu dalis.

     Neveltui eilėraščiai viesula ūžia,

     šuoliuos jų niekas nenuvaldys.

Tik juos nuvaldyti reikėsią

     tai mano galvelei, tai man.

     Tada tik sugrįžti galėsiu

     eilėraščiais raitas kaiman.“[4]

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Kristina Dambrauskaitė, 2025 m.


_________________

[1] Kazio Borutos mokslinės ekspedicijos ataskaita. Kaunas: Maironio lietuvių literatūros muziejus, 1984 m. liepos 24–26 d. K. Borutos M. Borutaitės-Bajerčienės prisiminimai, p. 10. MLLM GEK P40737.

[2] K. Boruta „A–lo!“: pirmoji poetiška raketa. S. Joselevičiaus spaustuvė: Kaunas, 1925, p. 16, „GYVENIMUI“.

[3] K. Boruta „Gyvenimas drauge su draugu“: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla: Vilnius, 1999, p. 29–30.

[4] K. Boruta „Duona kasdieninė“: eilėraščiai. Raidė: Kaunas, 1934, p. 14, „DALIA“.