Virtualios parodos

Virtualioje parodoje per archyvalijas apžvelgiamas modernaus poeto, redaktoriaus, žurnalisto Juozo Tysliavos (1902–1961) gyvenimo ir kūrybos kelias. Likimas jam nuo mažumės teikė išbandymus: vaikystėje neteko tėvo, septyniolikos išėjo ginti tėvynės ir įstojo į savanorių gretas. Tačiau jis užsispyrusiai siekė savo svajonių – mokytis ir būti poetu. Poezija jam buvo „Dievo dovana“. Jis rašė: „Rašytojas yra vertinamas tada, kada jis vienas užsidaręs gali parašyti vertingą kūrinį“. O tų vertingų poezijos knygų jo kūrybinėje kraitelėje nemažai: Lietuvoje išleista – „Traukinys“, 1923 m.; „Nemuno rankose“, 1924m.; „Tolyn“, 1925 m.; „Auksu lyta“, 1925 m.. Amerikoje, 1935 metais išėjo knyga – „Poezija“. Parengė ir 1924 m. išleido Vincui Kudirkai skirtą suvalkiečių poezijos antologiją „Sūduva“. Paryžiuje 1928 m. išleido žurnalą „Muba“ („Mūsų baro apžvalga“), kuriame kūriniai buvo spausdinami įvairiomis kalbomis.

J. Tysliava mėgo prisistatyti „paskutiniu prūsų palikuoniu“ arba „pirmu Lietuvos poetu“. Išties su debiutine knyga „Žaltvykslės“, išleista 1922 metais, iškilo, kaip savito ir iki tol negirdėto balso savininkas. Anuomet knyga, savo modernumu, originalumu patraukė daugelio akį, net ir Aleksandras Jakštas-Dambrauskas, kritiškai vertinęs jaunųjų kūrėjų eksperimentus, palankiai sutiko debiutą. 1954 m. literatūros metraštyje „Gabija“ pasirodė jo poema „Tawa nounson“ (Tėve mūsų) parašyta prūsų kalba. Tai jo itin svarbus paskutinis darbas. 2001 m. knyga buvo išleista Lietuvoje su puikiomis Telesfoto Valiaus iliustracijomis. Ši knyga tapo tarsi patvirtinimu apie jo prūsišką kilmę. Parodoje galite pamatyti J. Tysliavos eilėraščių rankraščius ir visas jo išleistas knygas.

Poetas gimė lapkričio 1 dieną, Suvalkijoje – Geisteriškių kaime, Vilkaviškio apskr. Anksti netekęs tėvo, augo mamos globojamas, tačiau jai antrą kartą ištekėjus, apsigyveno tėvo brolio namuose. Baigęs Keturvalakių pradžios mokyklą įstojo į Vilkaviškio gimnaziją, kurioje baigė tik keturias klases, nes teko užsidirbti lėšas pragyvenimui. Abu su savo globėju susižavėjo žinia apie Lietuvos kariuomenės įkūrimą ir įstojo į savanorių gretas. Parodoje galite išvysti J. Tysliavą vilkinti savanorio uniformą; grupinėje nuotraukoje su kuopos bendražygiais. Kariauti jam neteko – buvo priimtas į ūkio dalinį, dirbo raštinėje. Buvęs jo viršininkas Povilas Dirkis atsiminimuose rašė: „Juozukas, kaip vadinome, kaskart darėsi pažangesnis raštinės darbuose, sumaningesnis ir kariškuose dalykuose. Jam leidau lankyti suaugusių gimnaziją ir bendradarbiauti vos pradėjusiam eiti žurnale „Karys“. Vėliau Tysliava net žurnalistų kursus baigė ir buvo kandidatas į Karo mokyklos I laidą, bet kairininkų būti nepanoro“.

Kaune įsitraukė į kultūrinio gyvenimo verpetą: bendravo su literatais A. Griciumi, S. Santvaru, J. Tumu-Vaižgantu, K. Binkiu, J. Herbačiausku ir kt. Valstybės universitete įsteigtuose žurnalistų kursuose skaitė paskaitas. Parodoje matome nuotraukas su literatais ir kultūros žmonėmis Palangoje, su „Kario redakcijos“ nariais ir kt. 1932 metais įstojo į „Žurnalistų“ sąjungą. Dirbo informacinėje agentūroje ELTA, bendradarbiavo „Lietuvos aide“. Pradėjo rašyti radijo poemas apie Berlyną ir Paryžių.

