Juozas Žlabys-Žengė – nepriklausomos Lietuvos savanoris, pulkininkas leitenantas, poetas, prozininkas, publicistas, žurnalistas, politinis kalinys ir tremtinys. Dar daugiau: amžinai jaunas nenuorama husaras, visad garsiai ir linksmai žengiantis pagal karinę komandą – žengte marš! Gal todėl ir slapyvardis toks – Žengė. Jo gyvenimą galima apibūdinti daugybe įvairių žodžių arba, kaip pats poetas pasakytų:
Nusviro,
Nusviro nuo galvos
Daiktavardžiai,
Gana!
Pavasaris linksniuoja žiedus:
– Žiedų,
Žiedai,
Žiedams!
Pilna gramatika
Ir būdvardžių
Ir skaitvardžių,
Ir veiksmažodžių,
Ir įvardžių…
Tačiau svarbiausias šis: Ar pameni dar tu,
Pavasario gramatika,
Kad buvo toks daiktavardis,
Kaip va: poetas! <…>
Juozo Žlabio-Žengės gyvenimo „gramatika“ savita, marga ir sudėtinga. Gimė 1899 m. Joniškio r., Gimbūčiuose. Tėvai persikėlė į Žagarę, turėjo malūną. Pirmieji mokslai – Žagarės progimnazijoje. Nuo 1919 m. Juozas Žlabys mokėsi Kaune, Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje. Čia įgijo raštininko specialybę, dirbo karininkų bibliotekoje, spaudos atstovu. 1921 m. baigė šią mokyklą, jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis ir paskirtas į 3-iąjį kavalerijos pulką. 1926 m. dalyvavo nuverčiant prezidentą Kazį Grinių. 1927 m. baigęs Aukštuosius karininkų kursus, paskirtas vyresniuoju pulko leitenantu, vėliau I husarų pulko kapitonu. 1931 m. patvirtintas žemesniųjų karininkų garbės teismo nariu. Tačiau už dalyvavimą nuverčiant ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą, atleistas iš pulko komendanto pareigų, turėjo palikti Kauną. Įsakymo nevykdė, 1934 m. pasitraukė iš kariuomenės, dirbo „Lietuvos aido“, vėliau „Ateities“ redakcijose. 1945 m. sausio 1 d. įsidarbino Karo muziejaus Paminklų apsaugos archyvų skyriaus vedėju, o gegužės mėn. iš pareigų atleistas, suimtas ir ištremtas į Vorkutos lagerį... Į tėvynę grįžo tik 1958 m., apsigyveno Kaune. Dirbo įvairius darbus (dažniausiai neoficialiai): rašė mokslinius straipsnius, eilėraščius, talkindavo Mažosios lietuvių tarybinės enciklopedijos redakcijos darbuotojams, rašė atsiminimus apie „keturvėjininkų“ sąjūdį ir panašiai. Mirė Juozas Žlabys-Žengė 1992 m. Kaune, palaidotas Žagarėje.
Nemenka J. Žlabio-Žengės kūrybos dalis dingo per kratas. 1992 m. profesoriaus L. Gudaičio iniciatyva išleista poezijos rinktinė „Pavasarių gramatikos“, joje eilėraščiai, parašyti 1914–1972 metais. „Savo kūryboje laikiausi nevaržomo kelio“, – rašė savo prisiminimuose Juozas Žlabys-Žengė. Beliktų pridurti, jog tai savito avangardisto, ekspresionisto, laisvo „keturių vėjų“ vaikio kelias... Pasak literatūrologės Dalios Striogaitės, modernumą poetas jungė su liaudišku humoru ir folkloriniu talaluškų stiliumi, stengėsi išgryninti lietuvišką avangardizmo atmainą. Pavyzdžiui:
Toli dangaus pakluonėmis
Sparnais maknoja gandras.
Žiūriu aš pavasario žanran
Ir kalbu su mergičkom...
Ak, tiesa, gandras –
Toks paukštis neregėtas.
Tiesa, paukštis pro medžius, pro klėtį
Kaip aeroplanas dangun nupliauškė...
Gal daugiau apie gandrą sakyčiau,
Jei nesakytumėt, kad pliauškiu...
Štai jau gluosnių pritvinko papyčiai,
Ir jau visos bobos kalba, kad gluosniai gimdys...
Avangardistinės poetikos elementų esama ir „Nervuotoje poemoje Anykščių šilelis“ (1930), ir apsakymų rinkinyje „Gyvenimo novelės“ (1940).
Virtuali paroda skirta paminėti 115-ąsias Juozo Žlabio-Žengės gimimo metines.
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė