Virtualios parodos

Pristatome virtualią parodą „Juozo Grušo knygų istorijos: nuo XX a. pirmos pusės iki mūsų dienų”, skirtą Lietuvių kalbos dienoms.

Rašytojo J. Grušo bibliotekos istorija keista. Kai muziejus kūrėsi 2000–2001 m., senų knygų radome įvairiausiose namų vietose – koridoriaus spintų antresolėse, net garaže. Tiesa, jos nebuvo itin vertingos, pavyzdžiui, ekonomikos vadovėliai prancūzų ir vokiečių kalbomis. Likusios galbūt iš to meto, kai Grušas redagavo Katalikų veikimo centro savaitraštį „Mūsų laikraštis”... Vertinga humanitarinė literatūra buvo sunaikinta karo metais, kai Grušai gyveno Joniškyje (1942–1949), jų namuose Kaune glaudėsi ir savi, ir svetimi žmonės. Įnamiai sunkmečiu stengėsi kaip nors išsiversti – vienas jų papjė mašė technika gamino taupykles ir sunaudojo beveik visą senąją biblioteką... Grušas sugebėjo į tai pažvelgti filosofiškai, svarstė, kad tam žmogui knygų „labiau reikėję”... Sovietmečiu iš naujo sukaupta gausi biblioteka, bet, laimei, išlikę ir kai kurie vertingi prieškario leidiniai, dažnai su bičiulių autografais, taip pat paties Grušo ankstyvosios kūrybos leidimai. Galbūt tas knygas jis buvo išsivežęs...

Memorialinėje bibliotekoje gausu teisės, filosofijos veikalų, tautosakos rinktinių, lituanistikos leidinių, rusų klasikų raštų, užsienio rašytojų daugiatomių rusų kalba, leidinių vokiečių, prancūzų kalbomis, įvairių enciklopedijų, meno albumų.

Viena seniausių J. Grušo knygų – dar 1904 m. Sankt Peterburge išleista N. Karjevo „Naujųjų laikų Vakarų Europos istorija” rusų kalba. Galima manyti, kad ši knyga pravertė rašytojui studijų metais ir vėliau, kai ėmėsi dramos žanro veikalų, dirbo prie istorinių veikalų.

Mūsų dienų skaitytojui neįprastos kukliai apipavidalintos J. Grušo pirmosios knygos – 1928 metais išėjusi novelių rinktinė „Ponia Bertulienė, pilna rašytojo ranka įterptų pastabų ir pataisymų, vienintelis rašytojo romanas „Karjeristai– taip pat su J. Grušo korektūra, įrašyta rengiant jau sovietinių metų leidimą. Romanas sulaukė net penkių laidų. J. Grušo memorialinėje bibliotekoje išsaugoti visi „Karjeristų“ leidimai. Ypatingai knyga – 1935 m. išleistas romanas su rašytojo rankraštiniais taisymais, intarpais, taip ruoštasi Valstybinės grožinės literatūros leidyklos 1957 m. romano publikavimui. Autoriui teko nelengva užduotis: pagal sovietinės santvarkos reikalavimus koreguoti tekste minimų politinių partijų, judėjimų, sąjungų, veiklų pavadinimus („socialistų“ keičia į „socialdemokratų“, vietoj „komunistinis metodas“ rašo „laukinis fanatizmas“, opozicinę tautininkų partiją pavadina „liaudininkų“), turėjo išbraukti kaip kambario interjero detalę tekste minimą įrėmintą „Lietuvos nepriklausomybės aktą“, „partijos centro komitetą“, „partijos sekretorių“, nes cenzūra nebūtų praleidusi tokių „nekorektiškų“ frazių...
Antrosios dalies pradžia pakeista. Autorius perrašė 1935-ųjų metų tekstą, išryškindamas pagrindinio herojaus Viktoro Domanto svarstymus apie 1926 m. po perversmo pasikeitusią Lietuvos politinę ir viešojo gyvenimo situaciją, apie jo asmeninį pasirinkimą: „Ar dabar jam vėl įsitraukti į politiką, prisidėti prie naujų valdovų ir rūpintis gauti atsakingą valstybinę tarnybą? Ar likti nuošaliai ir verstis žurnalistika, laukti, skursti ir vienam užsidarius svajoti apie teisingesnį gyvenimą?“
Nors vienintelį savo romaną vėliau J. Grušas laikė vos ne atsitiktine „jaunystės nuodėme“, laiške J. Lankučiui išreiškė abejonę, ar iš viso verta šį kūrinį rodyti šiuolaikiniams skaitytojui, „Karjeristai“ nulėmė rašytojo karjeros pradžią. Prieškario skaitytojai šį romaną laikė dienos aktualijų atspindžiu, gyvai svarstė jame atskleistas visuomeninio gyvenimo problemas, pavaizduotas situacijas, herojų dvasinės degradacijos pavyzdžius. Ir mūsų dienomis ne vienas muziejaus lankytojas, skaitęs „Karjeristus“, teigia, kad romanas „lyg šiandien sukurtas“...
1937 m. publikuotoje Grušo novelių knygoje „Sunki ranka išlikusi įklija – Spindulio akcinės bendrovės literatūros premijai skirti komisijos nutarimu, kuriame skelbiama: Komisija, skirdama premiją, turėjo galvoj Juozo Grušo psichologinį tikrumą, jo mokėjimą savo personažuose įžvelgti gilesnių, dar kitų nepastebėtų aspektų ir sugebėjimą pasiremti aukšto žmogiškumo idėjomis, be to, jo novelių formos artimą atitikimą šio žanro nuostatams. Po šiuo nutarimu – M. Lipčiaus, A. Miškinio, S. Santvaro, P. Cvirkos, A. Vaičiulaičio parašai. Knyga gražiai įrišta. Tikriausiai tai vienintelis, tik „Spindulio” premijos laureatui skirtas egzempliorius.

Laiko paženklinta tais pačiais metais išleista knygelė – V. Kaizerlingo romanas „Sukilėlis Montė“, kurio siužetinės paralelės, veikėjų asmeninių santykių kolizijos, anot literatūrologo Jono  Lankučio,  savaip perkurtos ir naujai įprasmintos iškyla J. Grušo pirmojoje istorinėje dramoje „Herkus Mantas“.

Nuo 1949 m. Kaunas tampa nuolatine rašytojo gyvenamąja vieta. Jį kamuoja ligos, kūrybiniam darbui susikaupti nėra nei dvasinių nei fizinių galių. Kad nebūtų prišlietas prie „tylenių“, imasi vertimų iš rusų kalbos – verčia sovietinių dramaturgų pjeses Jaunojo žiūrovo teatrui ir istorinius romanus: S. Borodino „Dmitrijų Donskojų“ bei V. Kostyliovo „Ivano Rūsčiojo“ II ir III tomus. Pastarieji leidiniai išlikę.                                                     

Pasaulį išvydusios J. Grušo knygos rusų, latvių, estų, suomių, bulgarų, lenkų, vokiečių kalbomis dovanotos rašytojui daugiausia su vertėjų autografais, o pats kūrėjas savo knygas mėgo dovanoti žmonai – gyvenimo draugei, kūrybos įkvėpėjai ir pirmajai kritikei, įrašydamas dedikacijas.

1979 m. J. Grušo bibliotekoje atsirado ypatinga knyga. Ją iš Amerikos atsiuntė rašytojo jaunystės bičiulis Stepas Zobarskas. Tai G. Robert Carlsen ir Miriam Gilbert sudarytas serijos Rašytojai ir jų temos leidinys British and Western Literature (Didžiosios Britanijos ir Vakarų literatūra, III leidimas). 415–421 puslapiuose publikuojama S. Zobarsko į anglų kalbą išversta J. Grušo novelė Kelionė su kliūtimis (A Trip with Obstacles) ir trumpa autoriaus biografija. Juozas Grušas apibūdinamas kaip  universalus Lietuvos rašytojas – dramaturgas, romanistas ir apsakymų autorius, daugiausia parašęs šalies politinio ir socialinio pakilimo laikotarpiu, t. y. Nepriklausomos Lietuvo svalstybės gyvavimo metais. Pažymima, kad daug literatūros tyrinėtojų ir skaitytojų pagyrų sulaukė jo romanas „Karjeristai“ ir apsakymų rinktinė „Sunki ranka“. Teigiama, kad psichologinio realizmo dvasia persunkta drama „Tėvas“ iškėlė jį į pirmąsias lietuvių dramaturgų gretas, o 1957 m. sukurta tragedija „Herkus Mantas“ laikoma sėkmingiausiu šiuolaikinės Lietuvos dramos kūriniu. Tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias“ pristatoma kaip dramaturgo žingsnis link fantazijos ir grotesko teatro.Gūdžiais TSRS laikais rašytojas savo namų svečiams leisdavo pasklaidyti knygą, kurioje jis pristatomas kaip laisvos Lietuvos rašytojas, ir su pasididžiavimu primindavo, kad 1940 m. liepos 23 d. JAV valstybės departamento sekretorius Sumneris Wellesas suformulavo Vašingtono poziciją nepripažinti Baltijos šalių aneksijos. Šis svarbus dokumentas palaikė Lietuvą, Latviją ir Estiją, garantavo tarptautinį pripažinimą bei galimybę jų diplomatinėms misijoms veikti visus 50 okupacijos metų. J. Grušas buvo įsitikinęs, kad JAV palaikymas suteikia Lietuvai ir jos žmonėms ryžto bei jėgų nepasiduoti kovojant dėl savo laisvės. Nuoširdžiai džiaugėsi rašytojas ir dėl to, kad jo novelė skelbiama šalia Čarlzo Dikenso, Antono Čechovo, Franco Kafkos, Džeimso Džoiso ir kitų pasaulinio garso rašytojų kūrinių.

