2021 m. gegužės 1 d. rašytojas Marijonas Krasauskas, žurnalo „Moksleivio varpai“ redaktoriaus Antano Rūko pakrikštytas K. Maruku (nes „šitų Krasauskų, Kazlauskų, Petrauskų – kaip šunų“), būtų šventęs šimtmetį. Tai gera proga peržvelgti muziejaus fonduose saugomą jo archyvą, pavartyti skaitytas ar neperskaitytas knygas, permąstyti dar vienos asmenybės gyvenimą ir atrinkti bent penkiasdešimt išsaugotų to gyvenimo akimirkų.

Iš daugelio nuotraukų žvelgia rūpesčių išvagotas veidas, tik retsykiais nušvintantis šypsenos spinduliu – kur kartu su mama ir sesutėmis pasodintas centre vienas vyrukas, pagerbtas tarp artimiausių savo moterų, kur su paaugle dukra sėdi valtyje, pilnoje meškerių ar jau su suaugusia Sigita ir atėjusiu į svečius jaunystės draugu A. Bieliausku atsipalaidavęs namuose. Visur kitur labai rimtas. To priežastys kiek paaiškėja pavarčius seną aptrintą užrašų knygelę, kurios lapeliuose pieštuku įrašytos kelerių metų mintys.

Iš kelių frazių galima suprasti, kokias egzistencines problemas sprendė trisdešimtmetis rašytojas –  vienišumas, tikro draugo neturėjimas, kūryba, išgyvenimas, karjera... 1951 m. sausio 29 d. K. Marukas savo knygelėje palieka skausmingą įrašą: „Baigiau karjerą su „Jaunimo gretų“ redakcija. Taip buvo lemta. Jeigu aš neišeičiau, mane išprašytų. Aš galiu kentėti dantis sukandęs iki tam tikro laiko. Paskui, vieną gražią dieną, apsidairai, pasižiūri į aplinką naujomis akimis ir spiauni. [...] Gal aš kiek mažiau uždirbsiu kaip redakcijoje, bet už tai būsiu sveikas siela. Krūtinėje tiek pritvinko pūlių, kad reikia jiems duoti laiko pagyti“.

Marijonui, 1921 m. gimusiam Kaune ir besimokiusiam III-joje gimnazijoje, nuo mokyklos laikų labai svarbi buvo literatūra, o visi jį supantys draugai – būsimi rašytojai: Vladas Mozūriūnas, Eduardas Mieželaitis, Alfonsas Bieliauskas. Save dažnai ragino daugiau dirbti ir „rašyti, rašyti“. Ypač tai suprasdavo grįžęs iš literatūrinių vakarų, tada išliedavo itin kritiškas savo atžvilgiu eilutes: „ Man reikia darbo tempą padidinti dešimt kartų. Mano charakteris kaip skysta tešla“ . „Prisipažinsiu, šią savaitę labai tinginiavau. Parašiau vos tris puslapius. [...] Pasidaviau nereikalingoms nuotaikoms“ (iš užrašų knygelės).

Besimokydamas gimnazijoje įsitraukė į komunistinį judėjimą, įstojo į pogrindinę komjaunimo organizaciją, karo metu tarnavo sovietų armijos 16-oje lietuviškoje divizijoje, 1944–1946 m. dirbo Lietuvos Rašytojų Sąjungos Prezidiume. Nuoširdžiai tikėjo komunistų partijos idėjomis, ateisiančia teisingesne santvarka ir geresniu gyvenimu. „Aš esu per daug nuoširdus, man partija yra šventas dalykas, nes aš kitokios ideologijos nebeturiu ir neįsivaizduoju, kaip aš galėčiau kurti kitomis aplinkybėmis. Turbūt man toks yra nelemtingas gyvenimas, kad aš turiu kentėti, kentėti. Dėl savo kūrybos viską ištversiu, kad ir kokia bebūtų baisios sąlygos“ (iš užrašų knygelės). Komunistines pažiūras jaunystėje lėmė ir gimimas šeimoje, kurioje „tėvas visada pagarbiai pasakodavo apie Leniną, kurį ne kartą matė ir klausėsi jo kalbų mitinguose“ (Apmąstymai prie Šventosios, memuarai. V., 2003).

K. Marukas dirbo „Jaunimo gretų“ bei „Genio“ žurnalų redakcijose, nuo 1955 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Kūrybinį bagažą sudaro keliolika knygų: apsakymų rinkiniai (tarp jų – vienuolika vaikams), kelios apysakos, pora romanų. Kalbėjo apie paties patirtą sudėtingą Lietuvos gyvenimo laikotarpį – prieškarį, karą, pokarį, bandymus išgyventi ir rašyti, daugiausiai vaizdavo darbininkų pokario buitį. Kūrybai būdingas ramus, analitiškas pasakojimas.

1962 m. išleistoje apysakoje „Žaliakalny šluoja gatves“ aprašo gyvenimą žymiame Kauno Žaliakalnio lūšnų ir skurdžių rajone, taip vadinamoje Brazilkoje. Nors knygos stilius dvelkia daugeliui gerai atpažįstamu socialistiniu realizmu, skaityti įdomu ir šiandien – ypač tiems, kas gimę Kaune, pažįsta Žaliakalnio rajoną, kas nori pajusti ano meto būtį ir buitį. Taip ir norisi pasivaikščioti rašytojo minimomis gatvelėmis.

2003 m. išleistoje knygoje „Apmąstymai prie Šventosios, memuarai“ (sudarytoje dukters G. Urbonienės) pasakojama apie K. Maruko gyvenamąjį metą, pateikiama įdomių detalių iš žinomų Lietuvos rašytojų, kultūros ir visuomenės veikėjų gyvenimo, patraukia lengvas, paprastas, smagus pasakojimo tonas – tarsi tiesiogiai bendraujama su skaitytoju. Vertinga perskaityti norintiems pajusti ir suprasti to meto politinę ir istorinę atmosferą.

Rašytoją gerai apibūdina internete rastas Dmitri Kanovich komentaras: „Geraširdis „Dėdė“ Marijonas (jo tikrasis vardas) Marukas gyveno su žmona ir dukterimis [...] pirmame, o mes antrame Antakalnio 8 aukšte (buvęs Rašytojų namas). Visai neaukštas, kuklus, nepastebimas, bet be galo judrus ir dinamiškas. Prisiekęs gamtos mylėtojas – žvejys, visados besišypsantis ir randantis gerą žodį mums – nesubrendusiems išdykėliams.“

Pomėgį žvejoti iliustruoja ne viena Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugoma, šioje virtualioje parodoje eksponuojama K. Maruko nuotrauka ir žvejo mėgėjo pažymėjimas, ko  nepasakysi apie nuolatinę šypseną, įstrigusią gyvai jį mačiusiems liudininkams – kaip puiku, kad jų atsiranda ir padeda nupiešti tikrąjį šio rašytojo portretą.

Parengė Vaikų literatūros muziejaus muziejininkė Vilma Petrikienė