Karolė Pažėraitė gimė 1903 metų rugpjūčio 6 dieną Krasnike, Lenkijoje. Rašytoja savo autobiografijoje mini, kad tėvas buvo mokytojas. Jis kūrė eilėraščius ir rašė straipsnius, mama taip pat kurdavo. Parodoje, skirtoje K. Pažėraitės 120-osioms gimimo metinėms, eksponuojamas rašytojos autobiografijos rankraštis, kuriame atsiskleidžia rašytojos gyvenimo detalės.

Pirmojo pasaulinio karo metais likimas šeimą blaškė iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, būsimoji rašytoja buvo priversta keisti mokyklas: mokėsi Voroneže, vėliau Marijampolėje, gimnaziją 1927 m. baigė Kaune. Straipsnyje „Žvaigžde spindėsi...“, skirtame visuomenininko Jurgio Krasnicko atminimui, K. Pažėraitė rašo apie Marijampolės gimnaziją: „Prisimenu vieną ateitininkų vakarą Marijampolėje. Tai buvo 1921 metų pavasarį. Visi, kas tik galėjo, rodė savo balsą scenoje. <...> O pertraukos metu jaunimas išsibarstė ilgame Rygiškių Jono gimnazijos koridoriuje. Po kukliais vargingais jų rūbais tryško kilni dvasia, pokarinė patriotinė entuziasmo dvasia.“

Žurnalo „Lietuvių dienos“ 1988 m. rugsėjo numeryje istorikas Vytautas Plukas  straipsnyje „Karolės Pažėraitės literatūrinis palikimas“ rašo, kad baigusi suaugusiųjų gimnaziją Kaune, K. Pažėraitė tęsė mokslus Vytauto Didžiojo universitete – studijavo lietuvių ir prancūzų literatūrą. Pradedančioji rašytoja lankė profesorių V. Mykolaičio-Putino ir V. Dubo paskaitas.

Autobiografijoje K. Pažėraitė rašo, kad eilėraščius pradėjo kurti būdama dvylikos metų, o pirmosios eilėraščių ir novelių publikacijos pasirodė studentiškoje spaudoje 1925 metais. Virtualioje parodoje – 1926 metų gegužės mėnesio mergaičių moksleivių laikraščio „Naujoji Vaidilutė” viršelis ir jame publikuotas eilėraštis „Malda“: „Aukščiausi! Prieš Tavo galybę / Menkesnė už dulkę esu, / Bet dulkė juk veržiasi saulėn, / Tad siekiu ir aš, kur šviesu. <...>.“ Eilėraštis pasirašytas Ežerų Karalaitės slapyvardžiu, juo K. Pažėraitė  pasirašinėjo iki 1929 metų, vėliau savo kūrybą pasirašinėjo tikrąja pavarde.

1944 metais Karolė Pažėraitė pasitraukė iš Lietuvos ir, kaip daugelis lietuvių inteligentų, apsigyveno Vokietijoje. Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi eksponatai atskleidžia istoriją – iš nuotraukų, laiškų, knygų bei įrašų juose matyti, kad išeivijoje kūrėjai bičiuliavosi, bendradarbiavo, tęsė kultūrinę veiklą. K. Pažėraitės autobiografijos rankraštis gautas su poeto B. Brazdžionio archyviniu palikimu. K. Pažėraitės laiške, rašytame 1946 metų gruodžio 8 dieną B. Brazdžioniui, randame eilutes: „Mielas Kolega, dėkui už atmintį. Siunčiu, kas reikalinga. Prašau taisyti ar trumpinti, jei reikalinga. <...> Malonu, kad almanachas pasirodys.“ Tampa aišku, kad K. Pažėraitė savo autobiografiją rašė B. Brazdžionio redaguotam metraščiui „Tremties metai“, išleistam Vokietijoje 1947 metais. Metraštyje publikuota ištrauka iš tuomet ruošiamo spaudai jos romano „Liktūnas“. Metraštyje publikuota ir K. Pažėraitės nuotrauka bei sutrumpinta biografija. Minėtame rankraštyje K. Pažėraitė pasakojo: „Ji [K. Pažėraitės mama] taip pat rašinėjo eilėraščius, kurių vieną esu įdėjusi į savo autobiografinę apysaką „Nusidėjėlė“.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugoma 1936 metais „Sakalo“ leidyklos išleista knyga – apysaka jaunimui „Nusidėjėlė“.  Knygos titulinio lapo antroje pusėje yra autorės įrašas „Sakalo“ leidyklos direktoriui: „Nr. 6. / Didžiai Gerbiamam / ponui Antanui Kniūkštai / 1936 m. III. 18 d. K. Pažėraitė / Kaunas“. 1936 m. balandžio mėnesio Kultūros gyvenimo žurnale „Naujoji Romuva“  literatūrologas Antanas Vengris apie K. Pažėraitės debiutinę knygą atsiliepia: „Karolė Pažėraitė <...> šįmet išėjo literatūros aikštėn su originalia formos ir turinio atžvilgiu apysaka.“ Apie K. Pažėraitės „Nusidėjėlę“ poetė Gražina Tulauskaitė 1936 m. rugsėjo mėnesį „Naujojoje Romuvoje“ publikuotame straipsnyje „Lietuvių moterų literatūra“ atsiliepė: „K. Pažėraitė parašė mokykliniam jaunimui skiriamą iš Didžiojo karo meto tremtinių gyvenimo apysaką, antrašte Nusidėjėlė, kuri įdomi ypačiai dėl to, kad joje vaizduojamas laikotarpis mūsų literatūroje buvo beveik visai užmirštas. Bet dėl kai kurių mokiniams nekeltinų minčių, manau, tą kūrinį geriau būtų palikti vyresniems skaitytojams“.

Antrasis „Nusidėjėlės“ leidimas pasirodė 1952 metais Adelaidėje, knygą išleido leidykla „Australijos lietuvis“ (1952 m., leidinys Nr. 4). Be „Nusidėjėlės“, K. Pažėraitė yra išleidusi romanus „Liktūnas“ (1948 m.), „Anapilio papėdė“ (1971 m.), „Svetimi vėjai“ (1982 m.) ir apsakymų rinkinį „Didvyrių žemė“ (1954 m.). Šias knygas taip pat matome virtualioje parodoje.

1971 metais „Lietuviškos knygos klubo“ Čikagoje išleistą romaną „Anapilio papėdė“ K. Pažėraitė kūrė remdamasi Marijampolės gimnazijos laikų bičiulio ateitininko Jurgio Krasnicko pažintimi. Pati autorė knygos pradžioje rašė: „Šio romano siužetan įpyniau epizodą iš gyvenimo tauraus jaunuolio Jurgio Krasnicko (1902.5.7 – 1922. 10. 25), priskirdama jo visuomenišką veiklą bei autentiškus eilėraščius romano veikėjui Jurgiui Taurui.“

Virtualioje parodoje eksponuojama knyga „Jurgis Krasnickas. 50 metų mirties sukakčiai atminti“, kurioje publikuotas 1922.XI.26 eilėraštis, pasirašytas Ežerų Karalaitės slapyvardžiu, ir straipsnis apie J. Krasnicką, pavadinimu „Žvaigžde spindėsi...“

Muziejuje yra saugomi ir virtualioje parodoje rodomi išlikę K. Pažėraitės dokumentai: Lietuvių Rašytojų Draugijos pažymėjimas, išduotas 1938 metų vasario 9 dieną, ir Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos liudijimas Nr. 30, išduotas 1947 m. sausio 3 d.

K. Pažėraitė palaikė draugiškus, šiltus santykius su rašytojais. 1948 m. balandžio 8 dieną, gyvendama DP stovykloje S. Santvarui rašė: „Tikiuos, kad Jūs jau gavote mūsų skaučių kvietimą atvykti į 25 bal. pas mus ruošiamą moterų literatūros popietę. Labai labai lauksim. Be moterų literačių, dar kviečiami: Tamsta, laikraščių redaktoriai, Kultūros fondas (pas mus posėdžiaus) ir [Salomėja] Narkeliūnaitė. Ponas [Balys] Gaidžiūnas taip pat. Be to, susirenka skautų vadai ir vadės posėdžiauti. Rašytojos dalyvaus šios: [Nelė] Mazalaitė, [Petronėlė] Orintaitė, [Vlada] Proščiūnaitė, [Kotryna] Grigaitytė, [Gražina] Tulauskaitė, [Alė] Sidabraitė, O. B. Balčiūnienė, [Magdalena] Mykolaitytė, [Juzė Liuda] Vaičiūnienė ir aš!“. Virtualioje parodoje rodoma nuotrauka, kurioje 1948 m. įamžintos lietuvės Vokietijoje, Eichstätt mieste.