Svarbiausia J. Grušo kūrybos dalis pateikiama skaitytojams jo Raštų penkiatomyje (1980, 1981). Trys pirmieji tomai skiriami dramaturgijai, ketvirtąjį sudaro romanas „Karjeristai“ ir prieškario novelės. Penktajame spausdinami literatūros ir teatro kritikos straipsniai, publicistika, interviu, atsakymai į klausimus, sovietiniu laikotarpiu sukurtos novelės.

Parodoje galime susipažinti ir su 2001 m. išleista knyga, kurioje išspausdintos penktajame dešimtmetyje J. Grušo parašytos pavojingos, tikrąja to žodžio prasme, pjesės „Eduardo Dargio nusikaltimas“ ir „Diktatorius“. Pirmoje pjesėje skamba ir vėliau atsikartosiantys motyvai – moralinio nuopuolio, atsakomybės, mirties baimės, išdavystės, nusikaltimo ir bausmės. Antrasis dramos veikalas meistriškai apnuogina fašistinės valstybės anatomiją, įvardija diktatūros, akivaizdu, kad ir sovietinės, dėsnius. Kūrinys ragina priimti, o gal atmesti autoriaus sukurtas žaidimo taisykles – suvokti ir interpretuoti parabolių, metaforų, simbolių kalbą, rasti ir demaskuoti dvasinės vergovės ženklus ne tik kūrinyje, bet ir gyvenime. Geriau suprasti dramaturgo paliktus ženklus šiandienos skaitytojui padeda Vytauto Martinkaus žodis. Šis rašytojas yra ir 2011 m. knygynuose pasirodžiusio solidaus Lietuvių rašytojų sąjungos leidinio – J. Grušo dramų, apsakymų ir novelių rinktinės „Laimingasis“ įvado autorius. Tai 24-oji serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga.

Malonu, kad po teatrologo Algio Samulionio išleistų „Neramios šviesos pasaulių“ (1976), po literatūrologo Jono Lankučio „Etiudų apie Grušą“ (1981), praėjus dvidešimčiai metų, Grušo gimimo šimtmečio proga2001 m. išėjo Petro Palilionio darbas „Svajojęs gražų gyvenimą“. Knygoje sudėti įvairių žanrų tekstai: knygos autoriaus interpretacijos, komentarai, replikos, J. Grušo ir jam rašyti laiškai, dokumentai, įvairiu metu užrašyti ir paskelbti rašytojo svarstymai, pokalbiai su knygos sudarytoju, taip pat J. Grušą pažinojusių rašytojų ir šiaip arčiau bendravusių žmonių atsiminimai, pastabos. P. Palilionis paantraštėje taikliai pažymėjo: „Apmatai Juozo Grušo portretui“.     

Grušo kūrybos gerbėjai sulaukė dar kelių knygų – apsakymų ir novelių rinktinės „Už saulę gražesnis“ (1998), pjesių rinkinio „Meilė, džiazas ir velnias“ (2002). Po J. Grušo mirties išverstos novelės: „Atostogos pas kalėjimo viršininką“ į vokiečių (Antanas Gailius, 1991); „Už saulę gražesnis“ –  į prancūzų (Margarita Barakauskaitė, 2003) bei portugalų (J. Espadeiro Martins, 2004) kalbas. Kūriniai sudėti į lietuvių rašytojų novelių antologijas „Des âmes dans le brouillard: anthologie de nouvelles lituaniennes contemporaines“ (sudarytoja Loreta Mačianskaitė) ir „Opais de vidro“.

Prieš metus muziejus gavo gražią leidyklos „Vanas Arianas“ dovaną iš Armėnijos – 2002 m. išleistą J. Grušo bičiulio, rašytojo Felikso Bachčiniano iš lietuvių kalbos išverstą apsakymų rinktinę „Laimingasis – tai aš“.

J. Grušo namuose-muziejuje paroda „Rašytojo Juozo Grušo knygų istorijos: nuo XX a. pirmos pusės iki mūsų dienų“ veiks nuo balandžio 1 d. iki balandžio 30 d.

 

Parengė J. Grušo namų-muziejaus vedėja Nijolė Majerienė