Juozas Tumas-Vaižgantas yra neeilinė asmenybė. Jis ne tik rašytojas klasikas, muziejininkas, politikas, daugybės draugijų narys, bet ir geriausiai mums visiems žinomas – dvasininkas. Jo didžiausią kelionių dalį sudarė kėlimasis vis į naujas parapijas. „Suskaityk tik mano neramybės etapus: Mintauja, Mosėdis, Kuliai, Micaičiai, Vadaktai, Ščodrobovo-Miškiai, Pamituvys-Stakiai, Vilnius, Laižuva, Amerika, Ryga, Petrapilis, Stokholmas, Kopenhaga, Vilnius ir – Kaunas. Rejestras – 16, kunigavimo – 37 metai, vidutiniškai – 2 metai bet kuriai pozicijai, o buvo po metus ir po kelis mėnesius“ („Iš širdies ir tikru reikalu“, 2019, 299).

Dvasininko kelią likimas jam skyrė jau nuo pat vaikystės. Mūsų klasikas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Malaišių kaime, Anykščių rajone, Anupro ir Barboros Tumų šeimoje. Motina savo dešimtą vaikelį pakėlė rankomis ir tarė: „Tu tarnausi Dievui!“. J. Tumas-Vaižgantas, tėvų palaikomas, 1893 m. baigė Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Jį į kunigus įšventino lietuvių poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas. Nuo šio momento prasidėjo didžiosios J. Tumo-Vaižganto odisėjos po Lietuvą ir užsienio šalis.

Pirmoji parapija buvo ne Lietuvoje, o Jelgavoje (tuomet Mintaujoje). Apie jo atvykimą klebonas Petras Valentas nebuvo įspėtas, tad J. Tumas nebuvo svetingai sutiktas. Nemalonią patirtį padėjo išgyventi netikėtai į bažnyčią užsukę keli Jelgavos intelektualai, tarp jų Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis ir kiti. Vis dar nedidelėje varpininkų draugijoje trūko jauno lietuvio, kuris turėtų didelį užsispyrimą ir meilę toliau auginti lietuvių savimonę. Taigi, pakviestas į draugijos susirinkimus, J. Tumas pajuto esąs suprastas ir vertinamas. Daugelis tuo metu užmegztų draugysčių išliko reikšmingos visą J. Tumo gyvenimą.

1895 m. J. Tumas-Vaižgantas buvo paskirtas tarnauti Mosėdžio parapijoje. Grįžęs į Lietuvą, norėjo lietuviams grąžinti šviesą – spaudos laisvę. Bendradarbiaudamas su Prūsijoje leidžiamais lietuviškais laikraščiais, juos pradėjo gabenti ir platinti savo parapijoje. Ir čia Vaižgantas nesustojo. 1897–1902 m. redagavo ir leido laikraštį „Tėvynės sargas“. Tai buvo katalikiško pagrindo laikraštis, ugdęs lietuvių tautiškumą ir meilę Tėvynei. Vaižgantas savo straipsniuose ragino lietuvius, kad jie nesiliautų prašyti rusų valdžios grąžinti lietuvišką spaudą. Taip pat buvo susirūpinęs dėl lietuvių švietimo – skatino tėvus neleisti savo vaikų į rusiškas mokyklas, o patiems mokyti ir ugdyti meilę Tėvynei.

Po Mosėdžio J. Tumas-Vaižgantas 1898 m. buvo atkeltas į Kulius. Ten jis susipažino su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene – tuo metu keturiolikmete. J. Tumas pastebėjo Sofijos nepaprastus gabumus mokslui ir kūrybai bei tapo vienu pirmųjų jos lietuvių kalbos mokytojų. 1904 m. J. Tumas išleido Sofijos pirmą eilėraštį ir jos neatsiklausęs išsiuntė „Lietuvių laikraščio“ redakcijai su Pragiedrulio slapyvardžiu. Tokiu būdu J. Tumas įkvėpė jaunąją rašytoją siekti mokslo ir kūrybos kelio.

1901 m. iš Kulių Vaižgantas buvo perkeltas į Micaičius. Iškart pateko į konfliktą su senąja kunigų karta – susipyko dėl savo lietuviškų nuostatų. Konfliktą galėjo išspręsti tik Žemaičių bažnytinis teismas, todėl J. Tumas-Vaižgantas neteko laisvės rašyti be vyskupo leidimo. Toliau buvo skundžiamas seno Kuršėnų klebono ir vėliau vyskupo buvo iškeltas į Vadaktėlius.

1902 m. tęsė savo keliones po Lietuvą. Atvykęs į Vadaktėlius, šią vietą iškart pamilo. Vaižgantui ji labai patiko, nes priminė gimtuosius Malaišius. Vadaktėliuose Šv. Mišių metu Vaižgantas sakydavo pamokslus ir giedodavo lietuvių kalba. Taip skatino sulenkėjusius lietuvius vis labiau mylėti lietuvių kalbą ir skleisti lietuvybę. Tarnaudamas Vadaktėliuose, įsitraukė į vietinių knygnešių veiklą. Mėgdavo lankytis Ustronės svirne – ten saugojo ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą.

Už dalyvavimą Vilniaus Didžiajame seime, įvairių draugijų ir kuopelių steigimą, Vaižgantas buvo išsiųstas iš Vadaktėlių į Sidabravą. Ten jis tarnavo tik 3 mėn. Atvykęs šią vietovę iškart sulietuvino – taip miestelis Ščodobrovo tapo Sidabravu. Todėl Vaižgantas ir šiais laikais yra labai vertinamas vietos gyventojų už tokį gražų vietovės vardą. Lietuvybės gaivinimas lenkiškos pakraipos bažnytinei valdžiai nepatiko. Vaižgantą kaltino revoliucijos kėlimu, taip prasidėjo caro valdžios persekiojimai, todėl J. Tumui vėl teko kraustytis į kitą vietą.

1906 m. rašytojas buvo perkeltas į Stakius. Ten jis tarnavo 9 mėnesius. Mituvos upės šlaitai ir kraštovaizdis nuramino Vaižganto sielą. Pradėjo rašyti straipsnius ir juos siųsti į įvairius laikraščius.

1907 m., kaip raštingas kunigas, Vaižgantas išvyko į Vilnių dirbti pirmajame lietuviškame dienraštyje „Vilniaus žinios“. Po kelių mėnesių laikraščio leidybą dėl lėšų trūkumo teko sustabdyti. J. Tumas dirbo su Antanu Smetona ir nusprendė kartu leisti Lietuvos kultūros dienraštį „Viltis“. Vyravo straipsniai apie lietuvių dvasines vertybes – kalbą, literatūrą, meną, mokslą, religiją ir dorovę. Laikraščio veikla sekėsi sėkmingai, kol vienas kitas straipsnis neužkliudė lenkomanų – Vaižgantas buvo iškeltas iš Vilniaus.

1911 m. Vaižgantas buvo paskirtas į Lietuvos pakraštį – Laižuvą. Tarnaudamas ten, gavo pasiūlymą iš kunigo Konstantino Olšausko vykti į JAV rinkti lėšų „Saulės“ namams statyti. Kelionė truko net 3 mėnesius – aplankė 8 valstijas ir daugiau nei 30 miestų. Vaižgantas lietuvių bendruomenėse skaitė apie 150 paskaitų, o jų klausėsi maždaug 75 000 darbininkų. Kelionė vyko sėkmingai – buvo surinkta apie 20 000 dolerių aukų (dabar būtų apie 500 000). Šios sumos pakako padengti didžiąją dalį statybos išlaidų. 1912–1913 m. „Saulės“ namai iškilo ir toliau ugdo jaunuosius lietuvius – dabar tai žymi Kauno „Saulės“ gimnazija. Po kelionės 1912 m. išleido knygelę „Ten gera, kur mūsų nėra, arba neapleiskime Tėvynės!“. Esminė šios knygos mintis išsakyta pavadinime: iš tiesų lietuviams gera gyventi Lietuvoje.