Neilgai trukus, K. Pažėraitei teko atsisveikinti su bičiuliais Vokietijoje, rašytojos kelias suko Brazilijos link, kur gyveno brolis su šeima.

1948 metų spalio 11 dieną K. Pažėraitė laiške S. Santvarui iš Brazilijos rašė: „Tik trumpai papasakosiu, kaip leidžiu laiką. Keliuosi apie 6 val. ryto, ir tada prasideda mano darbo diena. Dirbu visus namų ruošos darbus, be to, mokau brolio vaikus lietuvių kalbos. Bet, atrodo, kad kokias 3, o gal 4 val. per dieną turėsiu sau. Tad galėsiu pasimokyti port. kalbos, vieną kitą laišką parašyti, pasiskaityti ir parašyti. Apie rašymą sunku pasakyti, ar galėsiu. Vis nuolatiniai trukdymai.“

K. Pažėraitė domėjosi, kaip sekasi bičiuliams Vokietijoje, ir džiaugėsi, gavusi iš jų laiškų. 1948 m. lapkričio 30 dieną S. Santvarui rašė: „Jūsų laiškas mane labai nudžiugino ir atgaivino. Taip malonu yra gauti laišką iš Vokietijos, o ypač iš artimo sielai žmogaus, (Juk mes – rašytojai, esam giminingi, ar ne?..)“.

Gyvendama Brazilijoje, K. Pažėraitė dalyvavo lietuvių veikloje: bendradarbiavo spaudoje, dirbo mokyklose, organizacijose. 1952 m. vasario 24 d. N. Mazalaitei rašė: „Aš išsiskyriau su brolio šeima ir dabar gyvenu Sao Paulyje, dirbu mokykloje, dėstydama lietuvių kalbą. Uždirbu labai mažai, bet turiu įdomų, įvairų gyvenimą. <...> Dirbu daug organizacijose, dabar ruošiam dailės ir liaudies meno parodą miesto centre.“

Artimi, šilti santykiai siejo su dailininku Jonu Rimša. Virtualioje parodoje eksponuojama Jono Rimšos portretinė nuotrauka ir piešinys su užrašu: „Ma, San Genaro en cual astami pasaporte“ [ Šventasis Januarijau, kur mano pasas?]”. Nuotraukos apačioje – įrašas, skirtas K. Pažėraitei: „Didžiai Gerbiama College / Karole Pažraitė / Su pagarba / Jonas Rimša / S. C. De Bariloche / 1953“.

Išsikrausčiusi iš brolio šeimos namų K. Pažėraitė apsigyveno pas bičiulę, dailininkę Vladą Stančikaitę, jos labai susidraugavo. 1954 metais Brazilijoje išleistos knygos „Didvyrių žemė“ viršelį iliustravo V. Stančikaitė.

Nuo 1973 metų K. Pažėraitė gyveno Jungtinės Amerikos Valstijose, artimai bendravo su N. Mazalaite, G. Tulauskaite ir kitais rašytojais. 1982 metais išleido romaną „Svetimi vėjai“, vaizduojantį gyvenimą Vokietijos Eichstaett-Rebdorf stovykloje.

Nors buitis ir darbai dažnai vargino rašytoją, K. Pažėraitė nenuilsdama ieškojo laisvo laiko kūrybai. Ji dalyvaudavo literatūriniuose vakaruose, prisidėdavo juos organizuodama, bendradarbiavo spaudoje. Pabaigai – Žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktoriaus, bičiulio eiliuota dedikacija Karolei Pažėraitei:

              „Kaip rimas ieško kito rimo,

              Daina – dainos, širdis – širdies,

              Taip Jūs, kelionėj piligrimo,

              Toli nuo tėviškės žvaigždės,

              Sutartiną širdies plakimą

              Išgirdę, jungiat likimus,

              Kad vestų kelias piligrimo

              Artyn į tėviškės namus,

              Kur lino žiedo ežerai tie

              Baltom lelijomis žydės

              Ir Jums, Karole Pažėraite,

              Ir atgarsiui rastos širdies...“

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė