Ne vienas Juozo Grušo namų-muziejaus lankytojas, pamatęs didelę dramaturgo nuotrauką su šuniu ir vandens dubenėlį, džiugiai užklausia, ar muziejuje turime augintinių. Lankytojo akyse pasirodo smulkus nusivylimas, kai išaiškėja, kad po muziejų keturkojai nevaikštinėja, o dubenėlis skirtas retiems atvejams, kai lankytojai užsuka ne vieni. Visgi anksčiau buvo kitaip – Juozui ir Pulcherijai Grušams gyvenant Kalniečių gatvėje sodybinio tipo name visuomet buvo daug šunų. Amžininkų užfiksuotuose atsiminimuose Grušas yra mylintis įvairius gyvūnus ir gyvulius, bet ypač šunis. Iš tikrųjų stebina, kiek daug galima rasti fotografijų, kuriose šalia dramaturgo įsitaisęs šuo. Šia paroda siekiama plačiau parodyti vienas šviesiausių Grušo archyvo nuotraukų ir atskleisti rašytojo, kuris buvo itin rūpestingas šunų šeimininkas, asmenybės dalį.

Nuotraukose skirtingu Grušo gyvenimo laiku užfiksuoti šeši šunys: didysis, juodomis, ilgomis garbanomis pasipuošęs Gurdas, dogas Arielis, Pifaitė, mažoji Barborytė, pudelį primenantis Bartas ir trumpaplaukis Sargis. Dauguma akimirkų, kuriose matyti rašytojas, jo šeima ir skirtingi keturkojai, užfiksuotos aštuntajame–devintajame dešimtmetyje, tad nežinome, ar Grušas turėjo augintinių anksčiau. Tačiau net keliuose amžininkų atsiminimuose apie Grušų namus figūruoja įvairūs šunys. Petras Palilionis knygoje „Svajoju gražų gyvenimą“ mena rašytojo namų įspūdį: „Žaliakalnio gatvelių voratinklyje instinktyviai susirandi seną, į kiemo gilumą atitrauktą namą, praveri vartelius į juodą, kantriai belūkuriuojantį pavasario ženklo pašėlti sodą, šasteli į šalį nuo kelių verškų didumo juodojo terjero, kuris, kaip ir visi milžinai, labiau smalsus negu piktas.“ (p. 372)

Būtent Gurdo, juodojo terjero, nuotraukų galima rasti daugiausiai. Iš dalies galima sakyti, kad Gurdas tapo savotišku Grušų namų-muziejaus simboliu. Būtent rašytojo nuotrauka su Gurdu yra pirmoji, su kuria susiduria lankytojai, ir pati didžiausia. Gurdas pasitikdavo ne tik artimą rašytojo bičiulį Palilionį, bet ir rečiau užsukančius svečius, buvo tarsi namų sargas. Antanas Vaičiulaitis, 1979 m. netikėtai panorėjęs aplankyti rašytojo, mena: „Didelis buvo šuo, tiesiog milžinas. Jis tuoj prišoko prie manęs. Net nesistiebdamas, jis siekė beveik iki krūtinės. Šeimininkai sudraudė žvėrį, ir visi suėjom į vidų.“ Kaip pasakojama, Gurdas gana ilgai gyveno, o ir nevengdavo pagulinėti namuose, kur dirbdavo dramaturgas, todėl, matyt, šio šuns nuotraukų ir yra daugiausia. Žvelgiant į užfiksuotas akimirkas, Gurdas mėgdavo bendrauti tiek su svečiais, rašytojais, vertėjais, kurie užsukdavo į Grušų namus darbo reikalais, tiek šėlti lauke su šeimininku ir artimaisiais.