Nuo 1914 iki 1918 m. J. Tumas-Vaižgantas pristabdė savo dvasininko veiklą Lietuvoje. Šiuo laikotarpiu dirbo korespondentu, rašytoju ir politiku. 1914 m. J. Tumas išvyko į Rygą dirbti laikraščio „Rygos garsas“ redaktoriumi ir sekretoriumi. Tuo metu išleido apsakymą „Rimai nerimai“. Tačiau publicisto darbą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, tad teko trauktis. 1915 m. buvo pakviestas į Sankt Peterburgą. J. Tumas-Vaižgantas priklausė Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti. Įsitraukė į politinę veiklą. 1916 m. Petrapilyje kartu su buvusių Rusijos imperijos Valstybės Dūmos nariu Juozu Kubiliumi ir Liudu Noreika J. Tumas-Vaižgantas įkūrė „Tautos pažangos“ partiją. Ji deklaravo lietuvių dorą ir kultūrinę tapatybę.

Užsibuvęs Petrapilyje, pasirinko, jo nuomone, paprastesnį kelią į Lietuvą per Švediją. 1917 m. spalį dalyvavo Antrojoje lietuvių konferencijoje. Jos metu buvo pasirašytas dokumentas, kuriame pabrėžtas Lietuvos nepriklausomybės siekis ir užsienio valstybių pripažinimas. Tačiau dėl kunigo Konstantino Olšausko skundo vokiečių valdžiai J. Tumas buvo priverstas likti Stokholme ilgiau. K. Olšauskas Vaižgantą apibūdino kaip bolševikus toleruojantį ir smarkiai į kairiąją politiką pakrypusį kunigą. Dėl to J. Tumas Švedijoje gyveno 7 mėnesius. Stokholme vėl išgyveno savotišką vienatvės laiką – mažame viešbučio kambarėlyje po 12–14 val. per dieną rašė savo naująjį kūrinį – „Pragiedrulių“ epopėjos I tomą.

Į Lietuvą grįžo tik 1918 m. gegužę, kai Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Apie dvejus metus gyveno Vilniuje, ten redagavo laikraščius „Lietuvos aidas“ ir „Nepriklausoma Lietuva“. Nuo 1920 m. iki pat savo gyvenimo pabaigos J. Tumas-Vaižgantas išgyveno vieną gražiausių savo laikotarpių. Tais metais A. Smetona pasikvietė klasiką atvykti į Kauną redaguoti laikraštį „Tauta“. Po kelių mėnesių tapo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi. J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Patogioje vietoje gavau pasisamdyti būstą... reginėlis į Vytauto bažnyčią, giliai žeme apipiltą... Vytauto bažnyčios gražumas nuo Nemuno iš Vakarų, iš cimbruvkos“ (Vaižganto raštai, t. 11, 417). Nuo 1997 m. čia veikia Juozo Tumo-Vaižganto butas-muziejus.

Kauno laikotarpiu J. Tumas-Vaižgantas toliau tęsė rašytojo veiklą, dirbo laikraščių redaktoriumi, įkūrė kultūrai skirtą „Rašliavos“ muziejų. Taip pat 12 m. tarnavo Vytauto Didžiojo bažnyčioje, dirbo Lietuvos universitete lietuvių literatūros istorijos dėstytoju, priklausė daugiau kaip 25 įvairioms sąjungoms, draugijoms ir kuopelėms. Mūsų klasikas rašė: „Aš dar „per jaunas“ (63 m.) užsidaryti bokšte, atsiskirti nuo vidurio, nuo visa to, kur gyvenimas kunkuliuoja. Matai, aš dar tebesu daug kam reikalingas. Tebedirbu: Katalikų draugijos blaivybės vicepirmininku, Studentams šelpti draugijoje valgyklos pirmininku... Draugijų, kurios man yra dovanojusios Garbės Nario diplomus, bet darbo retkarčiais tereikalauja, aš nebesuskaitau“ („Iš širdies ir tikru reikalu“, 2019, 376).

Visos šios gyvenimo kelionės kūrė ir augino mūsų klasiką. Per naujus iššūkius ir nepastovų gyvenimą Juozas Tumas-Vaižgantas užmezgė daugybę pažinčių, išmoko naujų kalbų, susipažino su kitais kraštais ir jų kultūromis. Nuveikė daug reikšmingų darbų Lietuvai ir jos ateičiai.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyresnioji muziejininkė Gintarė Sadauskaitė, 2025 m.