J. Tysliava anuomet jau žinojo kokį gyvenimo kelią rinktis, pirmuosius eilėraščius parašė 12 metų. 1922 m. su debiutine knyga įžengęs į literatūrinį pasaulį, siekė prabilti nauju, lyg tol negirdėtu balsu, sukurti savo poetinį žodį, savo poetinę erdvę. A. Vaičiulaitis aptardamas J. Tysliavos kūrybos kelią rašė: „Pamenu, kad dar prieš „Keturis vėjus“ norėjo leisti žurnalą „Grįžulo ratai“, J. Herbačiauskas turėjo būti redaktorium, tačiau K. Binkis su J. Petrėnu nukalbėjo jį ir prašė leisti „Keturis Vėjus“. Taip J. Tysliava ėmėsi tvarkyti „Keturis vėjus“, o J. Petrėnas redagavo.“ Tokia buvo bičiulystė su keturvėjininkais. Ši grupė linko į futurizmą, naujų formų, naujų turinių ieškojimą. J. Tysliava netrukus atsitolino nuo keturvėjininkų ir ėjo savo keliu. A. Vaičiulaičtis rašė, kad „J. Tysliava, kaip poetas modernistas, yra mūsų futūristų mokyklos adeptas, nors, kaip ir visame savo gyvenime, gana nepriklausomas“.

Gavęs stipendiją išvyko į Prancūziją, studijavo žurnalistiką, keliavo po Europos didžiuosius miestus. Jis įsitraukė į tarptautinius avangardistinio meno sambūrius. „Rotondos“ kavinėje bendravo su V. Majakovskiu, I Erenburgu, B, Jasierskiu, priklausė prancūzų poeto K. Dermee (K. Dermė) dadaistų rateliui, išleido tarptautinį moderniojo meno žurnalą Muba“, kuriame publikavo J. Cocteau (Ž. Kokto), S. Arnouldo (S. Arno), H. Visnapuu (H. Visnapu), B. Jasiensio, taip pat lietuvių avangardistų kūrinius. Paryžiaus laikotarpis paliko ryškius neišdildomus pėdsakus jo biografijoje ir kūryboje. H. Izdebska 1926 m. išvertė jo poezijos knygą – „Vėjų taurė“ („Coups de Vents“) į prancūzų kalbą. Įdomu tai, kad šiai knygai įvadą parašė O. Milašius, o poeto portretą piešė žymus prancūzų dailininkas, japonų kilmės Foujita Tsugouharu. Maironio namuose saugoma vienas iš šio kūrinio (26 iš 30) originalas, kuri galite išvysti parodoje.

1930 m. J. Tysliava dirbo korespondentu Kanadoje, o 1932 m. persikėlė į JAV ir apsigyveno Brukline, kur įsitraukė į kultūrinį-visuomeninį, politinį gyvenimą: pirmininkavo New Yorko Lietuvių Tarybai, buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. Parodoje matome unikalias nuotraukas iš Amerikos laikotarpio. J. Tysliava daug laiko skyrė spaudos darbui: 1939-1941 redagavo žurnalą „Lietuva“, tačiau didžiausias rūpestis – jo „kūdikis“ – žurnalas „Vienybė“. Jį redagavo nuo 1933 m. iki pat mirties. A. Vaičiulaitis itin vertino jo redaktoriaus profesionalumą: „Iš šalies žiūrint, galėjo atrodyti, kad jisai jaučia pasididžiavimą, tradicijos ir paveldėjimo dvasią, savo rankose turėdamas tokį seną savaitraštį. Buvo tai jo pilis, tvirtovė ir veikimo bazė. Iš šios pilies pasaulį dažnai pasiekdavo ir smalsios žinios, – taip ligi paskutinio numerio, kuri jam teko suredaguoti.“

Spaudos darbas atimdavo iš J. Tysliavos beveik visą laiką, tad originaliai kūrybai likdavo trumpos valandėlės. Rengdamas žurnalo „Vienybė“ deimantinio jubiliejaus minėjimą pervargo, dalinai tai ir tapo jo staigios mirties priežastimi – mirė lapkričio 11 d. Brooklyne, Kew Gardens ligoninėje. J. Tysliavos palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti Vilniuje, Rasų kapinėse.

Literatūros kritikas Vytautas Kubilius rašė: „Tysliavos lyrika – dviejų lietuvių lyrikos stilistinių krypčių susikryžiavimas ir jų sintetinimo pastanga. „Pirmutinis Lietuvos poeta“, kaip jis išdidžiai skelbėsi, modernizavo dainingąją emocinio intymumo poetiką, o maištingąją K. Binkio 100 pavasarių patirtį atmiešė tradicistiškumo doze. Šiuo keliu vėliau ėjo S. Nėris. (jos pirmąjį eilėraščių rinkinį Ankstį rytą Paryžiuje suredagvo Tysliava, A. Miškinis ir kt.) Šio kelio įžvelgimas ir atidengimas – istorinis Tysliavos lyrikos nuopelnas.

Kaune, Aleksote Tylioji gatvė pervadinta į Juozo Tysliavos gatvę.

Parengė Virginija Babonaitė-Paplauskienė
Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus l.e.p. skyriaus vedėja