Kiek žinoma, dramaturgas mėgdavo dirbti vienatvėje, tačiau šunys jam dažnai palaikydavo kompaniją. Uždarytos visos kambario durys buvo ženklas artimiesiems, kad nevalia trukdyti, tačiau šunims tai negaliojo. Rolando Rakausko nuotraukoje matyti dar vienas didžiųjų Grušų šunų – Arielis, kuris kol šeimininkas žiūrinėja rankraštį, ramiai guli įsitaisęs šalia. Kitoje nuotraukoje, kur Grušas įamžintas sergantis, matyti kad šypseną negaluojančiam rašytojui sukėlė pro šoną praėjęs didysis šuo. Atrodo, kad gyvūnai rašytojui teikė daug džiaugsmo ir ramybės naviguojant tarp sudėtingų kūrybos kelių ar sunkesnėmis gyvenimo dienomis, kai apleisdavo sveikata.

Įdomu, kad rašytojas kai kuriuos šunis pavadino dramų veikėjų vardais – Arielis, Barborytė. Iš tiesų nestebina, kad pastarajai augintinei duotas toks vardas. Grušas buvo susižavėjęs LDK didike Barbora Radvilaite, teigė visuomet norėjęs parašyti dramą apie šią istorine asmenybę, jųdviejų su Žygimantu Augustu meilės istoriją. Barborą Radvilaitę Grušas siejo ne tik su grožiu, bet ir su drąsa, ryžtu. Jos miniatiūra kaba prie dramaturgo lovos galvūgalio, o 75-mečio proga rašytojui padovanota būtent Barboros Radvilaitės skulptūra (autorius – Sigitas Straigys). Galbūt mažąją šunelę Grušas pavadino šios istorinės asmenybės vardu, nes ji buvo viena mylimiausių augintinių, o gal savo charakteriu priminė drąsią ir didžią karalaitę.

Galima manyti, kad šunys ir laiko leidimas jų draugijoje buvo Grušo laisvalaikis. Keliose nuotraukose skirtingu metų laiku matyti, kaip Pulcherija ir Juozas Grušai ruošiasi eiti pasivaikščioti su Gurdu ir Bartu. Kai turėdavo sveikatos, Grušas mėgdavo lėtai vaikštinėti po Žaliakalnį ir senamiestį. Tikriausiai kartu eidavo siauromis gatvelėmis ir visa tyrinėdavo mylimieji keturkojai. Šunimis džiaugdavosi visa Grušų šeimyna. Ypač su jais mėgdavo dūkti anūkas Algimantas Kančas. Tai mena Grušo užrašinėje rastas užfiksuotas pokalbis su dešimtmečiu vaikaičiu apie šunis:

– Sargis kvailas.

– Toks pat kaip ir tu.

– Aš ne kvailas, aš Pifką (šuniuką) šaškėmis aplošiu.

Grušas buvo rūpestingas ir jautrus visiems gyvūnams ir gyvuliams. Lankytojus stebina, kuomet pasakojame apie galiniame Grušo kieme augintas kiaules, žąsis ir netgi karvutę. Tai, kad Grušas buvo ne tik rašytojas, bet ir ūkininkas iliustruoja nuotaikingos fotografijos su vištomis, kurių taip pat Grušų sklype būta. Visgi nėra tiksliai žinoma, kiek ir kokių skirtingų gyvulių augino Grušai. Antanas Vaičiulaitis mena, kad sunkiais laikais po karo Grušas turėjo visą gyvulių ūkį. Pasak novelisto, „Galop nėra ko stebėtis: juk per karą, pasitraukęs į provinciją, jis pats arė žemę.“ (p. 398)

Iš Juozo Grušo kūrėjo gyvenimą reflektuojančio filmo „Laimingasis – tai aš“ (scenarijaus autorius Petras Palilionis, režisierius Vytenis Imbrasas) matyti, kad augintinių būvis šalia buvo labai svarbus rašytojui ir sunkmečiu, ir aukso amžių pasiekus. Žvalgant dramaturgo archyvą ir sukauptas nuotraukas akivaizdu, kad didžiausią šypseną dramaturgo Juozo Grušo veide kelia ne iškilmingi minėjimai ar premijų teikimai, o ramios kasdienybės akimirkos ir jas palydintis keturkojų klegesys.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus Juozo Grušo namų-muziejaus vyresnioji muziejininkė Beata Starodubova, 2025 m.