Rašytojo ir diplomato Jurgio Savickio vaikystė prabėgo Pagausančio dvare, netoli Ariogalos. Šiandien ten tik laukai: nei dvaro, nei sodo… Rašytojo dukterėčia Zofija Kriščiūnaitė pasakojo: „Takeliai išpilti smėliu, prūdas buvo, sodas apsodintas miško eglėmis, karpomos gyvatvorės, įvažiavimas, dvi gonkos, pilioriai, namas dviejų galų…“ Jurgis Savickis į mylimą tėviškę sugrįždavo iš tolimiausių pasaulio didmiesčių: Maskvos, Krokuvos, Rygos, Stokholmo, Oslo, Kopenhagos, Ženevos… Diplomatinė tarnyba pastovumu nepasižymėjo, laiko rašymui taip pat nedaug, tačiau kokia patirtis, kiek įspūdžių. Sovietų okupacija ir karas ilgam nubloškė į Pietų Prancūziją, prie Viduržemio jūros, kur gyveno viloje „Ariogala“. Čia parašė ir garsiąją dviejų dalių atsiminimų knygą „Žemė dega“. Tačiau reikšmingiausia J. Savickio kūryba yra novelistika: moderni, ekspresyvi, savita, gausi ironijos bei humoro blyksnių. Rašytojas mėgo keliones, gerai jausdavosi minioje, nepažįstamuose kraštuose. Rimošiaus slapyvardžiu išleido keletą kelionių apybraižų.

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė